Ninai Bengtsson, garsiai žirgų išjodinėtojai iš Švedijos, labai patinka gražūs ir greiti automobiliai. Vis dėlto penkiasdešimtmetė moteris rinktųsi ne "Jaguar E-Type", bet žirgą: "Automobilis ir liks automobiliu. Gražu į jį pažiūrėti, smagu pavažinėti, bet su juo nepabendrausi, jis neturi sielos."

Palygino su slidinėjimu

– Kas jums yra žirgai?

– Sportas, profesija, pramoga, naminiai gyvūnai, įkvėpimas, svarbi gyvenimo dalis ir gyvenimo meilė, –  pokalbio  pradžioje pagyrusi jaunųjų Lietuvos žirgų išjodinėtojų darbštumą, kuklumą ir mandagumą, atsakė gerai nusiteikusi N.Bengtsson.

– Kodėl ne šunys, gėlės, delfinai, automobiliai ar verslas?

– (Juokiasi) Man reikia minutėlę pagalvoti... Galėčiau dirbti ir su šunimis. Tačiau darbas su arkliais nėra tik protinis, jausminis, intuityvus. Su jais reikia daug dirbti ir fiziškai. Tai ir malonu, ir sveika.

– Žirgų konkūre daugiau adrenalino, išjodinėjant reikia kantrybės ir ramybės. Kodėl pasirinkote išjodinėjimą? Iš baimės ar mėgdama ramybę?

– Šį sportą palyginčiau su slidinėjimu: yra greitasis čiuožimas, kliūtys, kalneliai ir daug adrenalino. Tai – tarsi konkūras. Bet galima slidinėti anksti ryte, kai šviečia saulė, o žemę dengia švarus, tyras sniegas. Tai – kaip išjodinėjimas. Man patinka ramybė, harmonija, bet ne adrenalinas. Nemėgstu ir bijau didelių kalnų. Kas vengia adrenalino, tam geriau tiktų išjodinėjimas. Bet man taip pat patinka ir šokiai, ir knygos.

– Užsiminėte apie slidinėjimą. Jūs – švedė. Kodėl pasirinkote ne slidinėjimą?

– Lankiau slidinėjimą, tačiau pamokas mečiau dėl žirgų. Jie viską nukonkuravo.

Reikia būti lyderiu

– Kiek žirgų lietė jūsų rankos? Kiek jau išjodinėjote?

– Oi, negaliu pasakyti. Labai daug. Bent 400–500. Ir ne vieną, laimėjusį "Grand Prix". Bent dešimt tokių išjodinėjau nuo pat jaunystės.

– Pirmo žirgo, pirmos meilės pamiršti neįmanoma?

– Žinoma. Tai buvo labai, labai mielas ponis.

– Kaip kalbatės su žirgais? Garsu, lytėjimu, energija?

– Viskuo, ką išvardijote. Ir intuicija. Jaučiu juos. Kalbuosi su jais. Stebiu kūną, judėjimą. Yra signalai, kuriuos siunčia žirgai.

Turi būti valdingas, lyderis. Geriausi raiteliai būtent tokie. Dauguma Švedijos verslo lyderių jodinėja.

– Išjodinėtojų – šimtai, bet labai gerų kaip jūs, nėra itin daug. Reikia talento?

– Talento reikia. Bet to neužtenka. Jei būsi tik talentingas, būsi niekas. Ar aš buvau supertalentinga? Ne.

Turi daug dirbti, būti atkakli, stipri, kukli, mokėti analizuoti, turėti intuiciją, jausti žirgą. Kai nukrenti, reikia mokėti atsikelti. Būti menininke, artistiška. Neturėdamas talento, bet turėdamas šias savybes, gali padaryti stebuklus.

Jie gudrauja, bet nemeluoja

– Kokią savo karjeros istoriją ar akimirką išskirtumėte?

– Apie mano mylimą ir garsų žirgą Ajaxą, iškovojusį "Grand Prix". Kai jis gimė, buvo nesveikas, vos išgyveno. Bijojo visko. Buvo ne tik silpnas, bet ir bailus. Dirbau metus iš metų. Ir jis išaugo, sustiprėjo, buvo Švedijos rinktinėje.

Nepamiršiu akimirkos garsiojoje Stokholmo "Globe" arenoje. Kadaise sėdėdavau tribūnose, stebėdavau varžybas ir svajodavau jose dalyvauti.

Ir svajonė išsipildė: atrodo, kad ir dabar jaučiu tas akimirkas, kai tarp žiūrovų, raitelių buvo labai daug mano mokinių, draugų, pažįstamų ir jie atsistoję man plojo. Dieve, tai buvo didis momentas, – šią akimirką Nina nesutramdo ašarų. – Nors niekada neturėjau pinigų geram žirgui nusipirkti, tai nesutrukdė sportuoti ir parengti  aukščiausio lygio žirgą.

Galbūt todėl kadaise nepardaviau savo numylėtinio vienam Nyderlandų sportininkui, kuris norėjo Ajaxo svarbiausioms žirgų varžyboms ir pasiūlė už jį 600 tūkst. eurų. Gal kvailai pasielgiau? – nusijuokia.

– Kol dar jūsų akyse nenudžiūvo ašaros, dar apie jas paklausiu. Ar žirgai verkia?

– Hm. Niekada nemačiau jų ašarų. Bet jie verkia kitaip. Labai liūdi. Labai jaučia. Nusileidžia, kartais nusižemina ir atleidžia tau.

