Nors visos scenos, kuriose vaidino J. Arlauskaitė-Jazzu, jau nufilmuotos, tačiau pati atlikėja apie pirmuosius žingsnius filmavimo aikštelėje vis dar kalba su didžiuliu jauduliu. Visas savo jėgas S. Nėries vaidmeniui atidavusi Justė prisipažįsta, kad buvo ir džiaugsmo, ir nerimo, ir netgi ašarų.

– Juste, ėmeisi vaidybos, kokios pirmosios mintys, jausmai užplūdo sulaukus kvietimo suvaidinti kontraversiškai vertinamą rašytoją S. Nėrį?

– Tuomet užplūdo dvejopi jausmai. Viena vertus, tyliai sau šyptelėjau, nes tai nebuvo pirmas kartas, kai kažkas pasakė, kad man reiktų suvaidinti Salomėją. Antra vertus, išsigandau. Tai nebuvo tiesiog pasakymas, tai buvo realus pasiūlymas, kurį reikėjo gerai apsvarstyti. Dažniausiai gyvenime esu linkusi į viską nerti stačia galva, vadovaujuosi nuojauta, pasitikiu širdimi. Na, nebent jau esu labai skaudžiai nudegusi. Šį kartą buvo būtent taip.

– Kas privertė nusivilti teatro ir kino pasauliu, nudegti?

– Vaidinti svajojau nuo vaikystės. Esu lankiusi teatro studijas, turėjau keletą epizodinių vaidmenų eksperimentiniuose filmuose, tačiau didysis lūžis įvyko prieš kokius keturis ar penkis metus. Tada galvojau, kad į teatrą ar kino sceną daugiau niekada nebežengsiu. Tiesiog turėjau labai daug nemalonios patirties su profesionalais, kurie mane stumdė, žemino, bandė įtikinti, kad esu niekam tikusi. Buvau visiškai palūžusi, viską mečiau, o tas projektas dienos šviesos taip ir neišvydo. Todėl antrą kartą brendant į tą pačią upę teko gerai pagalvoti, viską pasverti. Reikėjo nuspręsti ar ištversiu, ar galiu vėl vaidinti, ar nepabėgsiu, nepabūgsiu, sugebėsiu, ar turiu pakankamai jėgų ir duotybių. Bet visas šias dvejones nusvėrė didelis noras ir itin jautri tema. Likau ištikima sau ir neilgai trukus leidausi į naują nuotykį.

– Turbūt sulauki įvairiausių pasiūlymų filmuotis, vaidinti, kas tave paskatino imtis vaidmens dvylikos dalių filme „Laisvės kaina. Partizanai“?

– Jūs neįsivaizduojat, kiek televizijos serialų ir komiškų filmų prodiuserių man siūlė vaidinti! Bet manęs niekada nedomino šitas žanras. Žinojau, kad jei imsiuosi vaidmens, jis bus rimtas ir pagrįstas. Visų pirma, S. Nėries vaidmens paskatino imtis pati tema. Su komanda susipažinau tik vėliau, o dabar jau nenoriu su jais skirtis niekada…

– Viename interviu sakei, kad aplinkiniai jau vaikystėje sakydavo, jog esi panaši į S. Nėrį, taigi šis personažas tau artimas bent jau išoriškai.

– Visada atsirasdavo žmonių, kurie mane vis pavadindavo Salemute. Kai tik susipažinau su signataru ir rašytoju Sauliumi Šalteniu, kuris yra mano įkvėpėjas, jis iš karto pastebėjo, kad S. Nėris yra mano prototipas. Vėliau, kažkada bevakarieniaujant su geru bičiuliu Algirdu Kumža, jis lyg nugirdęs kažkur, suplojo rankomis ir sako: „Nu, bet tikra Salemutė! Reikia miuziklą apie S. Nėrį statyti! Pagrindinis vaidmuo aiškus!“ Bet viskas taip ir likdavo palyginimų ir plepalų formoje.

– Ar besigilindama į šį vaidmenį atradai kažką, kas jus su S. Nėrimi sieja ir vidumi?

