S. Stavickis-Stano: darbas su ukrainiečių vaikais yra misija

Nuo karo bėgančių ukrainiečių vaikai prieglobstį randa Lietuvoje. Nelengva jiems svetimoje šalyje tarp nepažįstamų žmonių, kalbančių nesuprantama kalba. Panašioje situacijoje, tik, laimė, ne tokiomis skaudžiomis aplinkybėmis, kažkada buvo kūrėjas ir dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano. Kai atvyko gyventi į Lietuvą, jam buvo devyneri.

– Ar prisimenate, ką jautėte atsidūręs svetimoje šalyje, tarp svetimų žmonių, nemokėdamas kalbos?

– Negalima lyginti priežasčių, kodėl aš atsidūriau Lietuvoje ir kodėl dabar čia atsiduria ukrainiečių vaikai. Tačiau pats integravimasis į visuomenę, lietuvių kalbos terpę, manau, yra panašus. Ko gero, panašūs ir jausmai, kai atsiduri nepažįstamoje vietoje tarp svetimų žmonių, juolab be tėvų, kaip atsitinka Ukrainos vaikams. Galiu taip teigti, nes dalyvauju Ukrainos vaikams rengiamose dienos stovyklose Vilniuje ir Kaune, ten pabendrauju ir su vaikais, ir su jų mamomis.

Kai 1992-aisiais iš Sočio atvykau į Lietuvą, man buvo devyneri. Lietuvoje ką tik buvo atkurta nepriklausomybė, atidaryta mokykla „Lietuvių namai“, skirta lietuvių kilmės vaikams, kurių tėvai gyvena užsienyje ir negali grįžti į Lietuvą, bet nori, kad jų vaikai būtų lietuviai, išmoktų lietuvių kalbos. Šioje mokykloje atsidurdavo vaikai iš įvairiausių šalių. Tai – internatinė mokykla, šalia buvo bendrabutis, kuriame gyvenome po du arba tris kambaryje. Didžioji dauguma vaikų buvo iš Rusijos, Sibiro, – tremtinių palikuonys.

Aš gimęs Sočyje, bet irgi iš tremtinių šeimos. Mano šeima – politiniai kaliniai, jiems neleido grįžti į Lietuvą net po Stalino mirties. Likimas mano tėtį su mama suvedė per atostogas Sočyje, ten ir gimiau aš.

Vos atvykę į Lietuvą visi kalbėjome tik rusiškai. Atsidūrėme keistoje aplinkoje, kur aplink skambėjo lietuvių kalba, pamokos vyko lietuvių kalba. Sakyčiau, 99 proc. atvažiavusiųjų į Lietuvą apie ją girdėjo ir žinojo tiek pat, kiek ir aš: kad yra kažkokia šalis Lietuva, kur yra tavo šaknys. Bet kai tau devyneri, tai, kas tos šaknys, nelabai ir supranti. Visi jautėmės, tiesą sakant, labai nekaip – kad mus paliko.

Empatija: S.Stavickis-Stano supranta iš Ukrainos į Lietuvą atvykusius vaikus – pačiam vaikystėje teko atsidurti nepažįstamoje šalyje. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tėvai jums paaiškino, kodėl turite važiuoti į Lietuvą. Tai neveikė?

– Nėra prasmės devynerių ar dešimties metų vaikui aiškinti, kodėl tu ten važiuoji, kas tos šaknys, kas ta Lietuva. Jausmas buvo, kad mus tiesiog išvežė ir kažkur paliko. Mano atveju tai buvo ypač skausminga. Mat tiems, kurie atvyko iš Sibiro ar iš Tolimųjų Rytų Rusijos, Vladivostoko, Lietuva atrodė šiltas, smagus kraštas. Tačiau aš atvykau iš Sočio, kur palmės, jūra, tai man Lietuva nepadarė gero pirmo įspūdžio.

Pliusas buvo tas, kad visi taip pat jautėmės. Visi – tai maždaug du šimtai vaikų, visi panašioje situacijoje. Kai esi ne vienas, žymiai paprasčiau visas kliūtis įveikti, prie permainų prisitaikyti.

Didelis iššūkis visiems mums buvo lietuvių kalba, kurią reikėjo išmokti. Didžiajai daliai tų, kurie dabar skaito šį straipsnį, lietuvių kalba yra gimtoji ir jie nesupranta, kokia tai yra sudėtinga kalba. Tai nėra vien tik mano, kaip vaiko, įspūdis – tai faktas, kurį, jau studijuodamas lietuvių kalbą Vilniaus universitete, patvirtinau. Lietuvių kalbos sudėtinga gramatika ir fonetika, kitakalbiams labai sunku ją išmokti. Todėl ir mums visiems išmokti lietuvių kalbą buvo tikras iššūkis. Tad, manau, ir dabar ukrainiečių vaikams yra reikalų, jeigu jie nori integruotis ir pritapti mūsų visuomenėje.

