Prisiekę keliautojai Dainius Babilas ir Ingrida Veliutė tvirtai žino: šios taisyklės – ne iš piršto laužtos. Kauno įvairių tautų kultūrų centro vadovas ir VDU bei Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytoja, projektų koordinatorė su savo dviem sūnumis neseniai grįžo iš dar vienos egzotiškos kelionės. Egzotiškos ne pagal daugeliui įprastą šio žodžio reikšmę: keliauta per karų ir krizių paženklintas šalis.

Prieš keletą savaičių šeima grįžo iš 25 dienų kelionės, per kurią automobiliu nuvažiavo iki Azijos – Stambule kirto Bosforo sąsiaurį. Maršrutas nusidriekė apie 7 500 km per 20 šalių. Pasiektos trijų valstybių aukščiausios viršūnės (Serbijos, Bulgarijos ir Moldovos), išsimaudyta trijose jūrose (Adrijos, Egėjo ir Juodojoje).

Prisiekę keliautojai nešykštėjo patarimų ir tikino: kelionė su vaikais nebūtinai turi būti brangi ir apgalvota iki smulkmenų.

– 20 šalių per 25 dienas. Kokių buvo papildomų aplinkybių, į kurias turėjote atsižvelgti – juk keliaujate su vaikais?

I.V.: Mūsų vaikai visus metus laukia šeimos atostogų. Kartais, taip buvo ir šiemet, tai būna didžioji šeimos paslaptis, apie kurią stengiamės niekam neprasitarti, kol planas nepradedamas įgyvendinti, nes garsiai išplepėtos idėjos dažniausiai būna ne tokios sėkmingos. Todėl jie ruošiasi būsimam nuotykiui.

Viena sąlygų, apie kurią kalbėjomės planuodami kelionę, – kad nepulsime stačia galva į konfliktines zonas ir nesiveršime į tas vietas, kur gali būti nesaugu, net jeigu ten ir būtų kažkoks įdomus lankytinas objektas. Kai jau buvome apgalvoję maršrutą, prasidėjo neramumai Turkijoje, vėliau buvo išpuolis Kosove, tačiau daugelyje aplankytų šalių turime draugų ir pažįstamų, todėl šįkart ignoravome žiniasklaidos pranešimus ir klausinėjome apie realią situaciją ten gyvenančių žmonių. Važiuoti iki Stambulo apsisprendėme tuomet, kai iki jo liko vos 400 km, ir iš ryto galėjome sukti namų link arba keliauti į Aziją. Nugalėjo smalsumas ir dėl to labai džiaugiamės.

– Per 25 dienas apkeliavote 20 šalių. Ką atsakytumėte skeptikams, teigiantiems, kad per daug įspūdžių nėra gerai, nes vienos patirtys nustelbia kitas?

I.V.: Viskas priklauso nuo kelionės idėjos. Jeigu renkiesi vieną šalį – tuomet galima būti subtilesniam ir atidesniam mažesniems dalykams. Jeigu suplanuoji aplankyti daug valstybių – gali pamatyti pasaulį platesniu rakursu, stebėti regionų bruožus. Kiekviena užfiksuota akimirka pasilieka tiek suaugusiojo, tiek mažo vaiko atmintyje. Po keleto metų mažasis tikrai nebeprisimins, kad Kataro pilis buvo Juodkalnijoje, tačiau mažame Vengrijos miestelyje suvalgytų ledų skonis, vėlyvi pašnekesiai Juodosios jūros pakrantėje arba popietė su draugais Kosove ilgam paliks išskirtines emocijas apie vieną ar kitą šalį. Šiemet išskirtinis buvo naktinio ir dieninio Stambulo kontrastas – apleisti ir tuščiais langais spoksantys namai, minios pabėgėlių iš Pakistano ir jų gyvenimas gatvėje, žuvų, šiukšlių dvokas, susimaišęs su stipriu kvepalų aromatu ir saulėje spindinti Mėlynoji mečetė, šimtmečių pokyčius demonstruojanti Šv.Sofijos cerkvė, restoranėliai, laimingi turistai. Vis dėlto vaikams jis nebuvo tiek reikšmingas kaip suaugusiesiems. Vaikai geba priimti didelę egzotiką lengvai, o mažus dalykus – kaip didžius atradimus.

