„Su fotografija yra panašiai kaip su aukso ieškojimu – kasi, paskui plauni žemes, vildamasis atrasti aukso kruopelytę. O tas auksas gali būti pirmame kastuve, gali būti ir paskutiniame. Arba tame, kurio jau nebepajėgei iškasti“, – teigia Nacionalinės premijos laureatas fotomenininkas Antanas Sutkus.

Tų „aukso smilčių“ A.Sutkui pavyko išsijoti nemažai – fotografas sulaukė pasaulinio pripažinimo. Jo nuotraukų yra įsigijęs Oscaro Niemeyerio muziejus Brazilijoje, Tarptautinis fotografijos centras Niujorke, Drezdeno galerija, Nacionalinė biblioteka Paryžiuje, atlikėjas Eltonas Johnas, kiti žinomi asmenys. Neseniai Londono „Sotheby’s“ aukcione A.Sutkaus fotografija „J.P.Sartre'as Lietuvoje“ buvo parduota už 30 tūkst. litų.

Geriausių savo darbų kolekciją fotografijos patriarchas neseniai padovanojo gimtajam Kauno rajonui, o Liepos 6-ąją, Valstybės dienos proga, Raudondvario dvaro pilyje bus atidaryta A.Sutkaus darbų paroda. Pats maestro apgailestauja, kad negalės dalyvauti iškilmėse – 74-ąjį gimtadienį švenčiantis menininkas tądien bus kitame pasaulio krašte – Brazilijoje, kur bus atidaroma jau dešimtoji fotomenininko paroda.

– Jūsų fotografijas noriai perka kolekcininkai, o jūs štai – imate ir jas dovanojate. Kaip ir kodėl kilo mintis savo darbų kolekciją padovanoti Kauno rajonui?

– Šio sumanymo priešistorė tokia. Buvo mano darbų paroda Tulūzos muziejuje Prancūzijoje. Nustebino didžiulis dėmesys, taigi nuvežiau jiems ir fotografijos albumų, nes pamačiau, kad muziejuje yra ir atskiros programos jaunimui, vaikams: sudarytas klausimynas, į kurį įtraukti ir klausimai apie Lietuvos fotografus. Jei į tą 6 puslapių klausimyną sėkmingai atsakoma, atrodo, laimimas kažkoks kultūrinis prizas.

Grįžau į Lietuvą ir galvoju: Prancūzijoje, Tulūzoje, vaikai turi galimybę lietuvių fotografų albumus žiūrėti, o manojo, Kauno rajono, tokios galimybės neturi, nes rajonų bibliotekose jų paprasčiausiai nėra. Gal tik Zapyškyje, Ežerėlyje yra, kur esu asmeniškai nuvežęs.

Taigi sugalvojau akciją „Dovanok knygą savo krašto bibliotekai“. Pakviečiau kolegas Romualdą Rakauską, Aleksandrą Macijauską, Raimondą Paknį, Joną Staselį, kitus ir leidyklas. Įsijungė Aurelijos Makūnienės labdaros ir paramos fondas, ir tų knygų surinkome daug – užteko ne tik kaimo mokykloms, dovanojome ir viešosioms bibliotekoms. Taip sužinojau, kad su Kauno rajono meru Valerijumi Makūnu abu esame iš Zapyškio apylinkių. Surengėme parodas Garliavoje, Zapyškyje, o po jų pasiūliau merui: parodų jau neužtenka, reikia jums fotografijų dovanoti. Juolab kad tie darbai išsimėto, valstybė jų nekaupia, vienoje vietoje negali susipažinti su vieno autoriaus kūryba, muziejai turi epizodiškai, įvairių autorių vieną kitą kūrinį.

Na, ir surinkau šią kolekciją, kurią, tikiuosi, papildys ir kitų kolegų darbai, kad vienoje vietoje susitelktų lietuvių fotografijos to meto kartos, iš kurios susikūrė Fotografijos draugija, vardai, kurie garsino Lietuvos fotografiją visame pasaulyje.

