Stano namuose – gausi augintinių kompanija

Įvairi kompanija

„Dabar mes turime du šunis: vienas yra borderkolis, kitas – visai neaišku kokios kilmės, panašus į pudelį, bet ne visai pudelis. Įdomus kažkoks. Kai pirkome, tai sakė, kad parduoda maltipoo, o jis triskart didesnis, nei turėtų būti, užaugo. Akivaizdu, kad tai ne maltipoo. Tai dar kartelį visiems pamoka – nepirkti šunų pagal skelbimus. Bet kažkaip gaila buvo, tokia situacija: žmogui reikėjo išvažiuoti, neturėjo kur šuns dėti, pagailėjo žmona ir paėmė maltipoo, o išaugo... didelis ir nelabai protingas šuo“, – paklaustas apie augintinius pasakoja Stano.

Pirmasis iš dabartinių augintinių šeimos namuose prieš maždaug šešerius metus atsirado katinas – Meino meškėnas Drako. Prieš tai čia daug metų gyveno persų katinas. Kai šeima jo neteko, augintinio labai trūko. Tada kažkur pamatė į lūšį panašų Meino meškėną, labai šia veisle susižavėjo ir nusipirko Drako.

„Drako yra santūriausias šeimos narys – labai išdidus, niekada nesiveliantis į jokius konfliktus, – pasakoja Stano. – Tik namuose atsiradęs Grikius bandė sujaukti nusistovėjusią tvarką, mėgino išprovokuoti katiną. Bet šis labai greitai parodė Grikiui jo vietą. Tad katinas tarp augintinių yra viršiausias – ji gali išvaryti šunis iš kambario, o pats, kaip tikras katinas, vaikšto, kur nori.“

Kai šeima užsinorėjo šuns, ilgai rinkosi, kokios veislės jis galėtų būti. Norėjo, kad šuo būtų draugiškas su vaikais ir protingas. Taip prieš maždaug trejus metus iš veislyno Kaune į namus atvyko naujas gyventojas – metukų borderkolis Burdonas.

Grikius turėjo būti maltipoo, o išaugo, anot Stano, didelis ir nelabai protingas šuo. / Asmeninio archyvo nuotr. 

Galiausiai pernai, per sūnaus Adomo gimtadienį, į šeimą atkeliavo Grikius. Tiesa, jau vėliau Stano suprato, kad jo atsiradimas namuose, atrodo, buvo žmonos Indrės ir dukters Joanos sąmokslas.

„Mažo šuniuko aš labai nenorėjau, nes juo reikia rūpintis, – sako pašnekovas. – Dabar esame savotiškai pasiskirstę: gekonas yra Adomo, Burdonas – mano, Grikius – žmonos ir Joanos, Drako yra pats sau, o žuvytės – visų.“

S. Stavickis-Stano teigia, kad iš visų šeimos augintinių jam artimiausias borderkolis Burdonas – paklusnus, kantrus, stiprus, protingas šuo./ Asmeninio archyvo nuotr. 

Vyras su Burdonu vakarais bėgioja – turi specialų pavadėlį bėgiojimui, abu išeina ir kelis kilometrus bėga. Arba eina pažaisti į mišką, vasarą – maudytis. Burdonui visa tai labai patinka. Su Grikiu tai daryti daug sudėtingiau, nes jis prie visko puola – anot Stano, viešose vietose su juo vaikščioti apskritai neįmanoma, nebent kur nors miške.

Nereikia pirkti vaikams gyvūno tik dėl to, kad jie jį turėtų – tada jau geriau nupirkti gražų pliušinį žaislą.

„Su Grikiu man neužtenka kantrybės, o su Burdonu – ramu, – sako pašnekovas. – Tik štai po kokių 5 km Burdonas bėga dar penkis. Dar po penkių aš galiu atsistoti ant paspirtuko, o jis bėgs dar penkis. Aš galiu važiuoti automobiliu – jis bėgs iš paskos. Vienintelis kartas, kai Burdonas pavargo, – kai Juodkrantėje aš paspirtuku važiavau vos ne iki Nidos, o jis bėgo šalia. Kitą dieną jam tikrai skaudėjo raumenis, buvo sunku atsikelti. O su Grikiu nubėgi kokius 2 km ir jis jau atsitupia. Kitoks šuo, nieko čia nepadarysi.“

Kiekvienam savi prioritetai

Kai Burdonas buvo mažas, šeima vedė jį į dresūros pamokas. Vedžiojo ir Grikių, tik mokymosi rezultatai skiriasi.