Reikia būti su tuo mažu žmogumi ir kiek įmanoma stengtis suteikti jam tai, ką jis šiuo metu praranda.

– Žiūrint iš šiandienos pozicijų, jūsų manymu, kokia pagalba tada būtų labiausiai pravertusi? Ko labiausiai trūko?

– Gyvenime būna tokių aplinkybių, kai galime kiek nori filosofuoti, bet jos nuo to nepasikeis. Mano tėvai negalėjo tuo metu persikraustyti į Lietuvą, kaip ir kitų vaikų tėvai. Jie stengėsi padaryti, ką galėjo kiek įmanoma geriau savo vaikui. Juk ta aplinka Sočyje, nors man atrodė, kad ji yra nuostabi, iš esmės buvo absoliučiai beviltiška, nes, sugriuvus Tarybų Sąjungai, ten nieko neliko, išskyrus atostogautojų verslą. Tai buvo itin klampi vieta, be universitetų, be gerų mokyklų. Sprendimas išsiųsti mane buvo logiškas, kaip ir iš kokio Vladivostoko išsiųsti vaiką arčiau civilizacijos, kad jis kažko išmoktų. Panaši situacija ir su ukrainiečiais dabar – jiems reikia išvykti, nes Ukrainoje jie likti negali.

Ką aš dabar galiu pasakyti? Nedarykite taip, neišskirkite šeimų, būkite su savo vaikais? Taip, tai svarbu, bet neįmanoma. Todėl belieka kalbėti apie konkrečius dalykus, kurie buvo mūsų mokykloje taikomi ir kurie labai pasiteisino.

Visų pirma – mažos klasės. Didelėje klasėje, tokioje kaip Lietuvoje įprasta, – po 25–30 mokinių – lietuvių kalbos visiškai nemokančiam vaikui bus sudėtinga. Jis tiesiog nieko nesupras, nespės su kitais, pradės jaustis nevisavertis arba nustos stengtis, matydamas, kad labai sunkiai pavyksta. Kai klasė yra maža, mokytojas gali individualiai dirbti su vaiku, padėti jam, prie kiekvieno prieiti.

Antras dalykas – svarbu suprasti vaiko situaciją, nežiūrėti į jį kaip į paprastą mokinį. Mūsų mokykloje kiekvienas mokytojas suprato, kad tos mokyklos misija ne vien tik išmokyti vaikus, bet ir susigrąžinti į Lietuvą tremtinius, išeivius. Jie į savo darbą žiūrėjo kaip į misiją.

Permainos: iki devynerių metų Sočyje gyvenusiam Stanislavui, vienam atvykus į Lietuvą, nebuvo lengva adaptuotis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Vadinasi, teko ir daugiau nervų susigadinti, ir daugiau laiko su mumis sugaišti. Čia panaši situacija – darbas su ukrainiečių vaikais yra misija, ne tik tikslas išmokyti lietuvių kalbos ar dar kažko. Reikia būti su tuo mažu žmogumi ir kiek įmanoma stengtis suteikti jam tai, ką jis šiuo metu praranda.

„Lietuvių namuose“ kiekvienoje klasėje buvo nedaug vaikų, ir tai labai padėjo. Rugsėjį, kai į mokyklą susirinkdavo visiškai lietuvių kalbos nemokantys vaikai, prasidėdavo mokslai, o per Kūčių vakarienę, jeigu dar kuris nekalbėjo lietuviškai, tai jau manėme, kad kažkas negerai. Kai mes bendraudavome su naujai atvykusiais vaikais ir jie jaudindavosi, kaip čia su ta lietuvių kalba bus, tai sakydavome, kad pamatysi, per Kūčių vakarienę jau šnekėsi, nors ir atrodo, kad neįmanoma.

Dar mūsų mokykloje buvo labai stiprus patriotinis ugdymas. Visi labai aiškiai žinojome, kas yra Lietuva, kokia yra tos Lietuvos laisvės kaina, kiek reikėjo paaukoti, kad ji išliktų ir būtų laisva. Visos valstybinės, tautinės šventės buvo labai svarbios, pedagogai stengėsi mus auklėti labai patriotiškai. Žinoma, įtakos turėjo ir tai, kad dauguma iš mūsų buvo tremtinių vaikai ir mes turėjome genetinę neapykantą stalinistiniam režimui, bet kokiam spaudimui, priespaudai ar autokratijai.

– Kiek turėjo metų praeiti, kol pasijutote čia savas?

– Visada bus tokių, kuriems aš nebūsiu savas. Kaip ir bet kuris, neatitinkantis kažkokių keistų kriterijų, nebus savas.

– Iki šiol atsimenu tą jausmą, kai man, neseniai atvykusiam į Lietuvą, liepė nueiti į parduotuvę nupirkti pieno. Tai buvo praėjus gal kokiems dviem ar trims mėnesiams nuo atvykimo. Aš pamiršau, kaip lietuviškai pienas ir niekaip negalėjau prisiminti. Kažkas man buvo įteigęs, kad šnekėti rusiškai Lietuvoje negalima, nes lietuviai labai pyksta. Stovėjau eilėje ir nežinojau, kaip reikės pasakyti, ko man reikia. Laimė, kažkas prieš mane pirko pieno, pasakė ir prisiminiau. Tačiau to jausmo pamiršti negaliu, ir tai labai skaudina: juk aš lietuvis, mano šaknys čia, bet gimtoji kalba – rusų, todėl jau lyg ir ne lietuvis.

Ir dabar žmonės sunkiai atskiria rusus, kurie yra Rusijos piliečiai, gyvena Rusijoje, palaiko režimą ir visi be išimties yra atsakingi už tuos veiksmus, kuriuos vykdo Rusija, ir mūsų tautiečiai, kurie šneka rusiškai arba šneka lietuviškai ir rusiškai. Tai yra du visiškai skirtingi pasauliai. Ir neturėtų būti neapykantos mūsų piliečiams, kurie yra lojalūs Lietuvai, bet, tarkime, savo šeimose šneka rusiškai. Jie neturėtų patirti neapykantos ar netolerancijos. To neturi būti jokiais būdais.

Permainos: iki devynerių metų Sočyje gyvenusiam Stanislavui, vienam atvykus į Lietuvą, nebuvo lengva adaptuotis. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Tarkime, jūsų vaikai užaugę panorės išvažiuoti studijuoti į užsienį. Kaip reaguosite? Ar ramiai paleisite, prisiminęs savo vaikystės patirtį svetimoje šalyje?

– Mano patirtis yra gera, nors buvo ir skaudulių, ir ašarų. Kas išaugtų iš vaiko, kuriam viskas gyvenime eina kaip per sviestą, dėl nieko nereikia pasistengti, dėl nieko nereikia kovoti, nes viską už jį padaro tėvai arba valstybė? Tad aš į šituos išbandymus ar iššūkius – tiek savo, tiek savo vaikų ateity – žiūriu pozityviai. Reikia ir šiek tiek ašarų, ir kažkokio apmąstymo, kas aš, kodėl kažkas vyksta, ir pan. Tad tegul važiuoja. Svarbu, kad grįžtų.

– Jūs – kūrybiška asmenybė. Kaip jus veikia šiandieniniai įvykiai Ukrainoje? Tai skatina kurti ar stabdo visos tos neigiamos emocijos?

– Manau, kad kultūra ir kūryba yra didžiausias ginklas prieš agresiją, geriausias vaistas nuo to pykčio, kurį demonstruoja Rusija.

Rusija girdavosi savo kultūra – rašytojais, poetais, režisieriais... Tačiau visi tie poetai, rašytojai, režisieriai kažkaip neišgelbėjo rusų tautos nuo tos prarajos, į kurią dabar jie visi kartu krinta. Matyt, kultūros buvo per mažai arba ne tokia ji didi buvo, kaip rusai norėjo pateikti pasauliui ir kaip patys manė apie save.

Manau, net ir karo metu yra be galo svarbu kalbėti su žmogaus siela, su jo širdimi, ir geriausiai tai daro kultūra. Nesvarbu, ar dainos, ar dailė, ar gražūs straipsniai „Kauno dienoje“. Kitaip atsitinka tai, kas atsitiko Rusijoje, kai kažkada nugalėjusi fašizmą šalis tapo fašistinė, atrodo, ji net žiauresnė už savo mokytojus.

– Tai galime tikėtis ir jūsų naujų kūrinių?

– Taip. Gal ne linksmų, bet tikrai šviesių.


Šiame straipsnyje: Stanislavas Stavickis-StanoStanoStanislavas StavickisUkrainakaras Ukrainoje

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių