Galima sakyti, kad tai – rojus žemėje. Amžino pavasario sala Tenerifė vadinama ne be reikalo. 12 mėnesių čia šviečia saulė, o oro temperatūra nekrenta žemiau dvidešimties.

Didžiausioje iš septynių Ispanijai priklausančių Kanarų salų gyvena 700 tūkst. žmonių ir kasmet čia apsilanko daugiau kaip 5 mln. turistų.

Juos čia vilioja galimybė pakilti į trečią pagal dydį pasaulyje Teidės ugnikalnį, pasilepinti saulės voniomis mūsų akiai neįprastuose lavos paplūdimiuose, apsilankyti viename įspūdingiausių zoologijos sodų su dirbtine Antarktida ir, neskriaudžianti kišenės, mėgautis milžiniškomis Kanarų virtuvės porcijomis.

Jei žvelgtume tik į skaičius, jie tikrai negąsdintų: litras benzino – tik 80 euro centų, automobilio nuoma savaitei – pora šimtų, septynioms dienoms išsinuomoti apartamentus šeimai galima už 300–400 eurų.

Jei gyvenimą Tenerifėje pieštume tik rožinėmis spalvomis, pasakojimą derėtų pradėti nuo lietuvės Jolantos Januškės. Tačiau, moteris sako, toks ryškiomis spalvomis pagražintas pasakojimas būtų klaidingas.

Nors Tenerifė tarsi pažadėtoji žemė traukia lietuvių emigrantus, jų gyvenimas čia dažniausiai prasideda nuo ilgo ir sunkaus kelio sotesnio gyvenimo link, o neretai baigiasi ašaromis bei sudužusiomis viltimis ir grįžimu namo tuščiomis kišenėmis.

Lietuvoje jau spėjęs išgarsėti ir ne vienoje užsienio virtuvėje padirbėjęs šefas Danas Černiauskas bei jo žmona Vigilija Tenerifėje turi restoraną, visoje saloje garsėjantį kepsniais, o tarp lietuvių – ir tuo, kad, užplūdus nostalgiškiems jausmams, čia galima gauti į meniu nerašytų didžkukulių ar šaltibarščių.

„Žmonės tai užsisako diena prieš ir tiems, kas pageidauja, mes mielai patiekiame ir patys prisimename lietuvišką skonį“, – pasakoja V. Černiauskienė.

Jos vyro teigimu, tokie patiekalai restoranui pelno neatneša, tačiau tai – duoklė vietos lietuvių bendruomenei.