Rusiškos, vokiškos ir lietuviškos architektūros bruožai susipynė senuosiuose istorinės miesto centro dalies – Naujamiesčio – medinukuose.

Gubernijos metų ženklai

Naujamiestyje tęsiame ekskursiją po medinį Kauną su architektūros istorike, Vytauto Didžiojo universiteto profesore Nijole Lukšionyte. "Architektūriniu požiūriu vertingiausi Naujamiesčio mediniai namai iškilo vadinamuoju gubernijos laikotarpiu (1843–1915)", – paaiškino profesorė, antrąjį pasivaikščiojimą po senąjį Kauną pradėjusi prie XIX a. pabaigos D.Poškos gatvės medinuko.

Septintuoju numeriu pažymėtas nedidelis namas, jį supantis sodelis išsaugojo senąjį vaizdą – atrodo, trūksta ant tvoros užvožtų molinių ąsočių, naminių paukščių, keleto murzinų vaikų, šeimininkės su prijuoste ir skarele, ir nusikelsime šimtą metų atgal. Tai – vienas autentiškiausių istorinio Totorių priemiesčio namų. Kiti anksčiau būdingi šiam priemiesčiui medinukai arba neišliko, arba dabartinis jų veidas neprimena istorinio vaizdo.

Išliko senasis namo apkalimas medinėmis lentelėmis – jos skirtingomis kryptimis dėtos pastogėje, sienose ir cokolyje, langinės su skirtingais dažymo atspalviais, langų rėmai, senovinės orlaidės – atskirai atidaromi mažučiai langeliai.

"Visa tai lemia medinės architektūros charakterį. Medinį namą nebūtinai turi puošti bokšteliai ar sudėtingi tūriai. Medinis namas tradiciškai yra dvišlaičiu mediniu stogu, pailgas, išlaikantis sodybinio namo tradiciją, kuri iš dvarelių, kaimo namų persikėlė į miestus. Tokių namų yra Žaliakalnyje, bet jie iškilo vėliau, tarpukariu", – pastebėjo N.Lukšionytė.

Tačiau namas atrodo apleistas – apsilupinėję dažai, aptriušęs stogas. "Atrodo apleistas, bet, iš kitos pusės, gerai, kad čia per daug niekas netvarkyta – matome, kaip tarpukariu atrodė dažnas medinis namelis su sodeliu. Šį namą kaip autentišką pavyzdį rodau studentams", – pasakojo profesorė, vesdamasi prie kito namo, galinčio tapti pavyzdžiu, kaip nereikia tvarkytis.

Ne sutvarkytas – sugadintas

I.Kanto gatvės 19 namas, kuris nėra įtrauktas į kultūros vertybių registrą, šiuolaikiškai iščiustytas – anot profesorės, sutvarkytas taip, kaip šiais laikais daugelis įsivaizduoja tvarką.

"Iš vienos pusės, gerai, kad pastatas naudojamas, bet, iš kitos pusės, tai, kas padaryta, visiškai prasilenkia su medinės architektūros charakteriu. Tokie akmeniniai aptvarai, kaip čia, niekada nebuvo naudojami, sunaikinta ir senoji medinė tvora, padaryti nauji įėjimai, kurių niekada nebuvo, sienų danga vienur – plastikinė, kitur – medinė, langai praradę tradicinį rėmų skaidymą", – pastato trūkumus vardijo architektūros istorikė.

N.Lukšionytė pastebėjo, kad senieji namai dažnai sudarkomi ir dėl to, kad, keičiantis kartoms, namo savininkais tampa kelios šeimos, besitvarkančios skirtingai – dėl to namas dažnai atrodo tarsi pusiau skustas, pusiau luptas.

