Žinomas rašytojas Saulius Šaltenis Vilniaus koncertų salėje „Piano.lt“ surengė kūrybos vakarą, kuriame į viena susiliejo literatūra, teatras, muzika ir... draugai. Rašytojas dalijosi prisiminimais, gyvai dainavo Justė Arlauskaitė-Jazzu.

Mes – vienkartiniai švirkštai

Vakare buvo parodytos kelios scenos iš S.Šaltenio pjesės „Jasonas“. Jasoną vaidino aktorius Povilas Budrys, mokyklos direktorių Matulionį – Vidas Petkevičius, o verslininko Žarėno žmoną Rūtą (tai vakaro svečiams buvo visiškai netikėta) – išpopuliarėjusi dainininkė J.Arlauskaitė-Jazzu.

Svečiai ypač atidžiai klausėsi rašytojo novelės „Amžinai žaliuojantis klevas“. Ją perskaitęs aktorius Evaldas Jaras sulaukė daug plojimų.

S.Šaltenis šmaikščiai dalijosi prisiminimais, vis pabrėždamas, kad viskas aplink taip laikina, kad žmonės – kaip vienkartiniai švirkštai, o jausmai – tokie trapūs. Ir mielai pakomentuodavo suvaidintas spektaklio ištraukas. Mat prieš kelis dešimtmečius parašytą ir Jaunimo teatre suvaidintą bei sėkmės sulaukusią dramą jau kelinti metai autorius tobulina, nes laikai pasikeitė. Todėl „Jasone“ apstu aktualijų.

Pjesę perrašė iš naujo

Kaip nutiko, kad rašytojas sumanė „Jasoną“ perkelti į sceną?

Esą vieną dieną jam paskambino Utenos saviveiklininkai ir paprašė leidimo statyti tą pjesę. Tačiau pareiškė nemažai pageidavimų: kad būtų muzikantai, tas ir anas. Paskui „Jasoną“ perskaitė jau amžinatilsį scenografė Jūratė Paulėkaitė. „Mačiau, kad kelias vietas skaitydama ji labai susijaudino. Ji mane įstūmė į teatrą“, – kukliai sakė dramaturgas, kažkada tiesiog maudęsis Jaunimo teatro šlovės spinduliuose.

Vieną dieną jis paėmė pjesę į rankas ir pradėjo versti aukštyn kojom. „Palengva pradėjau galvot, ieškot aktorių, repetuot. Tai tęsiasi kelinti metai. Juk esi kaip čigonas – nieko neturi. Pakvieti vieną žmogų, kitą ir sakai: “Darom.„ Ir kažkodėl aktoriai dar neišsilaksto. Aš iš jų mokausi, jie iš manęs gal ko nors išmoksta. Mes norim padaryti tobulą spektaklį. Premjera įvyks vasarį Ūkio banko teatro arenoje“, – per vakaro pertraukėlę „Vilniaus dienos“ žurnalistei pasakojo S.Šaltenis.

„Tai jūs pjesę visiškai perrašėt? Taip negalima. Tokia, kokia buvo, ji – jau skaitytojų ir žiūrovų nuosavybė“, – bandžiau juokauti.

„Galima galima. Aš esu pjesės šeimininkas, – sakė S.Šaltenis ir pridūrė, kad kažkada Jaunimo teatre pastatytas spektaklis nepavyko taip, kaip jis įsivaizdavo. – Šioje pjesėje Jasonas į Jasonėlius grįžta mirtinai sirgdamas kaip šuva padvėsti. O Žarėnas čia – kietas verslininkas, oligarchas, kuris stato konservų fabriką. Grįžta Jasonas, ir visas Rūtos gyvenimas sugriūva.“

Išsipildė sena svajonė

Oligarcho Žarėno žmonos Rūtos vaidmuo teko jaunajai scenos žvaigždei J.Arlauskaitei-Jazzu.

„Justė – tokia laukinė, jos reakcijos – vaikiškos ir doros. Ji net stulbina“, – savo pasirinkimą grindė plunksnos meistras.

Rūtos vaidmenį Justė gavo netikėtai. Prieš gerus metus ji su bičiule vakarojo Šaltenių šeimai priklausančioje vyninėje „Lola“. Pamačiusi pianiną, Justė pradėjo groti ir dainuoti angliškai. Klausytojai susidomėjo – puikus koncertas. Ir dar nemokamas. Tačiau vienas vyriškis (tai ir buvo S.Šaltenis) bambėjo be perstojo.

„Pone, gal jūs galite patylėti, kol aš dainuoju“, – nepažįstamo pono paprašė Justė. Tačiau jis merginoms pradėjo skaityti paskaitą, kad dainuoti reikia valstybine kalba. Tada Justė specialiai jam atliko bardų dainų valstybine kalba.

„Rytą mane prikėlė jo skambutis, kad vaidinčiau spektaklyje. Košė užvirė, – pasakojo dainininkė. – Net netikėjau“.

Bet juk ji ta koše patenkinta, juk ta košė – saldi?

„Taip. Vaidinti teatre – sena mano svajonė. Ankstyvoje paauglystėje galvojau, kur norėčiau stoti – ar į aktorinį, ar į muziką. Aktorystė, pasirodo, – didžiulis mokslas. Aš tai žinojau, – nesu koks nors ateivis, visą gyvenimą buvau scenoje, tik kitame žanre. Kaip S. Šaltenis sako, ketverių metų aktorystės mokslus turiu baigti per tris mėnesius, – pasakojo J.Arlauskaitė-Jazzu ir netikėtai prasitarė: – Pradėjau nepasitikėti savim pirmą kartą gyvenime.“

Tačiau taip neatrodė, kai Jazzu užlipo ant scenos ir pradėjo dainuoti.