D.B.: Paklaidžioti daugybėje įspūdžių, kur vienos patirtys nustelbia kitas, emocijos ir nuotaikos susipina tarpusavyje, yra nuostabus jausmas. Nėra blogai, kad pamatyta įvairovė neišsiskaido į stalčiukus, o įspūdžiai netelpa į fotografijų albumus ir tipinius dienoraščius. Vaikai turi išmokti nepasimesti tarp įvairovės, galimybių ir alternatyvų, nebijoti anksčiau nepažintos aplinkos, išsiugdyti smalsumą naujovėms. Visa tai vyksta savaime, kai keliaujama per daug šalių. Dar svarbiau yra tai, kad vaikai visada labiau mokosi iš tėvų nei aplinkos. Dabar išeina taip, kad tėvams reikia važiuoti per 20 šalių ir specialiai pakliūti į visokias situacijas, kad vaikai galėtų iš jų mokytis.

– Septyniolika nakvynės vietų – ar visas planavote?

I.V.: Paprastai keliaudami su vaikais, o neretai ir su draugais, kruopščiai paruošiame namų darbus ir viską suplanuojame prieš kelionę. Šįkart pirmiausia dėl kelionės trukmės atsirado nemažai vietos improvizacijai ir išvažiuodami neturėjome nė vienos rezervuotos nakvynės, tik buvome apsižiūrėję preliminarias sustojimo vietas. Kaip didžiausias to pranašumas – galėjome nesunkiai koreguoti maršrutą, atsižvelgiant į orą, kelionės trukmę, nuovargį ir kitas aplinkybes. Kelionės metu teko nemažai laiko sugaišti ieškant nemokamo interneto ryšio ir dairantis naujos vietos nakvynei. Bet tai irgi kelionės dalis, todėl apžiūrinėti būsimus laikinus namus pašonėje ošiant Adrijos jūrai ar kalnų milžinų apsuptyje nebuvo labai varginantis darbas, o į kelionės pabaigą trukdavo visai neilgai.

– Aptarkime papildomas sąlygas, kurios, manoma, atsiranda keliaujant su vaikais: dėl vaikų būtina daugiau planuoti, todėl dingsta spontaniškumo grožis, o ir sudėtingiau išspręsti įvairias netikėtas problemas (pvz., dėl automobilio ar dėl kokių kliūčių vėluojama pasiekti iš anksto užsakytą nakvynės vietą); kuo didesnė kompanija, tuo sudėtingiau rasti nakvynės vietą; su vaikais nepakeliausi spartietiškai – reikia ir šilto maisto, ir tvarkingesnės pastogės; su vaikais rizikinga nuklysti iš turistų pramintų takų; net ir ištvermingiausio vaiko kantrybė nėra beribė; dėl žinių stokos vaikai nesupranta visos kelionėje gaunamos informacijos, todėl geriau jų neperkrauti įspūdžiais.

I.V.: Šiemet vaikai mums tikrai padėjo 26 kartus kertant valstybines sienas. Šviesiaplaukiai berniukai ir nerūpestingai bagažinėje keliaujantis pliušinis šuniukas greitai suminkštindavo pasieniečių širdis ir nė karto neteko kraustyti automobilio. Mūsų vaikai nėra labai išlepę ar labai reiklūs, o ir šios kelionės tikslas buvo pamatyti ir pajausti, kaip gyvena žmonės ten, kur neseniai vyko karas arba ten, kur vis dar kariaujama. Daug kalbėjomės apie tai, kad Europoje taip pat yra šalių, kuriose vaikai gyvena sunkiau, kur jiems tenka ganyti gyvulius, sunkiai dirbti, o ražienų žolė visai nebado basų kojų. Nuo kelionės pradžios aiškinome, kad šiemet nežinome, kur ir kaip gyvensime, ką pamatysime. Daugeliu atvejų tėvai neįvertina vaikų ištvermės, kuri neretai pranoksta suaugusiųjų. Planuodami stengėmės, kad tarp ilgesnių važiavimų būtų atokvėpių prie jūros arba kalnuose, kad būtų aktyvesnės veiklos, pasivaikščiojimo gryname ore.

