Unikalios kolekcijos savininkė puoselėja ir garsųjį Palangos rožyną

Gėlininkė Aušra Lėlienė, Klaipėdos krašte gerai žinoma kaip įspūdingų rožių švenčių organizatorė, kitąmet minės mylimoms gėlėms paaukotus 25-erius gyvenimo metus. Kas žino, gal iki tol moters rožių kolekcija jau turės savo paveldėtoją ir ponia Aušra nesigraudins dėl 500 savo augalų rūšių kolekcijos likimo.

– Aušra, kalbama, kad dairotės žmogaus, galinčio perimti jūsų 25-erių metų darbą?
– Vis dar žvalgausi rožyno paveldėtojo (šypsosi). Nė viena iš trijų dukterų nepalinko prie mano gėlių. Viliuosi gauti žentą miškininką, bet dabar tokių mažai... Negerai, kai vaikai nenori sekti tėvų pėdomis. Per tiek metų į rožių verslą įdėta daug darbo, būtų galima iš to gerai gyventi ir ko nors pasiekti. Bet dabar yra lengvesnių ir jaunimą labiau viliojančių darbų...
– Dukroms užaugus gėlynais rūpinatės dviese su vyru Ramučiu?
– Dukros baigė mokslus, dabar turi darbus ir savus gyvenimus. Sunku joms po darbų prisitaikyti ir mums padėti. Aiškėja, kad ilgainiui verslas turės baigtis... Tikėtis rasti žmogų, kuris norėtų pratęsti mano darbą, tai, žinote... Buvo keletas tokių entuziastų, bet dvejus metus dirbę pradėjo savo verslą kurti. Norint sudominti jauną žmogų, reikia didžiulius pinigus mokėti, o mes neiname pramoniniu keliu, taigi ir investuoti nesinori.
– Išlaikyti hektaro dydžio rožyną dviem – nelengvas uždavinys
– Puoselėti rožyną – nemenka prabanga. Kai apskaičiuoju, kiek laiko sugaištame ravėdami, purkšdami rožes nuo kenkėjų... Reikia didžiulės meilės ir atsidavimo, kad skirtum tiek žinių ir energijos. Mūsų rytai prasideda 6 val. ryto, o baigiasi prieš vidurnaktį. Jau ir metų nemažai, norėtųsi ramesnio darbo. Kartais pamąstau, ar verta taip vargti?
– Kiek rožių rūšių yra jūsų kolekcijoje?
– Vienos išnyksta, kitos prigyja, todėl pasakyti sunku. Maždaug per penkis šimtus. Šiemet buvome Vokietijoje ir parsivežėme dar 19 naujų rūšių. Kai kurių neplatinu. Auginu tik asmeninei kolekcijai, kaip atgaivą širdžiai. Didžiausias mūsų rūpestis – kad jos nesirgtų, žydėtų ir visą laiką kvepėtų.
– Meilę augalams paveldėjote iš tėvų?
– Mano tėvukas buvo išsilavinęs žmogus. Nuo mažens mačiau, kaip jis rūpinasi rožėmis: jas skiepija, akiuoja. Mama pasakojo, kad jau ketverių metų apsisprendžiau būti gėlininke. Vaikystėje turėjau atskirą kvadratinio metro gėlių darželį. Vėliau persirgau meile kaktusams. Tuo metu jie po penkis ar šešis rublius kainavo. Mama duodavo pinigų pietums, o aš juos kaktusams taupydavau. Buvau surinkusi 70 rūšių. O giliai širdyje esu miškininkė (šypsosi).
– Neatsiejama jūsų gyvenimo dalimi rožės tapo panašiai kaip kadaise kaktusai?
– Kažkada šios gėlės tebuvo mano pomėgis. Prisimenu, kaip akademijoje dėstytojas paprašė padėti jas pririšti. Tada pirmą kartą ir pajutau, ką reiškia rožės spyglys. Buvo ne itin malonu. Taip prasidėjo mūsų pažintis su rožėmis. Beveik po dešimties metų sumaniau pati to imtis ir sugrįžau pas tą dėstytoją patarimų. Kitais metais su vyru minėsime rožių auginimo dvidešimtpenkmetį.
– Jau penktus metus džiuginate vietinius rožių šventėmis. Papasakokite apie jas kiek daugiau.
