Britų aktorė Keira Knightley moka stebinti savo gerbėjus, nes netrokšta būti uždaryta į auksinį vieno tipažo narvelį. Kartais ji išdrįsta pakeisti amplua ir net uždainuoja.

Ne tik graži lėlė

Aktorę K.Knightley matome kasmet vis naujuose filmuose, kurie liudija apie garsios žvaigždės nenorą būti tik gražia lėle ir egzotiškų nuotykių istorijų puošmena ("Karibų piratai"). Vis dažniau ji renkasi ne akivaizdžiai komercinius projektus, bet filmus, pretenduojančius tapti meno reiškiniais. Tokia buvo daug ginčų sukėlusi "Ana Karenina" (2012 m., rež. Joe Wrightas) ar nemažai biografinių filmų, kuriuose Keira įspūdingai vaidino lietuvių kilmės britų aktoriaus dukrą, pasirinkusią mirtinai pavojingą nusikaltėlių medžiotojo profesiją ("Domino", 2005 m., rež. Tony Scottas), XVIII a. princese Diana pramintą įtakingo didiko žmoną Georgianą Spencer, pelniusią "Mados imperatorienės" titulą ("Hercogienė", 2008 m., rež. Saulas Dibbas), Velso poeto Dylano Thomaso mylimąją Verą Phillips ("Meilės riba", 2008 m., rež. Johnas Maybury), ar ekscentrišką Sigmundo Freudo ir Carlo Jungo pacientę Sabiną Spielrein (režisieriaus Davido Cronenbergo biografinėje dramoje "Pavojingas metodas", 2011 m.).

Šių kostiuminių filmų fone dažnai lieka mažiau pastebimos dramos, kuriose Keira stengiasi vaidinti mūsų amžininkes, sprendžiančias tas pačias problemas, su kuriomis susiduria dabartiniai žmonės. Prie tokių filmų šliejasi ir naujausias aktorės darbas muzikinėje komedijoje "Dar kartą, iš naujo".

Dainavo ir anksčiau

Dainuoti kine Keirai teko ir anksčiau. Jau minėtoje biografinėje dramoje "Meilės riba" (jos scenarijų, beje, parašė aktorės motina Sharman Macdonald) K.Knightley pati atlieka kelias retro stiliaus dainas.

Naujame filme "Dar kartą, iš naujo" skamba daug dainų, nes abu jo herojai yra muzikos kūrėjai ir dainų atlikėjai. Garso takelį šiam šiltam ir jaukiam filmui sukūrė buvęs grupės "New Radicals" lyderis Greggas Alexanderis.

Keiros partneris šį kartą – tikras muzikantas, grupės "Maroon 5" vadas Adamas Levine‘as. Abu jie vaidina draugus nuo mokyklos laikų. Gretą ir Deivą ilgai siejo ne tik šilti jausmai, bet ir bendri interesai. Po ilgų vargų Deivui pagaliau pavyksta pasirašyti kontraktą su stambia įrašų kompanija, ir porelė persikelia į Niujorką. Tačiau šlovė vaikinui apsuka galvą, ir jis palieka savo merginą. O ji nenuleidžia rankų ir koncertuoja Niujorko baruose. Viename iš jų merginos atliekamą dainą išgirsta savo sėkmės recepto kol kas nesėkmingai ieškantis muzikos prodiuseris Denas (aktorius Markas Ruffalo). Jis iš karto supranta, kad netyčia aptiko kai ką unikalaus. Drauge jie nusprendžia įrašyti naują muzikinį albumą, nors abu neturi nei pinigų, nei profesionalių muzikantų pagalbininkų.

Muzika suvienija porelę, o jų studija tampa Niujorko gatvės, metro požemiai ir Centrinis parkas, bet naujiesiems draugams tenka spręsti ir nelengvas asmeninio gyvenimo problemas. Denas neseniai išsiskyrė su žmona, kuriai vis dar jaučia šiltus jausmus, o į Gretos gyvenimą sugrįžta atgailaujantis Deivas.

Universali istorija

"Ši istorija universali, panašių nutikimų įvyksta daugelio žmonių gyvenime. Kiekvienas vienišas suaugęs žmogus yra patyręs akimirkų, kai viskas, regis, tiesiog sugriuvo. "Dar kartą, iš naujo" – pasakojimas apie būtent šią akimirką, apie mėginimus surinkti save iš naujo, vėl atsistoti ant kojų. Man ši juosta pasirodė labai pozityvi", – taip savo naująjį filmą komentavo K.Knightley. Ir intrigavo žiūrovus: "Nesulauksite nuspėjamos pabaigos."

Airių režisierius Johnas Carney muzikiniame kine – ne naujokas. Jo muzikinė melodrama "Kartą" (2006 m.) pasakojo panašią istoriją apie Dublino gatvių grūstyje susitikusias giminingas sielas – ambicingą gatvės muzikantą ir savo vietos nepažįstamame mieste ieškančią pianistę, imigrantę iš Čekijos. Viena šio filmo daina "Falling Slowly" net buvo apdovanota "Oskaru".

Panašiu keliu einama ir dabar. Filmą nesunku apkaltinti banalumu, bet to visai nesinori daryti ir dėl nuoširdžiai savo partijas atliekančių aktorių, ir dėl režisieriaus, kuris vengia pagundų labai primityviai spausti ašaras. J.Carney labiau mėgsta pustonius, ir tai veikia stipriau nei įprasti žiūrovo jaudinimo būdai. Ir filme skambančios dainos paperka savo nuoširdumu ir taip reikalingu dabar optimizmu: "Kad ir kaip būtų sunku, šokti po traukiniu tikrai neverta."