– Deja, Raudondvario dvare savo parodos atidaryme liepos 6 d. dalyvauti negalėsite, nes tuo metu būsite išvykęs į Braziliją. Kaip jūsų parodų žemėlapyje atsirado ši tolima šalis?

– Brazilija mano parodų žemėlapyje atsirado po vieno brazilų pianisto, koncertavusio Prancūzijos pilyje, kur buvo mano darbų ekspozicija, skambučio. Jam labai patiko fotografijos, kurių apsuptyje jis ir koncertavo, o po to pasiūlė parodą perkelti į Braziliją.

Taigi Brazilijoje vyks mano paroda, bus pristatytas katalogas, organizuotas apskritas diskusijų stalas, nes tuomet vyks Fotografijos bienalė, suvažiuos daug pasaulio fotografų ir analitikų. Brazilijoje labiausiai paperka šiltas priėmimas. Esu įsimylėjęs Braziliją ir jos žmones. Visu 100 proc. pritariu popiežiui, kuris apsilankęs Brazilijoje pasakė, kad tai – Vilties kontinentas.

Ir išties mūsų europinėmis problemomis ten nesergama. Ten antrą dieną žmonės su tavimi sveikinasi kaip su savu, prieina policininkas ir spausdamas ranką pasidomi, iš kur atvykęs.

Tai – unikali šalis, net jų protestuotojai žino, ko nori. Tarkim, jie reikalauja sveikatos apsaugos, švietimo gerinimo, socialinės apsaugos ir svarbiausia jie nurodo, iš kur būtų galima tų pinigų paimti. Pavyzdžiui, jie sako: „Nemėtykite pinigų futbolui.“ Brazilų šalis kai kuriais atžvilgiais civilizuotesnė nei mūsų. Žinoma, skurdas ten egzistuoja, to neneigiu. Tačiau šalia – stiprus šeimos, motinos kultas. Tarkim, jei eina moteris su vaiku ant rankų, su ja gali praeiti kad ir 10 žmonių be eilės. Paperka gyvas žmonių bendravimas, tai mes teturime tik prisiminimuose.

– O kaip su menu, kuria kryptimi Brazilijoje eina šiuolaikinis menas?

– Mano jau toks amžius, kad šiuolaikiniam menui neturiu didelio poreikio. Bet teko dalyvauti Rio de Žaneiro fotografijos festivalyje, kuriame dalyvavo daug autorių iš viso pasaulio. Turiu prisipažinti, kad dar kartą nusivyliau fotografija netradicinėse erdvėse. Tarkim, mėsinėje ar parduotuvėje išeksponuota 12 darbų, eini pirkti vyno ar jautienos ir matai kabant fotografiją. Paprastai kyla vienintelis klausimas: o ko ji čia kabo? Ir toliau perki savo pirkinį. Suprantu, kad taip fotografija tarsi pati mėgina ateiti pas žiūrovą, bet ar ateina?

Prisipažinsiu: esu už parodas, kurios vyksta gerose parodų erdvėse, pats tokiose eksponuodavau savo darbus ir nekeisčiau į jokią netradicinę erdvę. Sutinku su dailininkės Jūratės Stauskaitės išsakyta mintimi, kas yra ŠMC menas: atsibudai iš ryto, tau šovė idėja, tu ją įvykdei, atėjo žmonės, ja pasidžiaugė, ir viskas.

Beje, parodų atidarymai jau nebėra pokalbiai – paprastai į juos ateinama tradiciškai išgerti, pasistumdyti, pasilabinti, o pokalbis paprastai neįvyksta. Ir turiu pripažinti, kad užsienyje per parodų atidarymus sulaukiu labai įdomių klausimų. Tarkim, Brazilijoje 6-erių metų mergaitė, man pasakojant savo biografiją, paklausė, kodėl jau vaikystėje aš susidomėjau šia šalimi. Jai atsakiau, kad iš trofėjinių filmų: buvo toks filmas, kuriame herojus atsisako plėšti ir pareiškia: aš – Santa Paolo, esu laisvas žmogus! Taip dar vaikystėje Brazilija man tapo laisvės įsikūnijimu. Po tokio mano atsakymo, toji mergaitė pasakė: „A, labai gerai, labai įdomu.“

– Iš Brazilijos nusikelkime prie ištakų, į Zapyškio apylinkės Kluoniškių kaimą.