"Ir namų kaimynystė šiuo atveju labai keista, – tarstelėjo profesorė, rodydama į kitoje gatvės pusėje prieš porą metų iškilusį stiklinį dešimties aukštų namą. – Dabar gali pasirodyti, kad senąjį Kauną iš viso reikia šluoti nuo žemės paviršiaus. Kylantys tokie nauji pastatai yra visiškas nesiskaitymas su aplinka. Juk naujasis namas nustelbia ne tik senąjį pilies bokštelį, vienintelę likusią miesto sienos dalį, bet ir Muzikinį teatrą, ir prieškario, XX a. užstatymą, net su Centrinio pašto pastatu kontrastuoja."

Kitas architektūriniu požiūriu negrįžtamai sugadintas namas – atokiau nuo gatvės stūksantis V.Putvinskio gatvės 28A dviejų aukštų medinukas su kylančia bokštelio smaile.

"Čia buvo unikalus secesinio durų dekoro ir langų skaidymo namas, autentiški pastogių papuošimai. Secesinio stiliaus namų iš viso Kaune mažai – jam būdingos lenktos formos sunkiai pritaikomos architektūroje. Namas iškilęs 1912 m., tačiau dabar iš to laikotarpio likęs tik bokštelio šalmas ir bendras pastato tūris – visa išorė pakeista. Viskas apkalta plastiku, niveliuota. Architektūriškai namas visai praradęs savo vertę. Baisu, kaip jis dabar atrodo. Jei savininkai senąją architektūrą suvoktų kaip vertybę, taip nesielgtų", – tikino N.Lukšionytė.

Ar po tokių pakeitimų namas nepraranda dalies savo finansinės vertės? "Paveldo vertę nusakyti pinigais labai sudėtinga – niekas to nedaro. Čia ne paveikslai ar baldai, kurių antikvarinę vertę pinigine forma nustato ekspertai. Namų paveldinės vertės pinigine forma niekas nebando vertinti. O būtų labai sveika. Namų savininkai, suvokdami, kad, praradęs senąją autentiką, namas prarastų ir dalį materialios vertės, nedarytų drastiškų pakeitimų."

Rusų meistrų darbai

Iš V.Putvinskio pasukame į K.Donelaičio gatvės pradžią. Čia paeiliui rikiuojasi keletas XIX a. pabaigą menančių medinių namų, įtrauktų į kultūros vertybių registrą. Jų likimai skirtingi – vieni apleisti ir nykstantys, kitus atnaujino arba po truputį naujam gyvenimui prikelia savininkai.

Rusišku stiliumi išsiskiria K.Donelaičio gatvės 11, kur dabar įsikūrusi "Bernelių užeiga", ir 7 namai. Tai XIX a. pabaigoje iškilę Įgulos soboro statybos rangovo Logino Ščerbakovo namai.

Šis nuo seno Kaune gyvenęs sentikis, vadovavęs Soboro statybai, pasikvietė meistrus iš Černigovo gubernijos. Jie dekoravo ne tik Soboro interjerą, kuriame išliko senųjų medžio drožinių, bet ir L.Ščerbakovo namus. Tai vieninteliai senieji Kauno medinukai su ryškiu rusiško stiliaus dekoru – trim sluoksniais medinių mezginių, tekintomis prieangio kolonėlėmis.

"Kai kuriuos tų drožinių ne restauravo, bet iš naujo perdarė. Tačiau vaizdas panašus į ankstesnįjį. Sienų apkalai – plačios horizontaliai sudėtos lentos – liko senos. O langai turbūt dar sovietmečiu pakeisti – be profilių", – paaiškino profesorė, rodydama, kad nėra rėmų profilių – iškilaus per visą rėmą einančio medinio apvado. Tuo tarpu apleistame K.Donelaičio gatvės 7 name išliko nemažai autentiškų langų detalių – senieji vyriai, rankenėlės, rėmų profiliai.

N.Lukšionytė prisiminė, kad "Bernelių užeigos" savininkai, saugotinam namui iš kiemo pusės pridūrę didžiulį naują balkoną virš ūkinio pastatėlio, buvo priversti susimokėti baudas. Nors Kultūros vertybių apsaugos departamentas prieštaravo, naujasis medinis balkonas nebuvo nugriautas.