– Aš nesu profesionali aktorė, nežinau, kaip ten iš tikrųjų būna. Gal kai kuriems visai nereikia persistengti besigilinant į kuriamą personažą, gal viskas lengviau, paprasčiau... Bet netikiu tuo! Puikiai žinau, ką išgyvena menininkai. Šitiek metų dainuoju ir kuriu muziką, žinau, kokia yra svarbi kiekviena detalė, kiekviena nata... Todėl ir kuriant S. Nėries personažą neturėjau kito kelio, tik kaip viską perleisti per save, per savo sielos filtrus. Visi žinome plikus faktus apie S. Nėrį, tačiau kaip suprasti, kokia ji buvo iš tikrųjų? Kokia buvo kasdienybėje? Kaip įlįsti į jos vidų?

Mano kelionė prasidėjo įrašu socialiniame tinkle: „Viską, absoliučiai viską, kas egzistuoja apie ją, aš noriu žinoti.“ Atsirado daug žmonių ir šaltinių, kurie padėjo ją pažinti artimiau. Nors taip iki galo niekas ir nesugebėjo atsakyti, kokia ji buvo, ta tikroji Salomėja. Ir per tą pažinimo kelionę emocijų būta visokių – kartais aš labai norėjau būti į ją panaši, kartais nenorėjau, bet vis tik buvau…

– Ir ašarų filmavimo aikštelėje būta...

– Aš tik įsivaizduoti galėjau, ką ji išgyveno, supratusi, kaip viskas pasisuko… Kad ir kaip ten bebūtų, tie, kas pakeitė jos eilėraščių rinkinio „Prie didelio kelio“ pavadinimą į „Lakštingala negali nečiulbėti“ – buvo iš dalies teisūs. Salomėja čiulbės garsiai ir dar ne vienai kartai. Kad ir kaip tai daugeliui nepatiktų, ji pelnytai yra vadinama garsiausia Lietuvos poete, kuri rašė nuostabias eiles.

Sceną, kur skaičiau „Prie didelio kelio“, filmavome tikriausiai daugiausiai kartų. Vis byrėjo ašaros ir žodžiai strigo gerklėje... Žinojau šį eilėraštį, bet, rodos, tik tą akimirką užčiuopiau pačią jo širdį, skausmą ir prasmę… Tik besifilmuojant iki galo supratau apie ką jis ir taip stipriai pradėjo gelti…

– Scenų, kuriose vaidini, filmavimai jau baigėsi. Kaip dabar įvertintum šią patirtį, savo debiutą daugiaserijiniame filme?

– Viskas praėjo taip greitai! Pamenu, kaskart besibaigiant pamainai, norėjau, kad viskas prasidėtų iš pradžių. „Laisvės kaina. Partizanai“ televizijoje pasirodys rudenį, todėl vertinti savo darbą man dar yra sunku. Turiu pasitikėti vidiniu balsu ir tuo, ką sakė komanda. O jie sakė, kad viskas yra netgi labai gerai. Aš tikrai atsakingai žiūrėjau į vaidmenį, niekam nenorėjau pridaryti sunkumų, juk jie visi čia šimtą metų, o aš – naujokė… Bet labai greitai nuo tų jausmų atsiribojau ir pasinėriau į bendrą kūrybinį procesą. Esu laiminga, kad turėjau galimybę prisiliesti prie viso to. Įsimylėjau kiną iš naujo. Vis pagalvoju ir apie tolimesnes svajones. Ir, žinoma, dar labiau įsimylėjau gyvenimą.

Prodiuserių kompanijos „Videometra“ kuriamas daugiaserijinis filmas „Laisvės kaina. Partizanai“ pasakos apie vieną tamsiausių Lietuvos istorijos laikotarpių, XX amžiaus vidurį, tris okupacijas ir masinius trėmimus, holokaustą, terorą, siekį fiziškai ir dvasiškai palaužti  Lietuvą. Kartu – ir šioje tamsybėje sužydusias gėles: žmones, kurie, nebijodami mirties, vieną ranką ištiesė žydams, o į kitą paėmė ginklą, kad apgintų Lietuvos laisvę.

Istorinis  vaidybinis filmas „Laisvės kaina. Partizanai“, režisuojamas Sauliaus Balandžio, pasirodys naujame LRT TELEVIZIJOS sezone.