Aštuntą mėnesį vaikelio besilaukianti, tačiau iki šiol aktyviai teatro gastrolių verpete besisukanti Eglė tvirtina, kad nėštumas – jokia kliūtis. Priešingai, tai paskata nesėdėti sudėjus rankų, tai ir kiekvienos moters puošmena. Tačiau neišvengiamai teks pristabdyti – laikotarpį prieš šventes moteris ketina skirti tik motinystei ir žemiškiems buities rūpesčiams.

Ruošiasi išleistuvėms

– Egle, gal jau žinote, kur būsite šv. Kūčių vakarą?

– Prie Kūčių stalo sėsime su Karolio šeima. Ji mane labai šiltai ir mielai priėmė. Ir Jokūbas (Eglės pirmagimis), ir lėliukas, visi ten būsime (šypsosi glostydama savo pilvuką). Sakau jam (būsimam kūdikiui): tegul dar neskuba ateiti, tegul pabūna pas mamą. Kur geriau ras? Prieš pat šv. Kalėdas žadu atsidėti motinystei: įsigysime vežimėlį, lovytę. Kol kas dar nieko neturime.

– Bijojote prieš laiką kūdikio kraitelį kaupti?

– Nesakau, kad esu prietaringa, bet rūbelių nepirkau. Dabar jau pats laikas būtų. Kol kas dar tik draugės man kraitelį krauna (šypsosi). Aplink labai daug tokių, kurios ką tik atžalų susilaukė. Ir aš savo Jokūbėlio drabužėlius išdalijau. Juk vaikelio gimimas – ne kasdienis ir ne kasmetinis stebuklas. Viena draugė man nupirko flanelės ir marliukų, žada siūti vystyklus. Viską spėsime, tik sveikatos ir pinigų turėk, o kaip neturėsi, kai šitaip dirbu (juokiasi).

– Vien šią savaitę vaidinote keturiuose spektakliuose. Ar ne per didelis krūvis besilaukiančiai moteriai?

– Nesu nualinta, išsekinta ar pervargusi. Iš pradžių atrodė, kad spektaklių gal ir per daug. Karolis taip pat prieštaravo. Tačiau, pajutusi nors mažiausią pavojų vaikeliui, spektaklių atsisakyčiau. Šiuo metu nėra nieko svarbiau už jį. Bet ir mano gydytojas sako, kad nėštumas – ne liga, o teigiamos emocijos – tik į naudą. Gruodžio 22 d. laukia paskutinis spektaklis, o tuomet – išleistuvės. Jau norėtųsi atsidėti motinystei.

– Gimdyti turėtumėte sausio pabaigoje. Kaip jaučiate, ar sulauksite gydytojų paskirtos dienos?

– Prasidėjo paskutinis nėštumo mėnuo, negali žinoti, kada vaikelis ateis. Jau ir naktimis sudėtinga surasti tinkamą pozą gulėti... Bet tai – natūralu. Mano pirmagimis Jokūbas į pasaulį atėjo dviem savaitėm anksčiau nei turėjo. Norėčiau, kad šis (glosto pilvuką) luktelėtų iki sausio. Norėčiau gimdyti natūraliai ir nebūti apdujusi nuo vaistų.

– Gal jau žinote, ko laukiatės?

– Kol kas gyvename paslaptimi. Jei gims berniukas, pagalvosime dar ir apie mergaitę, o jei sulauksime mergaitės, gal pakaks ir dviejų (šypsosi).

– Kokiomis nuotaikomis broliuko ar sesutės laukia jūsų sūnus?

– Anksčiau džiaugdavosi vienas būdamas, o dabar, kai tik grįžtu, paliečia pilvą, prisiglaudžia... Matau, kad laukia. Jam ir Karolis labai patinka, sutaria jie (šypsosi).Visada Jokūbėliui sakiau, kad gerai turėti daug brolių ir seserų, ir pati norėjau daugiau nei vieno vaikučio. Sakiau: bus du arba trys.

Gimusi aktorystei

– Ar tiesa, kad pati į šį pasaulį pradėjai belstis kino teatre?

– Apie savo mamą žinau labai mažai. Man buvo dveji metukai, kai tėtis liko su manimi ir Žilvinu (broliu). Ta tema mūsų šeimoje buvo uždrausta. Bet kažkada jis pats pasakojo, kaip mama su drauge, abi su didžiausiais pilvais sugalvojo nueiti į kiną. Labai simboliška, bet mamai sąrėmiai ten ir prasidėjo (juokiasi).

– Gali būti, kad jūsų kūdikis taip pat turės aktorinių gabumų...

– Taip, per du mėnesius abu suvaidinome 23 spektakliuose. Vaikelis jau ir balsus atpažįsta, ir šviesą, ir emocijas jaučia... Mano scenos partneris Ramūnas Rudokas juokauja, kad naujagimis jį iš balso pažins.

Pompastiškų ceremonijų nenori

– Egle, kaip seniai judu su Karoliu kartu?

– Tik dveji metai.

– Kodėl tik?

– Na, būna, kad žmonės trisdešimt metų kartu gyvena (juokiasi). Abu ilgai laukėme to, ką dabar turime.

– Prisimenate, kur pirmą kartą susitikote?

– Susipažinome per artimos draugės Aistės Pilvelytės albumo pristatymą. Aš filmavausi televizijoje, o ji taip derino datą, kad tik į albumo pristatymą atvykčiau. Iš Klaipėdos su glėbiu gėlių važiavau sveikinti savo draugės. Kiek žinau, Karoliui ji paskutinę akimirką paskambino ir pakvietė. Viskas įvyko taip greitai – pamatėme vienas kito akis ir to pakako.

– Tai Karolį atsiuntė pats likimas?

– Komedijoje "Vilnius–Dakaras" yra labai gražus tekstas. Sakoma, kad gyvenime sutinkame pakeleivius ir ekipažo narius. Pakeleivis tik įlipa ir išlipa, o ekipažo narys – lieka visam laikui. Tų pakeleivių aplink – daugybė: vienus sutinkame, kitus palydime, dar su kitais prasilenkiame ar atsisveikiname. Pamačius Karolį manyje kažkas sukirbėjo. Netrukus po to jis atvažiavo į Klaipėdą (esą su reikalais) ir pasakė, kad esu jo gyvenimo moteris. Aš pajutau tą patį.

– Su "piršliene" A.Pilvelyte ir toliau gražiai bendraujate?

– Visiškai neseniai Aistė labai maloniai nudžiugino paprašiusi būti mūsų vaikelio krikšto mama. Išgirdusi prašymą, ją apkabinau ir išbučiavau (juokiasi). Mudu su Karoliu dar negalvojome taip toli į priekį... Ji mūsų gyvenime atliko lemtingą vaidmenį mus suvesdama, ji pirmoji sužinojo ir apie mano nėštumą. Buvau tik iš Gruzijos parskridusi, kai ji pasiūlė nusipirkti nėštumo testą. Jau ir dabar Aistė būsimam vaikeliui veltinukus yra nupirkusi.

– O kada sulauksime jūsų ir Karolio vestuvių?

– Norėjome rugsėjį, bet nepavyko, o skubinti įvykių nesinorėjo... Nesu davusi priesaikos prieš Dievą: pirmoji santuoka buvo tik civilinė. Jokios pompastikos nenoriu. Įsivaizduojame ceremoniją ant jūros kranto. Labai gaila, kad Lietuvoje riboja griežtos taisyklės. Bet Dievas yra visur – prie jūros taip pat. Gali būti, kad kažkur į užsienį skrisime. Bet kol kas apie tai negalvojame, juolab kad ir skraidyti dabar nerekomenduojama.

Tikėjo, mylėjo ir išlaukė

– Regis, į jūsų gyvenimą pasibeldė ilgai lauktas pilnatvės jausmas...

– Su Karoliu į mano gyvenimą atėjo ir laimė (šypsosi). Kažkur skaičiau, kad ieškant meilės galima išvažinėti visą pasaulį, bet jei neturi jos savyje, kažin, ar rasi... Keista, bet dažniausiai ji būna visiškai šalia. Tereikia tikėti, mylėti ir laukti. Širdimi visad jaučiau, kad dar ateis man skirtas žmogus. Taip, dabar jaučiu pilnatvę ir vidinę ramybę. Pastarosios iki Karolio neturėjau.

– Ar labai judu skirtingi?

– Karolis – toks ispaniūkštis (ir charakteriu, ir temperamentu)... Protingas, gražus, tvirtas... Būdama šalia jo jaučiuosi saugi ir mylima. Na, pati aš pakankamai valdinga, bet tarp mudviejų – tokia harmonija... Niekada nemaniau, kad nėščia moteris gali jaustis tokia graži. Kasdien iš jo sulaukiu komplimentų. Jaučiu, kad jie – iš visos širdies (šypsosi).

– Koks amžiaus skirtumas tarp judviejų?

– Nemažas – devyneri metai. Bet viskas įvyko natūraliai. Nemaniau, kad jis tokio amžiaus. Juk ne metai esmė. Ačiū Dievui, bent pilnametis (juokiasi). Karolis labai subrendęs, ne pagal metus. O ir aš stengsiuosi šalia jo atrodyti jaunesnė. Tai nėra blogai – dėl metų nekompleksuoju. Jaučiuosi mylima ir mylinti.

Apsistos vienoje vietoje?

"Iki šiol gyvenau tarp Vilniaus ir Klaipėdos, bet dabar galvoju apie uostamiestį, nors darbai labiau dėliojasi sostinėje. Norėdami nuolat būti kartu su Karoliu, turėtume likti Vilniuje. Viskas taip sudėtinga: sūnus Jokūbas lanko mokyklą Klaipėdoje ir nenori nieko keisti. Taigi kol kas man tenka daug važinėti. Tiesa, į gastroles iš Vilniaus mus veža teatro autobusiukas, o jame ir pagalvėlė, ir apklotas po ranka. Sąlygos tikrai labai geros. Tik va, Klaipėdos dramos teatre padėtis kitokia... Neturime savo teatro, o juk kiekvienas aktorius apie tai svajoja."