Niekaip negaliu užmiršti mūsų paskutinio pokalbio telefonu, kai jis, gulėdamas ligoninės lovoje, dar sugebėjo juokauti, nors paeiti jau nebepajėgė. Sutariau su vienu garsiu Vilniaus neurochirurgu, kad po poros dienų nulėksime pasiaiškinti situacijos. Nespėjome. Kitą dieną atėjo liūdna žinia – pasaulinio garso cirko meistras visiems laikams paliko gyvenimo maniežą.

Įdomi buvo mūsų dabar jau tokia tolima pažintis. Vieną, rodos, 1973-iųjų pavasario dieną tuo metu Vilniuje nuolatos gastroliuodavusio „Jantar“ cirko direktorius S. Trachtenbergas pasiūlė vakare būtinai ateiti, nes atvažiuos Černiauskai. Ši pavardė komentarų niekada nereikalavo, o tuo metu garsėjo visame ne vien sovietinio cirko pasaulyje. Koks buvo mano nustebimas, kai iš prie palapinės privažiavusios „Volgos“ Zigmundas išlipo su ramentais. „Nieko baisaus, – man paaiškino. – Eilinė trauma.“

45 metus tęsėsi mūsų draugystė. Rugsėjį sueis penkeri metai, kai didžiojo maniežo meistro nebėra, o aš vis dar laukiu, kad, štai, suskambės telefonas ir išgirsiu: „Kur esi? Aš jau traukinyje, važiuoju pas tave. Susitinkame kaip visada…“ Aš, metęs visus darbus, lekiu į mūsų vietą ir mes ilgai kalbamės apie cirką – senąjį ir dabartinį – apie amžinybėn išėjusius artistus, apie gyvenimą.

Niekada nerodome to, kas dar braška, kas neišbaigta. Negalima demonstruoti žiūrovui pabrėžtino sudėtingumo, darbo per negaliu.

Šeimos tradicijos ištakos

Lietuvos cirkas, nors ir sukaupęs labai turtingą istoriją, niekada nebuvo valdžios dėmesio centre. Po šešerių metų sukaks 100 metų, kai įkurtas pirmasis lietuviškas cirkas „Aušra“. 4-ąjį dešimtmetį atsirado ir daugiau lietuviškų kilnojamųjų cirkų: „Karado“, „Roma“, „Menas“, „Gracija“, „Gražuolė“, „Kongas“, „Tarzanas“, „Foks“, „Oktavio“, M. Vilenčiko cirkas ir kt.

1912 m. liepos 9 d. Biržų rajono Pauperių kaime gimusi Otilija Kučinskaitė paauglystėje gyveno Rygoje ir, turėdama turtingą pusseserę, nuolat Rygos cirko ložėje žiūrėdavo vaidinimus. 1931 m. Rygos laikraštyje pasirodė skelbimas, kad cirkas ieško artistės moters. Pamelavusi, kad yra našlaitė, labai norinti dirbti cirke, Otilija įsijungė į vokiečių artistų trupę „Karado“. Jau pirmajam darbo sezonui pasibaigus, ji tapo programos mis.

1934 m. su vyru Francu ir vienų metukų sūnumi, būsimąja pasaulio cirko žvaigžde Zigmundu, grįžo į Lietuvą. Susitaupę pinigų, nusipirko kelis sunkvežimius, cirko palapinę ir 1935 m. įkūrė savą „Karado“ cirką. Buvo ne tik direktoriaus žmona, bet ir šauni oro gimnastė, ekvilibristė, akrobatė. Jeigu tikėsime ano meto spauda, 1937 m. antrojoje pusėje cirke buvo per 30 artistų ir darbuotojų su dūdų orkestru, o palapinėje tilpdavo per 1 tūkst. žiūrovų.

Deja, sėkmingai pradėtą veiklą pristabdė skaudi netektis, apie kurią 1937 m. rugsėjo 18-ąją pranešė oficiozas „Lietuvos aidas“: „Rugsėjo mėn. 10 d. darydamas pavojingus oro akrobatikos numerius, trūkus kilpai, nukrito ir sunkiai susižeidė cirko „Karado“ direktorius ir savininkas, gerai visame Pabalty žinomas oro akrobatas Pranas Černiauskas. Pasikankinęs keletą dienų miesto ligoninėje jis šio mėnesio 15 d. mirė. Velionis paliko žmoną ir trijų metų sūnelį. Šiandien 18 val. laidojamas iš Trejybės bažnyčios į kapines.“

Cirkas stovėjo akmenimis grįstoje turgaus aikštėje, ant kurios buvo užtiestas kilimas. Žinoma, jis negalėjo išgelbėti artisto.

Dinastija: cirke Z. Černiauskas debiutavo būdamas vos dvejų metų. Nuotraukoje – septynerių sulaukęs būsimasis maestro su patėviu K. Kaluževičiumi. A. Jancevičiaus archyvo nuotr.

Vaikystė cirke

Tačiau gyvenimas tęsėsi ir jau po dviejų dienų „Karado“ tęsė savo gastroles Vilijampolėje, Panerių gatvėje, ties Dariaus ir Girėno rūmais.

Tais pačiais 1937 m., po tragiškos vyro mirties, O. Černiauskienė pardavė cirką bendrapavardžiui, cirke dirbusiam Vaclovui Černiauskui, vadovavusiam iki 1940 m. Pati vėliau ištekėjo už „Karado“ cirko akrobato, oro gimnasto, jėgos žonglieriaus Kazio Kaluževičiaus, kuris buvo gimęs 1917 m. JAV, Niu Briteno mieste. 1932 m. debiutavo „Aušroje“, vėliau dirbo įvairiose Lietuvos cirko trupėse o nuo 1959 m. tapo lietuviško cirko „Vilnius“ artistu. 1954 m. jam suteiktas LSSR nusipelniusio artisto garbės vardas.

Svarbiausius numerius Kazys atliko su žmona ir Jonu Ramanausku. Mirė 1965 m., sulaukęs vos 48-erių. Jiems gimė duktė Ramutė, vėliau tapusi šaunia oro akrobate. Otilija Kaluževičienė, dar 1963 m. įvertinta LSSR nusipelniusios artistės garbės vardu, cirke dirbo iki 1970 m., visą likusį gyvenimą buvo žvali, sportiška, neblėstanti optimistė ir anapilin iškeliavo 2007 m., sulaukusi 95 metų.

Tokioje aplinkoje augo ir formavosi būsimoji cirko legenda Z. Černiauskas. Kai prieš daugelį metų Kaune vesdamas jo 50-mečio jubiliejinį vakarą pasakiau, kad Zigmo darbo stažas – 48 metai, po renginio kai kurių svečių buvau išvadintas neišmanėliu. Tačiau tikrai neklydau, nes šio didžiojo kauniečio biografija tikrai verta Guinnesso rekordų knygos. Savo darbą cirke jis pradėjo iš tiesų būdamas beveik dvejų metukų.

Vėliau, su gastrolėmis išvagojęs Žemės rutulį, pats Z. Černiauskas prisiminė: „Jau nuo dvejų metų amžiaus tėvai pradėjo mane ruošti cirko veiklai: panešiodavo pastatę ant galvos, iškeldavo laikydami ant vienos rankos...“ Tai buvo „Karado“ cirko programos puošmena, nors ir sulaukdavusi ne vieno griežto visuomenės pasipiktinimo žodžio.

„10 centų“: „Kaip žinome, po provinciją dabar važinėja Baltijos („Pabaltijo“ – A. J.) cirkas. Norėdamas patenkinti lankytojus, kažkur gavo poros metų vaiką ir daro su juo įvairius akrobatikos numerius. Kai kuriuose miestuose toks vaiko kankinimas iššaukė tam tikrą protestą. Teko patirti, kad šiuo reikalu yra susidomėjusios atitinkamos administracinės įstaigos.“

„Lietuvos aidas“: „Neseniai į Panevėžį atvyko Pabaltijo cirkas. Jame, be kitų artistų, yra 2 metų berniukas. Vaidinimo metu berniukas visaip laužomas ir kilnojamas. Vaikutis visiškai išvargintas, nemiegojęs, net gaila žiūrėti. Toks vaidinimas tik pasigailėjimą nelaimingam berniukui sukelia. Jeigu jau gyvulių globos draugija apsaugo gyvulius nuo kankinimo, tai kas nors turėtų susirūpinti ir apsaugoti nelaimingą berniuką nuo eksploatavimo.“

Cirkas stovėjo akmenimis grįstoje turgaus aikštėje, ant kurios buvo užtiestas kilimas. Žinoma, jis negalėjo išgelbėti artisto.

 

Pralenkti meistrus

O, kad būtų žinoję, kad būtų nors nujautę rašę šias pasipiktinimo eilutes, jog po gerų poros dešimtmečių ekvilibristas-žonglierius Z. Černiauskas, patėvio K. Kaluževičiaus mokinys, su šviesaus atminimo gyvenimo palydove ir nuolatine partnere Vita Gineikaite-Černiauskiene, tėvo brolio Alfonso Gineikos atvesta į cirką 1943 m., taps ne vien lietuviško „Vilniaus“ cirko žvaigždėmis, pristatys Lietuvą Lenkijoje, Meksikoje, Austrijoje, Japonijoje, Argentinoje, Brazilijoje...

Dar Vitai besimokant Šančiuose, į mokyklą tas pats dėdė Alfonsas buvo atvedęs berniuką iš cirko. Ar galėjo tada mergaitei ateiti į galvą, kad tai – jos būsimasis vyras... 1943 m. Zigmundas ir Vita atsidūrė viename kolektyve, abu, dirbdami savarankiškai, sukūrė bemaž vienodus numerius su kopėčiomis. Liko tik susijungti ir manieže, ir gyvenime.

Ilgai jaunieji artistai ieškojo savo vietos cirko pasaulyje. Tik 1947 m. pirmą kartą Rygos cirke išvydę legendinių žonglierių Violetos ir Aleksandro Kis pasirodymą, tvirtai nutarė: taps žonglieriais-ekvilibristais. Kaip po daugelio metų prisipažino pats Zigmas, kilo sumanymas pralenkti garsiuosius meistrus, bet ne ant grindų, o stovint ant kopėčių.

Tiesa, kopėčios atsirado gerokai vėliau. Pradžioje buvo aukštas vienratis. Sėdėdamas ant jo artistas sugebėjo žongliuoti aštuoniais žiedais ir dar balansuoti lazdelę.

Netgi pasiekęs tokių aukštų rezultatų, Z. Černiauskas nutarė vienratį pakeisti laisvai stovinčiomis kopėčiomis. Duetas norėjo sukurti numerį, kuriame susijungtų žongliravimas, akrobatika ir ekvilibristika. Kopėčios šiai idėjai įgyvendinti tiko labiau.

Partneriai: Vita ir Zigmundas Černiauskai – pora gyvenime ir manieže. A. Jancevičiaus archyvo nuotr.

Išskirtinis numeris

Gal ne visai vietoje, gal ne visai cirkui tinkama, tačiau galima prisiminti vieno žymiausiųjų XVIII a. prancūzų švietėjo, rašytojo, literatūros kritiko Denis’o Diderot žodžius: „Pirmiausia aš apmąstau, ar galiu šitą darbą atlikti geriau negu kas nors kitas, ir jau tik paskui jo imuosi. Atsiradus menkiausiai abejonei, kad kitas gali padaryti geriau nei aš, planų atsisakau, nes svarbiausia yra ne tai, kad padaryčiau būtent aš, bet tai, kad būtų padaryta gerai.“

Nežinau, ar Vita ir Zigmundas Černiauskai buvo šias mintis girdėję, tačiau 1949 m. gimė naujas unikalus duetas, netrukus tapęs vienu ryškiausių lietuviško cirko numerių ir pasiekęs pačių aukščiausių ekvilibristikos meno aukštumų.

Tik vieno triuko aprašymas leidžia susidaryti paviršutinišką pasirodymo vaizdą. Zigmundas su viena koja ant jo galvos stovinčia žmona lipa laisvai stovinčiomis kopėčiomis. Pasiekęs viršutinę pakopą, ima žongliruoti keturiomis kuokelėmis, o Vita tuo metu irgi mėto keturias kuokeles ir viena koja suka žiedą.

Tokioje padėtyje, atrodytų, išlaikyti pusiausvyrą neįmanoma. Neįmanoma kitiems, tik ne Černiauskams... Dar vienas nepelnytai užmirštas faktas. Zigmundas pirmasis tarp ekvilibristų pradėjo demonstruoti šiandien daugelio rodomą triuką – stovėseną laisvai stovinčių kopėčių viršuje ant specialių metalinių užmovų – pėdų. Negana to, jis tokia poza įsigudrino kakta balansuoti kartį su kamuoliu ir dar žongliruoti šešiais žiedais.

Su viena koja ant jo galvos stovinčia žmona lipa laisvai stovinčiomis kopėčiomis. Pasiekęs viršutinę pakopą, ima žongliruoti keturiomis kuokelėmis.

 

Pelnytas pripažinimas

1966 m. Vita ir Zigmundas išėjo iš „Vilniaus“ kolektyvo ir tapo pirmaisiais Lietuvos cirko artistais, pradėjusiais savo triumfo žygį per pasaulį. „Argentinos lietuvių balsas“ 1968 m. parašys: „Porą kartų teko trumpai, po programos, pamatyti, pasveikinti tą nepaprastą porą pasaulinio garso artistų, kurie taip darniai atlieka ekvilibristinius numerius, kad sunku įtikėti, jog tai žmogui yra galima pasiekti.“

Austrijoje, po premjerinio pasirodymo salėje kurį laiką tvyrojo nejauki tyla. Tik sutrikusiems artistams pasiekus uždangą, pasigirdo tokie audringi plojimai, kad teko daryti neplanuotą pauzę... Dar iki tol, 1961 m., po pirmųjų neįtikėtinai sėkmingų gastrolių Maskvos Cvetnoj bulvaro cirke su enciklopedinėmis garsenybėmis būtent Černiauskams paskyrė žodžius: „Toks begalinis tobulumo ieškojimas, suvokimas, kad talentas nuo Dievo, bet Dievas prisakė žmogui dirbti, retas netgi cirke. Vitai ir Zigmui Černiauskams tai kasdienybė.“ Žinant, koks buvo anų laikų valdžios oficialus santykis su Aukščiausiuoju, telieka stebėtis tokiu artistų darbo įvertinimu. Matyt, čia jau ir recenzijos autorius, ir cenzoriai buvo bejėgiai.

Po kitų gastrolių tame pat cirke 1967 m. vėlgi tas pats laikraštis parašys: „Artistai po generalinės repeticijos buvo labai nepatenkinti savo pasirodymu. Vita kalbėjo: „Visai neturėjome kada repetuoti – manieže tai susirinkimas, tai laidotuvės.“ „Visai nebuvo repeticijų – vietoje dešimties valandų per parą repetuota tik penkios...“

Nė viena sovietiniais metais pasirodžiusi knyga apie cirką, jo žanrus ir istoriją neapsieidavo be šio unikalaus dueto paminėjimo, numerio nuotraukų. Štai 1968 m. ištrauka: „Jaunieji lietuviai užkariauja publiką grakštumu, grožiu, subtilumu, kas apskritai būdinga Pabaltijo cirko mokyklai. Ekvilibristai Černiauskai ne be pagrindo išsikovojo žiūrovų meilę ir pagarbą. Numeris – jau dabar vienas geriausių sovietiniame cirke.“

Z. Černiauskas kalbėjo: „Mes su partnere – akrobatai, ekvilibristai, žonglieriai. Todėl kiekvienas triukas turi turėti visų šių žanrų elementų. Niekada nerodome to, kas dar braška, kas neišbaigta. Negalima demonstruoti žiūrovui pabrėžtino sudėtingumo, darbo per negaliu, atsiimti plojimų porciją ir džiaugtis, kad nenukritai, kad sėkmingai užbaigei pasirodymą.“

Padaryti tai, kas neįmanoma

Šios eilutės labiau bus skiriamos ne cirko žmonėms, tai nebus nieko naujo, nes tai jų rutininė kasdienybė. Jos skiriamos tiems, kurie mato artistus vien prožektorių šviesoje. V. ir Z. Černiauskų repeticija beveik visada prasidėdavo 9 val. ryto – kur nors fojė, kol manieže repetuodavo dresuotojai su gyvūnais. Paskui pusantros valandos jau manieže ant vien į orą besiremiančių kopėčių.

Negana to, pasibaigus skirtam laikui, artistai grįždavo prie šoninio išėjimo ir dar ilgai mėtydavo kamuolius, kuokeles, kol režisierius-inspektorius liepdavo visiems skirstytis ir rengtis vaidinimui. Likus valandai iki pasirodymo, duetas, jau nusigrimavęs, blizgančiais koncertiniais kostiumais repetavo tarp rekvizito dėžių. Pagaliau – 7 minutės stebuklo šimtams savo akimis netikinčių žmonių. Kitą dieną vėl viskas prasidėdavo iš naujo.

Neužmirštama buvo ir Z. Černiausko pažintis su pirmuoju Lietuvos profesionaliu baleto artistu ir baletmeisteriu Broniumi Kelbausku. Juk tai jo žodžiai skambėjo kaip aukščiausias cirko meistro darbo įvertinimas: „Ką tu čia cirke veiki? Eik į baletą.“

Vita, 1979 m. duetui atsisveikinus su maniežu, po ilgos ir sunkios ligos mirė 2010 m. Tačiau, net praėjus keliems dešimtmečiams po šių didelių artistų baigiamojo pasirodymo Rygos cirke, jų unikalių triukų ir šiandien niekas nekartoja.

Kad įsivaizduotume, koks tai buvo katorgiškas darbas, priminsiu finalinio triuko istoriją. Kai artistai pasidalijo sumanymu su vienu patyrusiu, visko mačiusiu cirko direktoriumi, šis atsakė: „Greičiau aš tapsiu Kinijos imperatoriumi, negu jūs tai įgyvendinsite.“ Direktorius imperatoriumi netapo, o štai Černiauskų šeimos duetas po trejų metų repeticijų 3 minučių triuką rodė per kiekvieną pasirodymą... Kaip čia neprisiminsi legendinio Alberto Einsteino žodžių: „Aš vis mąstau ir mąstau, mąstau mėnesius, metus. 99 kartus iš 100 klystu, tačiau vieną kartą esu teisus. Visi žinojo, kad to padaryti neįmanoma. Vienas nežinojo, ir padarė atradimą.”

Ant pjedestalo – dvejos nepritvirtintos kopėčios. Jomis lipa Zigmas, kuriam ant kaktos keleto metrų ilgio kopėčios su viršuje stovinčia Vita. Negana to, Zigmui pasiekus kopėčių viršūnę, abu artistai pradeda sukti žiedus... Labai sudėtinga perpasakoti cirko triukus. Tačiau šį kartą vien skaitant nugara eina šiurpuliai. Beje, Z. Černiauskui net ir po daugelio metų jo buvusią šlovę priminė netikėti atradimai. Tikėdamasis gauti didesnę pensiją, jis kreipėsi pažymos apie savo darbą į „Rosgoscirk“ (buvusio „Sojuzgoscirk“) archyvą. Koks buvo siurprizas, kai atsiųstame atsakyme puikavosi žodžiai – „LSSR nusipelnęs artistas“... Žinoma, prie juodu darbu ir sūriu prakaitu pelnytų nuopelnų legendiniam duetui garbės vardas būtų nedaug privilegijų pridėjęs, artistai ir taip labai aukštai vertinti profesionalų gildijoje, gavo solidžius atlyginimus, gyveno geriausiomis įmanomomis sąlygomis. Tačiau įdomiau yra kita – kas, vis dėlto, nuslėpė nuo jų šį apdovanojimo faktą?

Dinastijos tradicijas po daugelio metų pratęsė ir cirko užkulisiuose užaugęs Vitos ir Zigmo sūnus – puikus ekvilibristas Reimundas, kuris su žmona per 23 metus apkeliavo Europą, pasiekė Argentiną, Australiją, Braziliją, Katarą, Kolumbiją. Deja, nesulaukęs nė 60-ies, tais pačiais metais kaip ir mama atsisveikino su šiuo pasauliu...

Dar po aštuonerių metų, 2018-ųjų rugsėjo 4-ąją, eidamas 86-uosius, netikėtai mirė ir ryškiausia lietuviško cirko žvaigždė Z. Černiauskas.