– Rožių šventės rengiamos kiekvienų metų liepą. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad žmonės norės užtrukti po penkias šešias valandas prie rožių, bet kasmet norinčiųjų gretos gausėja. Į rožių šventes susirenka aplinkinių botanikos sodų, seniūnijų atstovai, o šiemet sulaukėme visiškai kitų specialybių žmonių antplūdžio. Šiųmetėje šventėje mano draugė iš Vokietijos skaitė paskaitą apie rožes, kas norėjo, kūrė puokštes, po to buvo išrinkta gražiausia rožė. Daugiausia simpatijų pelniusios rožės buvo papuoštos specialiomis karūnomis. Po renginio visi vaišinosi atsineštais gardumynais ir linksminosi.
– Ar domėjotės, kaip toli už Lietuvos ribų iškeliauja jūsų auginamos gėlės?
– Nemažai jų iškeliauja į Vokietiją, Baltijos šalis, taip pat į Armėniją, Izraelį. Visos kitos lieka Lietuvoje ir puošia Palangos botanikos parką bei grafų Tiškevičių rūmus. Tiksliau nė nežina, kur jos paplitusios.
– Gal pasidalytumėte paslaptimi, kaip kuo ilgiau išsaugoti nuskintą rožę?
– Ilgiau išsilaikys tik tinkamu laiku nuskinta gėlė. Nereikėtų jų skinti per pačią kaitrą. O jei jau nuskynėte, bent porą valandų prieš dovanodami palaikykite vandenyje. Kitaip nespėsite nueiti iki svečio, ir gėlė nulenks galvą. Jei laikysitės šių nurodymų, nesaulėtoje kambario pusėje rožė pražydės dvi savaites.
– Retai kada parduotuvėje galima įsigyti kvepiančių rožių žiedų. Matyt, importuoti tokias gėles į Lietuvą pernelyg brangu?
– Vidurvasarį, kai sužydi rožynas, atrodo, tarsi kvepalų kažkur būtų prilaistyta. Jei rožių įsineši į kambarį, aromato – net per daug. O štai naujoviškos rožės kvepia gaiviu oru. Kitaip nei kvapiosios – arbatinės. Šios žydi trečdaliu trumpiau, nes visą energiją atiduoda aromatui. O pabandyk nusipirkti olandišką rožę – jau antrą dieną galvą nulenks. Iki Lietuvos jos kelias savaites keliauja, todėl nėra labai gyvybingos.
– Arbatinių rožių esama ir jūsų kolekcijoje?
– Auginu kelias jų rūšis. Viena – "Tee time" (liet. – arbatos pertraukėlė). Geriant jų arbatą būtina uosti. Tačiau nemėgstu jomis piktnaudžiauti. Kas kelias savaites rožes tenka purkšti nuo kenkėjų. Šių gėlių grožis – labai brangus. Jei jų neprižiūrėsi, jau antrais metais susirgs arba džiugins tik žiedas be lapų.
– Kiek laiko Lietuvos klimatas leidžia pasidžiaugti rožių žiedais?
– Įprastai rožės sužydi birželio viduryje. Dabar kiek liūdnesnis periodas, bet jau už savaitės kitos bus antras žydėjimas, o rudeniop sulauksime ir trečio.
– Kalbama, kad ypatingomis progomis mėgstate pradžiuginti artimus žmones namie užaugintomis staigmenomis...
– Kiekviena proga iš manęs laukiama vis kitokio augalo. Visi žino, kad niekada paprastų rožių neatnešiu. Jei įteikčiau ką pirkto, matyt, likčiau nesuprasta. Atsimenu, rudenį pasodinau į vazoną obelį, o sausio mėnesį padovanojome ją obuoliais pasipuošusią. Jubiliatui labai patiko. Iki šiol tą dovaną prisimena.
– Matyt, neatsiginate prašymų suskinti gėlių vestuvėms ir jubiliejams?
– Būna, kad vestuvėms paprašo, bet iš savo kolekcijos retai skinu. Žiedyne paprastai auga po penkiasdešimt ar šešiasdešimt žiedų, o juos nuskynusi labai liūdžiu: net kelias savaites tenka laukti naujų pumpurų. Bet nėra dienos, kad į mūsų rožyną kas neatvažiuotų: vieni pasigrožėti, kiti gėlių viena ar kita proga paprašyti. Kartais lankytojų labai nesinori, ypač rudenį, kai laukia daugybė darbo.