– Kluoniškių kaime augau pas senelius. Esu įsitikinęs, kad idealesnės vietos augti ir negalėjo būti. Mano sūnus, kai jam buvo 6-eri, man pareiškė: „Tėti, aš noriu užaugti kaime.“ Ir jo poreikis, manau, buvo teisingas, tik aš negalėjau jam šito suteikti. O pats iki 16 metų augau Kluoniškiuose, nes mama slapstėsi nuo tuometės valdžios, tėvas – atsisakęs bendradarbiauti su centrine valdžia, po grasinimų tremtimi nusišovė. Raudondvaryje jis yra palaidotas laisvamanių kapinėse, nežinau nė jo kapo.

Kaime seneliai augino gana griežtai, katalikiškai. Einant išpažinties reikėdavo tiksliai pasakyti, iš kokio – ar iš klebono, ar iš dvaro – sodo nugvelbei obuolių.

Visam laikui įstrigo kaimo gyvenimo stebėjimas, ramus santykis su gamta – turėjau puikią vaikystę. Augti kaime – Dievo dovana, žmogus išvengia šurmulio, beprasmio lėkimo. Ir fotografijose mano žmonės – praktiškai visi užaugę kaime. Tiesa, yra ir taip, kad po kiek laiko atvykęs į kaimą sužinau, kad mano herojaus jau nėra arba jis prasigėręs... Gaila, bet taip nutinka gana dažnai. Kiti kaime – tokie ūkininkai, kad niekuo nesiskiria nuo Vilniaus verslininkų, tik to ūkininko verslo objektas – žemės ūkis.

– Ar šiuo metu fotografuojate?

– Praktiškai ne, sveikata neleidžia. Fotografijai reikia geros fizinės formos.

– Bet, regis, dar prieš porą metų labai sėkmingai fotografavote. Prieš olimpiadą Londone 2012 m. buvote pakviestas su kitais užsienio fotografais kurti portreto, kuris buvo labai gerai įvertintas.

– Tai buvo konkretus užsakymas. Buvo toks projektas prieš olimpiadą – fotografuoti Londone gyvenančius įvairių tautybių žmones. Fotografavau vienos Londono kavinės žmogų, tos kavinės vadovą, kilusį iš Juodkalnijos, labai liūdną, kaip ir tos šalies likimas. Jis negali grįžti į savo gimtinę, nes nėra tikras dėl savo vaikų ateities.

Taigi tuomet organizatoriams sakiau, kad jau septyneri metai, kai nefotografuoju. Bet pasistengiau, nusipirkau juostinį fotoaparatą, tokį, kokiu fotografavau visą gyvenimą, man su tokiu įdomiau nei skaitmeniniu.

Mums buvo nurodytas tam tikros šalies konkretus žmogus, turėjome sukurti jo portretą. Taigi man teko juodkalnietis. Tąkart apsidžiaugiau, kad ne moteris, nes jas fotografuoti sunku, mat jos nori atrodyti gražios, o aš nemoku jų padaryti gražių.

– Ypač kai tas grožis – individualus matymo kampas.

– Taip, niekada nesistengiau fiksuoti išorinio grožio, mane domino žmogaus esmė. Kartą išsitariau Kipro Petrausko žmonai, kad artistės mane keikia, kai joms atnešu parodyti jų nuotraukas, nes, jų manymu, jos – negražios. Tuomet K.Petrausko žmona ir sako: „Nunešk joms tas nuotraukas ne po pusmečio, o po 10 metų, pamatysi – bus laimingos.“ Išmintingi žodžiai.

