8-uosius metus rengiamų Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė” nominacijose dokumentinio filmo apie tragiško likimo fotografą Vitą Luckų pavadinimas skamba net penkis kartus. Filmo „Meistras ir Tatjana“ režisierė Giedrė Žickytė įsitikinusi – po sunkaus darbo reikia švęsti.

„Žinoma, kūrybos džiaugsmo ką nors atrandant nepalyginsi su apdovanojimų džiaugsmu, tačiau būti nominuotiems yra labai svarbu. Į „Meistrą ir Tatjaną” visi įdėjome labai daug darbo”, – sako filmo kūrėja.

Su filmo herojaus Vito Luckaus kūryba G. Žickytė susidūrė visai netikėtai – tuo metu ji dar studijavo žurnalistiką. „Visuomet liksiu dėkinga savo šviesaus atminimo dėstytojui, kino kritikui Skirmantui Valiuliui – dėl jo atsiradau kine, – pasakoja režisierė, – jis duodavo man filmų, gerų knygų, o kartą liepė paimti interviu iš olando žurnalisto, kuris apie Vitą Luckų buvo parašęs knygą. Man tuomet buvo vos devyniolika…”.

Nors fotografo darbai studentę sužavėjo, net minties apie filmą jos galvoje nebuvo dar bent septynerius metus. „Pamenu, tvarkiau senus popierius ir radau atšviestus olandų žurnalisto knygos lapus. Tuomet sustojau, pradėjau skaityti, domėtis ir V. Luckaus likimas bei darbai mane pakerėjo ir po truputį įaugo į širdį. V. Luckaus istorija paveikia – gilindamasi į jo gyvenimą perkračiau savąjį”, – pasakoja „Meistro ir Tatjanos” kūrėja.

Moteris sako turinti labai daug klausimų Vitui Luckui, kurie taip ir liko neatsakyti. „Šis kūrėjas savyje turėjo kažką antgamtiško ir magiško – filme jis tampa veidrodžiu žiūrovams ir skatina persvarstyti santykį su savimi ir pasauliu”, – sako Giedrė Žickytė. Ji prisimena labiausiai įsiminusį komplimentą iš Aistės Diržiūtės, apdovanojimuose „Sidabrinė gervė” nominuotos Metų geriausios aktorės kategorijoje: „Aistė po filmo priėjo prie manęs ir tarė – Aš dabar žinau, kaip noriu gyventi. Tuomet supratau, kad V. Luckaus gyvenimas gali paliesti ne tik mane, bet ir filmo žiūrovus”.

Filmo kūrėja sako, kad be kitų pagalbos filmo visai nebūtų – Vitą Luckų galima pajausti, tačiau pažintį jį teko per jo artimuosius. G. Žickytė neslepia, kad būdavo sunku: „Visi tapome labai artimi ir aš labai džiaugiuosi užsimezgusia draugyste su V. Luckaus našle Tatjana. Ji, padėdama mums kurti filmą, turėjo iš naujo prisiminti baisią patirtį, skausmą. Kurti dokumentinį filmą yra psichologiškai sunku ir privalai suprasti kaip giliai gali nerti, kad nesužeistum kito žmogaus. Kartais jausdavausi kaip kankintoja, versdama žmones prisiminti skausmą”.

Būti nominuotiems apdovanojimuose „Sidabrinė gervė” svarbu ne tik filmo kūrėjams, bet ir herojams – jie džiaugiasi, kad ilgas, beveik septynių metų darbas nenuėjo perniek. „Tačiau būna kūrinius ir po šimto metų atranda ir įvertina…”, - šypsosi „Meistro ir Tatjanos” kūrėja Giedrė Žickytė.

Gegužės 30 d. lietuviško kino gerbėjus prie ekranų sukvies aštuntąjį kartą rengiami Lietuvos kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė”. Šiemet pirmą kartą visiems žiūrovams siūloma ne tik stebėti tiesioginę šventės transliaciją, bet ir pamatyti visus apdovanojimams nominuotus filmus kino ekrane!

Gegužės 26-30 dienomis „Skalvijos” kino centre vyks specialūs „Sidabrinės gervės” nominantų seansai, kuriuos pristatys jų režisieriai, animatoriai ir aktoriai. Žiūrovai taip pat bus kviečiami dalyvauti totalizatoriuje ir iš anksto spėti, kurie filmai bus išrinkti metų geriausiais.

„Meistro ir Tatjanos” dokumentininkė Giedrė Žickytė žiūrovus kviečia į intriguojantį susitikimą šį ketvirtadienį, gegužės 28 dieną. Geriausio ilgametražio filmo kategorijoje ji varžosi su Julijos Zubavičienės dokumentiniu pasakojimu „Lida Vanda Liusia” (gegužės 29 d.), Rimvydo Čekavičiaus „Arvydas Sabonis. 11” ir „Nematomu frontu”(gegužės 30 d.), kurį režisavo Vincas Sruoginis ir Jonas Ohman.