Mados ir sveikos gyvensenos tinklaraštininkė, modelis Simona Burbaitė tiki, kad bėgimą reikia prisijaukinti – tik tuomet jis taps ne prievole ir kasdiene kančia, o malonumą teikiančia gyvenimo dalimi, padedančia pamiršti rūpesčius, darbus ir tiesiog pabūti su savimi.

Meilė auga palaipsniui

Nors šiandien Simoną dažnai galima sutikti bėgiojančią prieš Tailando bokso treniruotę, su meile apie bėgimą ji kalbėjo ne visada. Mokykloje S. Burbaitė bėgimo vengė, nes... nepasitikėjo savimi.

„Man tai buvo vienas baisesnių pratimų, ypač – trumpos distancijos, kurias nubėgti reikėdavo tam tikram laikui. Labai nepasitikėjau savo jėgomis, netikėjau, kad man pavyks ir kad distancijos neįveiksiu. Tačiau bėgimų laikas nebūdavo prastas ir vis gerėdavo, tad į bėgimą ėmiau žiūrėti švelniau“, – pasakoja Simona.

Didžiausias pasikeitimas įvyko, kai S. Burbaitė buvo pakviesta dalyvauti viename bėgime ir tapti jo ambasadore. „Nemažai svarsčiau, ar verta sutikti – bėgimo dar nebuvau prisijaukinusi. Tačiau nusprendžiau, kad tai – puikus iššūkis! Naujai pažinčiai su bėgimu pasirinkau trumpesnę, 3 km distanciją, bet jau po poros savaičių pasiruošimo, kai be vargo nubėgau 10 km, supratau, kad esu pasiruošusi ir ilgesnei“, – šypsosi Simona.

Taip merginos meilė bėgimui po truputį augo. Ir ji vis dar auga – šiemet Simona tapo „Adidas“ ULTRABOOST X bėgimo batelių ambasadore.

„Žinau, kad iš pradžių gali būti sunku ir norisi viską mesti – vargu ar po pirmo savo gyvenimo bėgimo jausitės puikiai. Tačiau reikia suprasti, kad greito rezultato nesulauksite – prireiks ir antro, ir trečio, ir ketvirto bėgimo, kad pradėtumėte jausti, kad savijauta gerėja. Todėl labai svarbu neprarasti motyvacijos ir ryžto po pirmųjų kartų, kai skauda visą kūną – pajutus pirmuosius rezultatus, motyvacija tik augs!

Labai svarbu neprarasti motyvacijos ir ryžto po pirmųjų kartų, kai skauda visą kūną – pajutus pirmuosius rezultatus, motyvacija tik augs!

Gryname ore

Nors specialistai pataria bėgioti minkštais miško ar parko takeliais, o ne kieta danga, bėgimas parke – ne Simonai. „Bėgant miške ar Vingio parke man darosi nuobodu. Nors bėgimo maršrutai čia įdomūs, su nuokalnėmis ir įkalnėmis, tačiau aplink niekas nesikeičia – žalius medžius keičia kiti žali medžiai. Todėl man kur kas smagiau bėgioti siauromis Vilniaus Senamiesčio gatvelėmis – čia daugiau dinamikos, vaizdai nuolat keičiasi ir galiu stebėti skubančius žmones – mane tai įkvepia“, – teigia S. Burbaitė.

Pasak merginos, tokio maršruto pasirinkimas atspindi ir ją pačią: „Esu stebėtoja. Man reikia veiksmo, judėjimo ir dinamikos, būti ten, kur yra žmonių. Labai myliu gamtą, tačiau bėgioti joje man neįdomu (juokiasi).“

Bėgimas, net jei tai apšilimas prieš treniruotę, Simonai padeda įgyvendinti ir dar vieną užsibrėžtą tikslą – kasdien bent 40 minučių praleisti gryname ore. „Tam, kad gerai jaustumėmės, mums reikia gero maisto, miego, vandens, fizinės veiklos ir gryno oro. Todėl stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti nesėdint tarp keturių sienų – bėgimas, jei jis tampa įpročiu, gali padėti labai lengvai tai įgyvendinti.“

Bėga ir mama

Pasak Simonos, bėgiojimas – ir viena pigiausių sporto šakų: „Bėgimui nereikia abonemento ar specialios įrangos. Užtenka investuoti į tikrai gerus ir patogius, prie pėdos prisitaikančius bėgimo batelius ir sukaupti savyje ryžto. Man geriausias pavyzdys – mano mama. Ji niekada nebuvo bėgiojimo entuziastė, tačiau vieną dieną sulaukiau skambučio, kad ji ir save, ir mane užregistravo dalyvauti bėgimo renginyje. Pakeisti nusistovėjusią dienotvarkę jai nebuvo lengva, bet mama nepasidavė ir 4 mėnesius nuoširdžiai ruošėsi bėgimui – kai užsibrėži tikslą, atsiranda ir motyvacija jį pasiekti, tereikia išlipti iš savo komforto zonos. Bėgimą įveikėme abi, o emocijos įveikus tikslą neleido sustoti – mama bėgime žada dalyvauti ir kitąmet. Labai ja didžiuojuosi!”

Kur semtis motyvacijos? S. Burbaitė tikina, kad jos pirmiausia reikia ieškoti savyje. „Tik tu pats esi atsakingas už gerą savo savijautą. Nauja ir stilinga sportinė apranga, kartu bėganti draugė ar asmeninis treneris, užvedantis garso takelis taip pat gali pagelbėti, tačiau pirmiausia kiekvienas mūsų turi įsiklausyti į save ir atrasti savo priežastį, kodėl jam gera bėgti.“

Neseniai savo pirmąją knygą išleidusi Simona šiuo principu naudojasi kasdien. Ir nors ji vis dažniau bėga ne Senamiesčio gatvėmis, o iš vieno susitikimo į kitą, nepamiršta klausyti, ką sako jos kūnas. „Nereikia stengtis savęs perspausti – svarbiausia susidėlioti prioritetus ir neišdalinti savęs į visas puses. Tuomet spėji ir į susitikimus, ir į treniruotes, ir išgerti kavos su seniai matyta drauge,“ – šypsosi S. Burbaitė.