– Žirgai jus kada nors išgąsdino?

– Dažnai jų bijau. Ir kai jojau "Globe" arenoje, bijojau, nes Ajaxas buvo baikštus. Visko bijojo: ir akmenų, ir gėlių. Su juo išgyvenau ne tik nuostabių, gražių, gerų akimirkų. Jis buvo pavojingas, greitas, šoklus.

– Patyrėte ir traumų?

– Buvo. Kritau ne kartą, buvau susilaužiusi šonkaulius, blogai sugijo, – pakelia suknelę ir rodo.

Tanzanijoje tarp žirafų

– Kokioje gražiausioje ir keisčiausioje vietoje jums teko joti?

– Galima dvi vietas paminėti? – juokiasi. – Viena, kai Švedija laimėjo Šiaurės šalių žaidynes Haminos mieste, Suomijoje. Jodinėjau pilies kieme, mus supo gynybinės sienos, ore, virš galvų, buvo pakabintas baltas tentas.

Buvo nuostabu ir baisu, nes jojau ir siauru gynybinės sienos takeliu. Ajaxas labai bijojo, kol nusileidome žemyn, į pilies viduje įrengtą areną.

Kita vieta – Tanzanijoje, kur gyvena mano sesuo. Jojau Serengečio nacionaliniame parke. Aplink lakstė, maitinosi ir troškulį  vandeniu malšino žirafos. Ten buvo nuostabu išjodinėti žirgus.

– Išvydusi žirgą, galite iškart pasakyti, koks jis?

– Ar duotumėte man kelias minutes, kad galėčiau pamatyti, kaip jis juda? Tuomet – taip. Pasakyčiau, jis geras ar blogas, sveikas ar serga, silpnas ar tvirtas. Nepasakyčiau, ar jis bus čempionas, bet pasakyčiau labai daug.

– Galėtumėte išskirti didžiausią pergalę savo gyvenime?

– Nežinau, ar parašysite. Niekada nebuvau ištekėjusi, neturėjau vaikų, išties buvau bloga su vyrais, – juokiasi. – Tai nėra mano pasididžiavimas. Bet didžiuojuosi savo pergalėmis Švedijos rinktinėje, gera reputacija sporte, tai, kad manimi pasitiki, vertina. Manau, kad esu mielas ir geras žmogus.

– O galima paklausti jūsų apie didžiausią pralaimėjimą?

– Tėvų skyrybos, kai dar buvau vaikas. Labai išgyvenau.

Klientai ir garsūs verslininkai

– Ar dar jodinėjate savo malonumui?

– Viskas, ką darau su žirgais, man yra malonumas. Darbas, bet – malonumas.

– Kas jums yra gražus žirgas?

– Bendraujantis, kontaktuojantis, turintis geros energijos ir skleidžiantis šviesą.

– Jodami ant žirgo kai kurie žmonės jaučiasi laisvi. Jūs patyrėte tą jausmą?

– Būtent. Žirgai labai atviri, labai jaučia emocijas. Jie gali gudrauti, bet niekada nemeluoja. Ir jausi ne tik laisvę, bet ir kažką suvienijančio tave su žirgu. Tampate vienu.

– Kas jums yra laidoti žirgą?

– Tėvų fermoje laidojau savo ponį. Aš laiminga, kad mano arkliai gyveno ilgai, nepatyrė didelių traumų, neturėjo didelių sveikatos problemų. Ir anapus iškeliavo natūraliai. Liūdna, žinoma, bet stengiesi tai priimti.

– Žinau, kad tarp jūsų klientų, kuriems padedate išjodinėti žirgus, konsultuojate, yra ir žinomų žmonių.

– Taip. Jie įvairūs. Ne tik jauni studentai, – juokiasi. – Viena jų – labai garsi Švedijos verslininkė, kuri bendrauja su Nobelio taikos premijos laureatės iš Mianmaro Aung San Suu Kyi įkurta visuomenine organizacija. Verslininkė tarpininkauja ir bando suvienyti verslą ir padėti įvairioms taikioms organizacijoms. Nors tai yra nelengva, kai kurie nenori gauti pinigų iš verslo.

Automobilis neturi sielos

– Norint išjodinėti žirgus reikia ramybės, kantrybės, bet emocijos kažkur kaupiasi. Kaip jas išliejate? Boksuojatės, važinėjate automobiliu, žaidžiate tenisą?

– Aš labai artistiška. Keikiu spūstis keliuose, bet nesu piktas žmogus. Važiuoju automobiliu greitai. Na ne, labai, labai greitai, – juokiasi. – Galiu dainuoti viešoje erdvėje.

– Žirgus dažnai sapnuojate?

– Hm. Kažkodėl ne. O šiąnakt sapnavau blogą sapną su vyru, – kvatojasi. – Ką tai galėtų reikšti?

– Bet jums patinka ir automobiliai?

– Taip. Ypač patinka senas "Jaguar E-Type". Nuostabus, toks su ilga nosimi. Ir "Aston Martin", ir "Audi" sportinis – nepamenu pavadinimo. Man patinka gražūs automobiliai. O pati vairuoju "Land Rover Freelander".

– Ką rinktumėtėtės: patinkantį automobilį ar žirgą?

– Žirgą. Gerą, gražų žirgą.

– Bet su automobiliu greičiau, patogiau.

– Automobilis yra tik automobilis. Į jį labai gražu pažiūrėti, kartais pavažiuoti. Bet su juo nebendrausi. Jis neturi nei gyvybės, nei sielos.