– Vis dėlto ir fotografuodamas moteris tikriausiai ieškojote savojo tipažo?

– Nebent intuityviai, nes visas menas – iš intuicijos. Sąmoningai sugalvoti galima tik moksle, ne mene. Na, tiesa, šiuolaikinis menas dažnai būna sugalvotas: idėja, kokiomis lėšomis tą idėją išpildyti, kaip įtraukti ES ir t. t. Na, kaip anksčiau buvo internacionalinė politika, taip ir dabar – kosmopolitinė. O menas gimsta tik iš intuicijos, kurią maitina gyvenimas, literatūra, dailė, kinas, muzika – įvairiausio meno pažinimas.

Tarkim, mano geriausios nuotraukos padarytos jaunystėje ir praktiškai per vieną dieną. Atsimenu, Ignalinoje rugsėjo 1 d. 1964 m. padaryta ir „Pionieriaus“ nuotrauka, kuri išgarsėjo pasaulyje, ir „Tėvo ranka“ – tą rytą nuėjau į mokyklą ir per valandą padariau šiuos darbus. Neišfotografavęs nė keleto juostų, nepadaręs nė dešimčių kadrų.

Arba kitas darbas su vaiku, žiūrinčiu į viršų, kuris dalyvauja praktiškai visose parodose su dar 12–13 darbų – jie taip pat padaryti per vieną dieną, praktiškai per valandą viename Dzūkijos kaime 1969-aisiais.

Jei būčiau mistikas, sakyčiau, kad tomis valandomis mane turbūt apšvietė Dievas. O kaip kitaip? Na, manau, gal todėl, kad buvau jaunas, švarus žmogus, dar nesugadintas. Vėliau, kai ėmiau vadovauti draugijai, Fotografijos sąjungai, jau gerokai pagedau ir viskas ėmė klostytis kitaip.

Grįžtant prie tipažo – dažniausiai tai būdavo eiliniai kieti kaimo žmonės, kieti savo vidumi, tvirta dvasia. Ir kai save mano nuotraukose atpažįsta Tulūzos ar Brazilijos žmonės, tai reiškia, kad laisvi žmonės turi bendrumų, todėl juos ir traukia tos fotografijos.

Kita vertus, tos fotografijos – tai ir 50 metų vergovės, okupacijos liudijimas. Tie kaimo žmonės, kuriuos fotografavau, turėjo išlikti, kad ir koks būtų sunkus laikotarpis. Manau, kad atstovauju vienai sunkiausių kartų, kai daugelis žmonių buvo ištremti, žuvę karuose ir mes, kažkokia dalis, prasimušėme į Vilnių, įstojome mokytis į aukštąsias mokyklas ir kažkaip išlikome, manau, dėl iš kaimo atsineštos vidinės dvasinės stiprybės.

– Kaip atrinkote fotografijas kolekcijai, kurią padovanojote Kauno rajonui?

– Stengiausi, kad kolekcijoje būtų nuotraukos, susijusios su Kauno rajonu, jose yra Kulautuva, Kluoniškiai, Zapyškis. Jose – ir mano seneliai, dėdė Petras, teta Agota ir, žinoma, geriausi mano kadrai.

O dovanoti sumaniau kaip toje kadais populiarioje dainoje apie švilpaujantį Suvalkijos bernioką: Kauno rajono meras V.Makūnas – taip pat iš Zapyškio, tai mes, du Suvalkijos berniokai, susišvilpavome, ir taip Raudondvario dvare atsirado ši kolekcija. Ir dabar galvoju, kad reikės dar paagituoti kolegas, kad jie irgi prisidėtų formuojant nuolatinę ekspoziciją, nes tokios Lietuvoje nėra, tik epizodiškai vienur, kitur yra įsigyta vieno, kito autoriaus darbų, taigi viliuosi, kad čia susikaups vertinga lietuvių fotografijos ekspozicija.