„Kol neturėjau šunų, tie skelbiami šunų protingumo reitingai man atrodė nesąmonė – maniau, kad visi šunys vienodi. Dabar įsitikinau, kad veislės skiriasi kaip diena ir naktis, – sako Stano. – Borderkolį išmokyti galima, atrodytų, visko – jeigu turi noro, tai ir kalbėti jis išmoks. Kai mes atsikeliame, Burdonas eina pažadinti vaikų – užeina į kiekvieną kambarį, užlipa ant lovos, kiekvieną aplaižo. Buvo kažkada pas mane atvažiavę draugai, kurie pasakojo, kaip mokė savo šunį vaikščioti tarp kojų: žengi žingsnį ir šuo pralenda tarp kojų, vėl žingsnis – šuo vėl lenda. Jie savo buldogą kelias savaites to mokė, o Burdonas per 10 minučių suprato, ką turi daryti.“

Katinas: Meino meškėnas Drako yra santūriausias šeimos narys – labai išdidus, niekada nesiveliantis į jokius konfliktus, vaikštantis ten, kur pats nori./ Asmeninio archyvo nuotr. 

Tad, pašnekovo manymu, jeigu žmogus nori protingo šuns – borderkolis yra būtent ta veislė.

„Adomas norėjo gekono – per kažkurį gimtadienį gavo. Stovi dabar terariumas jo kambaryje, vaikas jam kirminus mėto. Man toks gyvūnas visai neįdomus – jokio skirtumo, ar jis yra, ar jo nėra. Man geriausias gyvūnas yra Burdonas“, – sako Stano.

Jis pasakoja, kad vasarą namuose apskritai būna tiesiog gyvūnijos karalystė, nes Adomas – labai aktyvus gamtininkas, tad į namus prineša visokių vorų, varlių, driežų, drugelių. „Gyvename arti gamtos, tai ji visu tempu eina pas mus į namus, – juokiasi Stano. – Vasarą mūsų namuose nelabai saugu gyventi – kuris nors iš šių laikinų augintinių gali pabėgti. Na, bet aš jų nebijau, tai man ramu.“

Gyvūnas – tai atsakomybė

Atlikėjas teigia neįsivaizduojantis savo namų be gyvūnų: „Tai būtų ne namai, o kažkoks viešbutis, – sako Stano. – Kai dar neturėjau šeimos, visada turėdavau katiną. Kodėl būtent katiną? Dėl techninių dalykų, nes kai dažnai tenka važinėti į koncertus, nebūti visą dieną ar net kelias – šuns vieno nepaliksi. O katinui viskas gerai, jis net patenkintas, kad niekas gyventi netrukdo.“

Kartu: šeima linksmai leidžia laiką su vaikais ir šunimis./ Asmeninio archyvo nuotr. 

Paklaustas, ar jo vaikai prižiūri augintinius, vežioja šunis, atlikėjas pasakoja, kad neseniai teko apie tai diskutuoti, nes vyriausias sūnus pareiškė, kad šunį tai jau ne jis turi vedžioti. „Labai aiškiai akcentavome, kad gyvūnai yra visų. Griežtai – ne mano ar mamos, o visų, ir visi privalo rūpintis. Tačiau natūralu, kad rytais prieš mokyklą jiems šunį išvesti į lauką nelengva – norisi kuo ilgiau pamiegoti“, – pasakoja Stano.

Jis įsitikinęs, kad nereikia pirkti vaikams gyvūno tik dėl to, kad jie jį turėtų – tada jau geriau nupirkti gražų pliušinį žaislą. Vaikas turi mokytis jausti atsakomybę už gyvūną. Būtina jam paaiškinti, kad gyvūnas – tai ne tik džiaugsmas, linksmybės, žaidimai, bet ir pareiga. Jeigu vaikas rūpinasi, maitina, prižiūri, galvoja, ar viską dėl gyvūno padarė, svarsto, kodėl gyvūnas nelaimingas ar laimingas, tada iš to gyvūno turėjimo yra naudos.

„Aš beveik neabejoju, kad dar ilgai man teks vaikus to mokyti, bet darome tai kiekvieną dieną ir kasdien vis kažko išmokstame“, – sako pašnekovas.