Taip susiklostė, kad kelionės viduryje užkopėme į Midžorą (2 169 m) Serbijoje ir Musalą (2 925 m) – aukščiausią ne tik Bulgarijos, bet ir visų Balkanų kalną. Iš pradžių sąmoningai kopėme į žemesnius kalnus, o vėliau į aukštesnius, kad nevargintų aukščio skirtumai. Šiuos žygius skyrė vos viena diena, o nueitas kelias buvo po 16 km pėsčiomis per dieną. Šešerių metų jaunylis priėmė šį iššūkį lengviau, negu mes tikėjomės, ir tai buvo pirmieji metai, kai jo nebereikėjo nešti. Užkopus į Musalą mažasis sūnus tapo Serbijos sportininkų fotosesijos dalimi ir už ištvermę stovėjo šalia sporto klubo vyrukų. Tiesą sakant, kalnuose mes neretai nukertame kampą, jeigu tai nekelia pavojaus, o priekyje kliudo mažiau patyrę ir prasčiau kelionei pasiruošę žmonės. Kadangi informaciją vaikai priima pernelyg neanalizuodami, tiesiog kaip čia ir dabar matomą faktą, apdoroti ją ne taip sudėtinga kaip suaugusiesiems, o kantrybės stoką visuomet galima užpildyti neplanuota ledų porcija, sultingais vaisiais iš pakelės prekeivio ar netikėtai padovanota turkiška duonele tiesiai nuo laužo. Kadangi Balkanų šalys pasirodė kur kas turtingesnės, nei tikėjomės, vyresnysis sūnus vis klausė, tai kur gi tie žadėti pokario baisumai ir skirtumai... Teko teisintis ir nepadėjo net automobilį kartu su policija sustabdę automatais ginkluoti serbų kareiviai, nes jie pernelyg plačiai šypsojosi vaikams.

– Bene pagrindinis mitas apie keliones su vaikais – jos brangesnės. Ar taip?

I.V.: Kelionės kaina visuomet priklauso nuo žmonių skaičiaus, tačiau ar keliaujančio vaiko biudžetas yra didesnis nei suaugusiojo – tikrai abejoju. Jeigu vaikas mažesnis nei septynerių – daugelis viešojo transporto, muziejų, net nakvynė ir kitų paslaugų jam yra nemokamos, o iki 12 metų – pusė kainos. Išlaidos maistui bus panašios kaip ir namie. Šiemet norėjome keliauti ilgiau, todėl iš anksto susitarėme, kad brangiose šalyse, tokiose kaip Kroatija, Graikija, Austrija, stengsimės nevakarieniauti restorane, o gaminsime patys. Produktus taip pat stengėmės nusipirkti pigesnėse šalyse, todėl išlaidos maistui buvo net mažesnės negu Lietuvoje ir maistas tikrai kokybiškas. Dėl pramogų – vėlgi susitarimo reikalas, aplankyti gerą muziejų gali būti lygiai taip pat brangu kaip ir atrakcionų parką. Tai nuolatinių derybų klausimas, todėl daug diskutuojame, ką galime sau leisti, o ko ne. Svarbiausia sudėlioti akcentus reikiamose vietose, ir kelionė su vaikais pernelyg neišbrangs.

D.B.: Šiemet planuojant atostogas bene pirmą kartą prisiminėme per įvairiausius tarptautinius projektus atrastus draugus. Jie mus priėmė į namus, pamaitino, padėjo greičiau įveikti patikras pasieniuose. Tai ne tik gerokai sumažino kelionės išlaidas, bet ir labai praturtino kelionę įspūdžiais. Betarpiškas tėvų bendravimas su įvairių tautybių, religijų žmonėmis paliko didelį įspūdį ir vaikams. Jiems labai norėjome parodyti, kaip svarbu yra mokytis kalbų, ir kad draugiškų žmonių yra pilnas visas pasaulis.

– Pasidalykite praktiniais patarimais su žmonėmis, kurie ryžtųsi planuoti kelionę su mažamečiais vaikais?

