Ruduo be V.Kernagio ir be „Anapilio“

Romas Kisielis ketvirtus metus vadovauja „Vandenio“ klubui, bet palangiškio vardas dažnai siejamas su legendiniu „Anapiliu“. Rudenį sentimentai šiai vietai, pašėlusioms „Indėnų vasaroms“ drauge su šviesios atminties Vytautu Kernagiu, tampa dar ryškesni. R.Kisielio nostalgijos priešnuodžiai – motociklas ir svajonės, kuriose visuomet daug muzikos

Bohemišką gyvenimą, virusį legendiniame "Anapilyje", buvęs savininkas R.Kisielis prisimena šviesiai ir šiltai: "Vakarai užsitęsdavo ilgai. Savų žmonių išvaryti nesinorėdavo, o duris galėdavau užrakinti kada panorėjęs. Pritrūkus užkandos nereikėdavo niekur keliauti – vietoje iškepdavau kiaušinienės."

Kokie dar prisiminimai atgyja praeinant pro „Anapilį“?

Kartais manęs klausdavo: „Kas tas „Anapilis“ – klubas, kavinė, restoranas?“ Atsakydavau, kad tai yra vieta. Joje galėdavai sutikti bet ką. Tai, kas vykdavo „Anapilyje“, po jo stogu ir likdavo, nes žurnalistai ten nemedžiodavo, fotoaparatai ilsėdavosi po stalais. Visi rasdavo ramybę ir atgaivą.

Publika žinodavo, kur atėjo – kad pavalgyti, išgerti prie baltų staltiesių gali kitoje vietoje. Snobai greitai atsisijojo, liko normalūs žmonės. „Anapilyje“ jie galėjo būti savimi.

Pamenu, stigo pinigų, bare neturėjome pakankamai taurių. Kartais žmonės gerdavo šampaną arba brendį iš vienkartinių pusės litro talpos alaus bokalų, bet nereikšdavo pretenzijų. Per vieną koncertą salė tiesiog lūžo, o pro duris dar įžengė tuometinis Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus su kompanija. Atnešiau sulankstomą turistinį staliuką su medžiaginėmis kėdėmis – svečiams tiko.

Ką jums pačiam reiškė ta vieta?

„Anapilyje“ susipažinau su daugybe talentingų artistų, kai kurie iš jų tapo geriausiais draugais: Vytautas Kernagis, Kostas Smoriginas, Gytis Paškevičius, Neda. Susibūrė teisingų, gerų žmonių ratas. Kartu dabar planuojame keliones, važiuojame vieni pas kitus į svečius, švenčiame gimtadienius.

Nenoriu, kad nuskambėtų pompastiškai, bet jaučiu, kad „Anapilis“ buvo mano gyvenimas – ten atsikeldavau, ten atsiguldavau. Kurį laiką, kai pastato dėl pinigų stygiaus niekas nesaugojo, išties teko ten gyventi. Mano šuo Džina, kurios jau nebėra, yra išgelbėjusi „Anapilį“ nuo gaisro – pajuto, kad kibirkščiuoja elektros instaliacija. Medinis pastatas galėjo labai greitai supleškėti.

„Anapiliui“ užvėrus duris jūsų pusėn skriejo aštrios kritikos strėlės dėl skolų savivaldybei.

Daug kam atrodė, kad klubas gyvuoja puikiai. Žmonių daug, turbūt sukasi dideli pinigai, o Kisielis juos kažkur padeda? Esu girdėjęs net iš pačių artimiausių: „Ar žinai, ką apie tave šneka?“

Buvo realių planų sumokėti savivaldybei skolą, pratęsti klubo gyvavimą, renovuoti „Anapilį“. Su amžinatilsį V.Kernagiu Kultūros ministerijoje išsireikalavome rašto – pasiūlymo savivaldybei. Jei pastaroji būtų skyrusi lėšų restauravimui, būtų prisidėjusi ir Vyriausybė. Ministerija atsakymo nesulaukė. Investuotojai, kurie galėjo padengti skolą, buvo. Teikiau pasiūlymą savivaldybei, tačiau ir vėl atsakymo negavau. Ką gi, turime kitą vietą.

Dešimtmetį gyvavusio „Anapilio“ uždarymą laikote gyvenimo nesėkme?

