Verslininko, rašytojo, visuomenės veikėjo Šarūno Navickio Lietuvoje negirdėti senokai. Jau pusmetis, kai jis gyvena Londone. Į tėvynę Š.Navickis sugrįžo penkioms dienoms – į uošvės laidotuves.

– Šarūnai, ar tai – emigracija? Ar jūs – čia, tėvynėje, buvęs matomas, girdimas, aktyvus – papildėte liūdną ir ilgą visam laikui palikusiųjų Lietuvą sąrašą?

– Greičiausiai taip. Žiūrint iš Lietuvos, mano išvykimas į Didžiąją Britaniją – emigracija. Žiūrint iš ten – imigracija. Išvažiavau ne laikinai uždarbiauti. Išvažiavau realizuoti savo siekių, kurių nebemačiau šansų realizuoti tėvynėje. Niekada nesakau "niekada", bet į Lietuvą sugrįžti nesirengiu. Atvirkščiai – tikiuosi, kad rudenį Londone mano vaikai jau lankys britų mokyklą. Ketinu savo šeimą išsivežti iš Lietuvos.

– Ko negalėjote realizuoti Lietuvoje? Kas jus išgujo iš tėvynės?

– Aš nusivyliau ir pavargau daužyti galva sieną. Man pagailo savo galvos. O sienos, pamačiau, vis tiek nepramušiu. Nemokėjau ir nenorėjau susitaikyti su nuolatiniu gniuždymu. O ištvert – neištvėriau.

Tos mano savybės, kurios, manau, yra pačios geriausios, vertingiausios, Lietuvoje buvo arba ignoruojamos, arba išjuokiamos. Mano užaugintais vaisiais geriausiu atveju pasinaudojo kiti. Blogiausiu atveju, jiems net nebuvo leidžiama subręsti.

– Ką jūs vadinate savo vaisiais?

– Publicistiką. Visuomeninę veiklą. Sporto klubas Klaipėdoje. Visi mano mėginimai būti naudingam baigdavosi panieka, patyčiomis už nugaros. Kartais – sunkiai suvokiamais teisiniais sprendimais.

– Taigi jūsų išvykimo priežastys nebuvo vien ekonominės?

– Manau, labai sunku atskirti ekonomines ir moralines emigracijos priežastis. Jei tavo įkurtas sporto klubas iš klestinčio tampa bankrutuojantis – čia kuris, ekonominis ar moralinis, aspektas? Mano galva, abu. Nes tai reiškia ne tik tai, kad tu iš pasiturinčio verslininko tampi beviltišku skolininku. Tai turi ir moralinę pusę. Žmonės, kurie tau du kartus per dieną plodavo per petį ir sakydavo, koks tu šaunus, kaip su tavimi gera turėti reikalų, staiga ima kalbėti, kad tu – niekšas, kad juos nuvylei, kad per tave jie prarado pinigų. Ir tai yra tikrai taip. Tu ir kaltas, ir skolingas.

– Kas pasikeitė atsidūrus Londone? Nejaugi imsite ir pareikšite, kad per pusmetį ten įvyko stebuklas – sugebėjote atsitiesti morališkai ir suklestėti finansiškai?

– Ne, taip nepareikšiu. Ir nesakysiu, kad Anglija – mano svajonių kraštas. Iš šalies žiūrint, faktą, kad aš ten atsidūriau, įvertinus, kaip aš ten gyvenu, galima būtų iliustruoti vektoriumi, nukreiptu žemyn. Atrodytų, mano padėtis tokia – stačia galva žemyn. Bet iš tikrųjų vektorius nukreiptas aukštyn. Nes yra tikėjimas. Yra viltis. Štai kas svarbiausia – aš turiu viltį. O Lietuvoje... Lietuvoje aš išbandžiau viską, ką galėjau, ir supratau – čia manęs nereikia.

Vieni rinko į valdžią Kubilių, kiti pasirinko lėktuvo bilietus. Tarp pastarųjų buvau ir aš.

– Vadinasi, jūsų gyvenimo aprašyme galima brūkštelėti: "Emigracijos priežastis – nusivylimas."

– Taip, nusivylimas. Ir jei jau visiškai tiksliai, tai gal net ne Lietuva aš nusivyliau. Gal labiau savimi. Kad nieko negaliu pakeisti. Kad matau beviltišką pelkę ir nesugebu jos nusausinti. Niekada nelaikiau savęs riteriu, mojuojančiu ugniniu kalaviju, galinčiu iškapoti blogybes. Neturiu aš tokio kalavijo. Niekas neturi. Ir todėl, kai matau savimi be galo patenkintus ponus debiliškomis veido išraiškomis, suprantu, kad vienintelis dalykas, kuris galėtų padėti, – virš jų sėdynių švilpiantis bizūnas. Deja, revoliucijomis netikiu. Nors kito recepto neįsivaizduoju.

– Užtai, regis, radote receptą savo situacijoje: sėsti į lėktuvą, skraidinantį iš Lietuvos. Ką jūs radote Londone? Medaus upę kisieliaus krantais?

– Kol kas mano gyvenimas Londone kuklus. Tai ankštas angliškas dviejų aukštų namas, kuriame šeši kambariai, ir kiekviename jų – po nuomininką. Vienas jų esu aš. Naudojamės viena vonia, viena virtuve. Tiesa, tualetai du – kiekviename aukšte po vieną. Tame bendrabutyje mokomės gyventi, derintis vienas prie kito suvokiant, kad šalia esantis žmogus svarbiau už kriauklę.

– Kai užveriate to bendro būsto duris, koks Londonas jus pasitinka? Svetimas, arogantiškas ar įdomus ir viliojantis?

– Londoną matau įdomų ir labai gyvą. Jau turiu vietų, į kurias mėgstu nueiti. Tame mieste yra daugybė nemokamų muziejų ir galerijų – prašome, žiūrėk, pasimokyk. Ir aš einu. Vaikštau gatvėmis, stebiu, mąstau. Vaikščioti Londono gatvėmis yra tarsi kartoti pasaulio istorijos kursą. Taigi yra ką veikti laisvalaikiu.

– O ne laisvalaikiu ką veikiate? Kur dirbate?

– Rašau savaitraščiui "Londono žinios". Turiu ten savo skiltį, kurioje publikuoju savaitės komentarą. Ambasada buvo surengusi mano kūrybos vakarą. Dar sudarinėju individualias mitybos ir treniruočių programas.

– Kas jūsų klientai?

– Daugiausia lietuviai. Dauguma jų – moterys. Bendraudamas su jomis ėmiau rimtai galvoti, ar nepradėjus gydyti nuo emocinių traumų, apibrozdinimų po skyrybų. Nes depresija po skyrybų tarp Londono lietuvių labai dažnas reiškinys – skyrybų ten daug.

– Kaip manote kodėl?

– Aš nepretenduoju į tiesos monopolį. Galiu tik svarstyti. Manau, kad emigrantų šeimos skiriasi, be kita ko, todėl, kad žmonės atsiduria visiškai kitokioje aplinkoje, kurioje daugelis dalykų, dėl kurių jie tuokėsi tėvynėje, kurie juos laikė drauge, tampa nebesvarbūs. Draugai, giminės, pažįstami... Jų nelieka, ir jei nėra tvirtesnio porą vienijančio vardiklio, tos poros niekas nebelaiko.

Kitas galimas aspektas – pasikeitę vyro ir moters vaidmenys. Sakykime, Lietuvoje vyras įsivaizdavo, kad yra šeimos galva, ramstis, maitintojas, aprūpintojas. O atsidūrė svetur, ir paaiškėjo, kad moteris daug lankstesnė. Ji greičiau susirado darbą, ji uždirba. O jis liko nuošalėje. Su tuo kartais nelengva sisitaikyti abiem.

– Išvykote Lietuvoje palikęs žmoną su dviem septynerių ir trejų metų vaikais. Ar tai – geresnė išeitis?

– Aš jų nepalikau. Aš jais rūpinuosi. Tikiuosi, kad netrukus visi būsime kartu Londone. Šeimos man labai trūksta. Susitikti kartą per pusę metų – negerai, nenormalu. Toks išsiskyrimas per ilgas. Šeimai, porai tai labai sunkus išbandymas.

– Bet turbūt bendraujate pasitelkę moderniąsias technologijas, kompiuterio programas, "Skype" ir taip toliau?

– Žinoma, bet tai ne tas pats, kas gyvas bendravimas. Yra skirtumas, kai tu gali apkabinti žmogų, priglausti jį prie širdies, ir kai tegali nusiųsti jam kompiuterinę "ikonėlę" su širdele ar bučiniu.

– Ar po šešių mėnesių išsiskyrimo jus atpažino vaikai? Ypač mažoji Urtė Elzytė?

– Dėl Luko neabejojau, jam jau septyneri su puse. O Urtės Elzytės nuėjau pasiimti į darželį. Mama pasislėpė. Mes su dukrele susitikome dviese. Žodžių buvo nedaug – ji pamatė mane, ištarė: "Tėtukai", ir apsikabino. Sunku bus su ja vėl atsisveikinti. Bet tikiuosi, nebeilgam.

– Mūsų pokalbio nepavadinsi linksmu, ar ne? Gal todėl, kad trumpam parvykote į Lietuvą ne švęsti, o laidoti žmonos mamos?

– Iš dalies ir todėl. Net nevadinau jos uošve. Mama. Mūsų močiutė. Labai geras žmogus buvo. Ir jos sveikatos, ko gero, nestiprino išgyvenimai dėl mūsų šeimos padėties. Mūsų atveju konservatyvusis genocidas atrodo taip: vienas žmogus nuvarytas į kapus, o keturi išvaryti lauk iš tėvynės. Beje, mano vyresnieji vaikai taip pat išvažiavo iš Lietuvos. 25 metų sūnus Žilvinas gyvena Londone, dukra Milda pasirinko studijas Olandijoje.