I.V.: Jeigu klaustumėte, ar mes turime išgyvenimo paketą, atsakyčiau – taip, tikrai turime keliaujančius drabužius ir daiktus, bet vaikai nuolat auga, todėl tikrai nelaikome spintoje pasidėję kelių bangių ir patogių drabužių komplektų. Į keliones su vaikais visuomet vežamės gana storą vaistinėlę su medikamentais nuo tipinių ligų ir antibiotikus, nors šioje kelionėje reikėjo vos poros pleistriukų, bet tai prideda saugumo. Svarbus akcentas yra kelionės draugai – meškutis, raktų pakabukas ar kitas mielas žaislas, kuris vėliau yra tikras prisiminimų saugotojas ir kartu leidžia vaikui jaustis saugiau. Keletas žaidimų šeimai. Mūsų kelionė buvo kombinuota – kalnai ir pajūris, todėl bagažas buvo nuo kalnų batų iki maudymosi kostiumėlio. Tačiau jeigu važiuojate į šiltuosius kraštus – tikrai nereikalingos pūkinės striukės, o papildomą megztuką galima nusipirkti kaip prisiminimą iš kelionės. Kur kas svarbiau patogi pranešiota avalynė, galvos apdangalai ir kremas nuo saulės. Į bet kurią kelionę stengiuosi dėtis greitai džiūstančius, lengvus drabužius ir rankšluosčius, kuriuos pakeliui lengva išplauti ir išdžiovinti. Kempinguose ir apartamentuose būna skalbyklės, todėl ne drabužių kiekis, o apgalvoti jų deriniai ir teisingai supakuotas bagažas padeda išvengti nuovargio.

D.B.: Labai svarbu sugalvoti įdomių užduočių. Šiemet turėjome tikslą kiekvienoje šalyje pasidaryti po šeimos fotografiją, o dienoraštį rašyti atvirukuose ir juos išsiųsti paštu į namus. Rasti pašto ženklą ir dėžutę kiekvienoje aplankytoje šalyje nebuvo toks lengvas uždavinys kaip iš pradžių tikėjomės. Daug miestelių pervažiavome beieškodami pašto, daug žmonių užkalbinome klausdami, kur jis yra. Vyresnysis kelionei sukūrė lipdukus su besišypsančiu ketvertuku. Kelionės metu išdalijo beveik 100, prieš tai kruopščiai užrašydamas, kam jie skirti: ledų pardavėjams, gatvės muzikantams, kempingų svečiams, mus priėmusiems į namus draugams.

– Vos prasidėjęs ruduo – puikus metas planuoti kitų metų keliones. Nuo ko pradėti šeimai, kuri iki šiol manė, kad su vaikais geriausia keliauti tik lėktuvu, tik perkant organizuotas keliones?

I.V.: Mūsų vaikai niekada nėra tipiškai keliavę su kelionių agentūra, nes mes mėgstame improvizuoti ir keliauti ten, kur norime patys. Turbūt tai vienas pagrindinių pranašumų. Jeigu tėvai keliauja mažai, tuomet siūlytume susiplanuoti nakvynės vietas iš anksto, pradėti nuo mažesnio atstumo (mes taip pat savo kempingui reikalingą inventorių šiemet išbandėme Estijoje), nakvoti ilgiau vienoje vietoje, o ne kraustytis kasdien, tam reikalingi nemaži įgūdžiai ir kantrybė. Nėra prasmės stengtis pamatyti visus lankytinus objektus, geriau leisti vaikams išsidūkti kur nors uždaroje pilies teritorijoje, nei blaškytis nuo objekto prie objekto ir galiausiai susipykti. Keliones su vaikais rekomenduotume daugiau gamtoje, o ne mieste. Mažiesiems greit nusibosta draudimais apribotos erdvės. Šeimos išvykose būtinai turi būti koks nors akcentas – šilta jūra, vandens atrakcionas, zoologijos sodas ar kažkas panašaus. Pernai per savo kelionę į Azorų salas taip pat taupėme, turėjome nepatogius pigius skrydžius su daug naktinių persėdimų ir tuomet toptelėjo į galvą mintis, kad per kelionę būtina išbandyti kuo daugiau transporto priemonių. Taip lėktuvai, traukiniai, funikulieriai, laivai tapo nuotykių dalimi, o ne varginančiu kelionės akcentu.

– Kita vertus, nėra blogo oro – yra tik bloga apranga. Gal taip pat ir su kelionėmis – nebūtina atidėlioti iki naujojo sezono. Kur patartumėte keliauti tipiškai kauniečių šeimai, auginančiai mokyklinio amžiaus vaikus, per rudens atostogas?

I.V.: Rudens atostogos neilgos, o ir orai ne itin lepinantys, bet būna pigių skrydžių. Todėl jei vaikas ūgtelėjęs, galima pagal mokyklos programą išsirinkti įdomų muziejų Paryžiuje, Berlyne ar kitame lengvai pasiekiamame didmiestyje ir įsidėjus keletą daiktų į rankinį bagažą pasidairyti pasauliniuose lobynuose. Turistų šiuo metų laiku mažai, nereikės laukti eilėse, o pramogų ten tikrai netrūksta. Kur kas daugiau kelionių krypčių galima surasti gruodžio pradžioje, kai miestai pradeda puoštis, bet dar nėra Kalėdų karštinės. Kartais viena kita mokyklinė pamoka, pakeista į tikrą gyvenimišką nuotykį, irgi gali būti naudinga.

D.B.: Siūlyčiau pradėti mažomis ir užaugti iki didesnių šeimos kelionių. Rudens atostogos yra puikus metas toms trumpesnėms treniruotėms – kelionėms po Lietuvos regionus ir artimą užsienį, pavyzdžiui, Šiaurės Lenkiją ar Latviją. Rudenį važiuokite ten, kur nesate buvę. Keliaukite taip, kaip dar nesate iki šiol darę.

– Koks bus kitos jūsų šeimos kelionės tikslas ir maršrutas?

I.V.: Jau senokai planuojame kartu su visa šeima keliauti į dar neaplankytą Baltarusiją. Kadangi šiemet neįprastų kelionių metai, gali būti, kad kažkurį savaitgalį ištrūksime ten. O dėl tolesnių planų, greičiausiai laikysimės savo mėgstamos neplepėjimo teorijos ir pasikliausime 1936 m. Mato Šalčiaus patarimu: "...geriau yra pasisakyti į Virbalį ir nuvažiuoti ligi Kalkutos, negu pasisakyti į Kalkutą, o nuvažiuoti tik ligi Virbalio."

D.B.: Vaikams augant, turime vis daugiau galimybių kopti aukščiau ir ilgiau kalnuose. Kiekvieną vasarą esame vis labiau patyrę ir stipresni. Per šeimos atostogas keturiese jau esame pasiekę dvylikos valstybių aukščiausias vietas ir mums tai – ne riba.

– Gal yra vietų, kurias jūsų vaikai sako būtinai aplankysią, kai užaugs?

I.V.: Mūsų vaikų aplankytų valstybių skaičius jau perkopė 30. Draugų dėka daugelį neramių Europos šalių, kurios neįtrauktos į turistinius gidus ir į kurias nerekomenduoja važiuoti LR užsienio reikalų ministerija, jau aplankėme, o kelionę į Šengeno šalį galima suplanuoti nors ir ateinantį savaitgalį. Dar nežinome, kur su jais pabuvosime iki jie paliks namus, bet nuolat kartojame, kad į egzotiškus ir tolimus kraštus galės keliauti užaugę, kai turės tinkamą žinių ir patirčių bagažą, kad kultūriniai skirtumai ne gąsdintų, o pakerėtų. Neprieštarausime, jeigu juos suvilios Himalajų viršukalnės ar vandenynų gelmės, svarbu, kad turėtų uždegančią idėją ir tinkamą kompaniją!

D.B.: Neprisimenu, kad vaikai kalbėtų apie savo norus kažkur nukeliauti. Bet vis dažniau klausia, ar jų tėvai yra pabuvoję vienoje ar kitoje šalyje, įkopę į vieną ar kitą viršukalnę. Ir man vis labiau atrodo, kad tai ne šiaip klausimai. Taip jie paslapčiomis rezga savo ambicingus kelionių planus.