Jei būčiau buvęs tikras verslininkas, kuris viską iš anksto apskaičiuoja, kažin, ar būčiau ryžęsis įkurti klubą – bandyti iš nieko padaryti kažką, nuomotis patalpas Palangoje, kur sezonas toks trumpas. Įsiskolinimai prasidėjo beveik iš karto, tačiau „Anapilio“ kaip koncertinės ir kultūrinės aikštelės svoris nustelbė problemas, jam buvo leidžiama gyvuoti.

Tos patirties nesėkme nevadinčiau. Nesusiklostė viskas taip, kaip norėjosi, tačiau yra ir kita pusė. Kas šiandien nežino „Anapilio“?

Tapęs kito klubo meno vadovu jaučiatės geriau nei būdamas nuosavos bendrovės direktoriumi?

Dabar jaučiuosi žymiai laisvesnis.

Kodėl naujoje vietoje nebandėte pratęsti „Anapilį“ garsinusios „Indėnų vasaros“ tradicijos?

Tai buvo drauge su V.Kernagiu subrandinta ir įgyvendinta idėja, susijusi su konkrečia scena. Jos nebeliko ir viskas natūraliai užgeso. Liaudies instrumentų orkestras „Anapilyje“ yra grojęs „bitlų“ melodijas, Vytautas Landsbergis  skaitė eilėraščius, jo žmona Gražina Ručytė–Landsbergienė publikai grojo romansus... Būdavo sunkiai įtikėtinų situacijų: įsijautęs groja dėdulė Antanas Baltmiškis iš Agluonėnų kaimo, o pasirodymui jau ruošiasi profesorius Petras Geniušas. Viskas vyko vienoje mažoje salėje. „Indėnų vasara“ buvo įdomus ir linksmas rudeninis reiškinys, pavirtęs kone į festivalį.

Ir pats ant scenos užlipdavote. Ar dar paimate į rankas klarnetą?

Namie dar turiu, tačiau negroju.

Koks šis ruduo be V.Kernagio?

Vakarėliuose pritrūksta jo kategoriškumo. Pajauti, kad jam esant skambėtų kita muzika, kažkas būtų tikrai kitaip. V.Kernagis visuomet propagavo „Anapilį“. Juokaudavau, kad buvo mano nemokamas reklamos agentas Vilniuje. Tai buvo draugas, su kuriuo po koncerto galėdavome iki ryto sėdėti terasoje ir kalbėtis, kurpti įvairiausius planus. Kartą turėjome laiko, pasiūliau nulėkti į Liepoją. Tos išvykos metu gimė vėliau plačiai nuskambėjęs posakis: „Norint pasitikrinti, kokia esi žvaigždė, užtenka pervažiuoti Lietuvos ir Latvijos sieną“. Mūsiškiai pasieniečiai tąsyk neslėpė smalsumo, o kaimynų pareigūnai pasitiko šaltais veidais – be jokių ceremonijų paprašė parodyti pasus, pasiaiškinti, kur važiuojame ir ką vežame.

Pasigendate tikrų vertybių, blaivaus jų vertinimo?

Skaitai apie kokią nors tragediją, o šalia – tekstas apie tai, kaip Pareigytės kalytė rujoja. Galbūt žmonės yra pavargę, pikti ir vertina tas istorijas tarsi anekdotus? Vis dėlto keista, kad pastarųjų personažais tampama manant, jog esi žvaigždė.

Kokius matote atlikėjus, kai jie nulipa nuo klubo scenos?

Čia jie būna ir be perukų, ir be grimo. Muzikantai – jautrūs žmonės, tuo jie ir žavūs. Kita vertus, galime vieni kitiems drąsiai į akis viską išsakyti. Kritika ir savikritika daug duoda.
Nekyla pagundų išmainyti darbą klube savaitgaliais ir vakarais į kažką kita?

Gyvenu įdomiai, dirbu tai, ką noriu dirbti. Daug įgijau, gal kažką ir praradau kalbant apie privatų gyvenimą. Mano artimiausi žmonės turbūt yra draugai. Vienišas nesijaučiu.

Turite vaikų?

Turiu du šunis. Dar – motociklą. Maždaug prieš metus jį „atradau“. Dabar rytais pramerkus akis labai įdomu, koks lauke oras.


Šiame straipsnyje: anapilisKisielis

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių