Lietuvos kariuomenė sulaukia vis daugiau kūrėjų dėmesio. Filmuojant LRT laidą apie kariuomenę „Tikri vyrai“, tuo pat metu tose pačiose kareivinėse kario amato mokėsi ir sparčiai populiarėjančio serialo „Pavojingi jausmai“ scenarijaus autorius Aidas Žiliukas. Kas jį paskatino išbandyti kario duoną? Apie tai – pokalbis su A. Žiliuku.

– Kodėl nusprendėte tapti Lietuvos kariuomenės savanoriu? „Pavojingų jausmų“ herojai, atrodo, kariauja tik psichologinius karus...

Mama pasakojo, kad vaikystėje be kardo neidavau pietų miego, dirbdamas žurnalistu rašiau karybos temomis, teko su Lietuvos kariais savaitę pagyventi kareivinėse Bosnijoje, lankiausi Kosove, esu apdovanotas atminimo medaliu Lietuvos pakvietimo į NATO proga. Beje, pirmasis serialas, kurį rašiau, taip pat buvo apie kariuomenę – „Garbės kuopa“. Matyt dabar atėjo laikas savo kailiu patirti tai, apie ką tiek rašiau. Jei rimtai, tai manau, kad kiekvienas, kuris jaučia, kad gali, turėtų bent šiek tiek susipažinti su karyba. Nediskutuosiu kokio dydžio grėsmė yra, bet faktas, kad ji yra. Todėl nusprendžiau, kad reikia pasirengti blogiausiam atvejui, kad paskui nereiktų sėdėti ir dejuoti: „o juk galėjau“ ir panašiai bei paskubomis mokytis to, ką galima padaryti neskubant. Įstojau į Krašto apsaugos savanorių pajėgas ir dabar mokausi karybos meno. Be to, man tai įdomu. Vienas iš mano laisvalaikio pomėgių – šratasvydis.

– Ar nebuvo pavydu „Tikri vyrai“ žvaigždėms? Juk jiems, greičiausiai, buvo sudarytos geresnės sąlygos?

Nemanau, kad jiems ten buvo daug lengviau, nei mums. Vienintelis dalykas, kurio tikrai pavydėjau, tai buvo rytinė kava, nes jiems valgykloje ją duodavo, o mums ne. Kavos galima buvo nusipirkti aparate, bet ne visada tam užtekdavo laiko. Vieną kartą, pasinaudodamas naujoko teise nieko nežinoti, žvaigždžių kavos prisipyliau ir aš. Deivis (Norvilas – red. past.), kuriam teko laukti eilėje, į mane žiūrėjo ne itin draugiškai, nors man gal taip pasirodė, bet nieko nesakė, mano vadui tai pasirodė juokinga ir jis irgi nieko nesakė. O aš bent vieną rytą pradėjau kaip pratęs – su kava. Tačiau, kad jiems būtų buvę daroma kažkokių ypatingų nuolaidų, nepastebėjau. Bent jau iš žygio, kuriame užklupo lietus, grįžo labai pavargę. Gal tiesiog mes daugiau žygiavome, jie darė tai, kas įdomiau televizijai. Rytinės rikiuotės buvo privalomos ir jiems, kartu su virš mūsų skraidančiu filmavimo dronu, tad nemanau, kad vakarais jie ten rengė ilgus pasilinksminimus.

– Ar ketinate kario patirtimi pasinaudoti ir rašydamas serialus? Galbūt „Pavojinguose jausmuose“ atsiras kariškis?

Dabartinė patirtis man tikrai būtų pravertusi rašant „Garbės kuopą“. Tuomet teko kelias dienas praleisti su karininku prie kompiuterio taisant dialogus, mat kalba, natūralu, buvo surašyta nelabai kareiviška, nors visa kita tiko. „Pavojinguose jausmuose“, bent jau dabar kariškos linijos nenusimato, tačiau net scenarijaus autorius ne visuomet žino, kur gali nuvesti siužeto vingiai... Kita vertus, jau dabar LRT pradedamas rašyti naujas projektas, kuris šiuo metu vadinasi „Savanoriai“. Tai daugiaserijinis filmas apie pirmuosius Lietuvos savanorius, nepriklausomybės kovas...  Žinoma, tada kariuomenė buvo visai kitokia, bet neabejoju, kad įspūdžiai kai kur buvo ganėtinai panašūs.

„Pavojingi jausmai“ –   kiekvieną sekmadienį 21 val. per LRT televiziją.