„Traukinių žymėjimas 2“: pasijusti turistu savoje jaunystėje (recenzija)

Jaunimas visada maištauja

Jaunimo maištas – amžina žmonijos tema. Jos turbūt neišvengė nė vienas iš pavojingo jaunystės laikotarpio išsikapstęs žmogus. Tik vieniems paauglystės maištas būna susijęs tik su J.Kerouaco ar J.D.Salingerio herojų iššūkiais, o kitus priverčia nepasitenkinti vien tokiu teoriniu protestu. Būtent pastarieji pridaro daugiausia bėdų aplinkiniams ir patiems sau. Ypač tada, kai pykčio sugniaužtuose kumščiuose atsiranda švirkštai su pirmosiomis svaigalų dozėmis.

Juodo humoro kupinas filmas tapo tikru XX a. pabaigos himnu jaunimui, neįsivaizduojančiam savo gyvenimo be narkotinio siautulio.

Narkomanijos tema kine ilgai buvo tabu, kol šios problemos tapo nebeįmanoma ignoruoti. Iš pradžių atsargiai, o vėliau vis drąsiau šį tarp žmonių paplitusį blogį ėmė nagrinėti ir filmų kūrėjai. Įsidrąsinę kai kurie jų elgiasi visai ne kaip narkotikų prevencijos instruktoriai, bet pateikia smagų iš koto verčiančių vizijų atrakcioną.

Panašiai elgėsi ir pirmojo "Traukinių žymėjimo" autoriai, su sveiko ciniško humoro dozėmis pavaizdavę grupę maištaujančių jaunų Edinburgo škotų, kurie pradeda vartoti heroiną, kad atsikratytų banalios kasdienybės naštos ir pakiltų į narkotinio svaigulio dausas.

Po dvidešimties metų

Mintis pratęsti "Traukinių žymėjimo" personažų nuotykius kūrybinę grupę lydi nuo pat 1996-ųjų, kai juodo humoro kupinas filmas tapo tikru XX a. pabaigos himnu jaunimui, neįsivaizduojančiam savo gyvenimo be narkotinio siautulio. Įpareigojo ir gražūs finansiniai rodikliai – kuklaus biudžeto filmas atnešė dvidešimt kartų didesnį pelną. Buvo ir dar viena priežastis – noras pažiūrėti, kuo gi baigėsi beprotiški kvailos jaunystės pokštai, galintys atvesti tik į aklavietę ir mirtį, jei nebus noro stabtelėti ir neužteks jėgų kapstytis iš gilios duobės aukštyn.

"Traukinių žymėjimas 2" pratęsia prieš 20 metų prasidėjusią istoriją ir sukurtas pagal I.Welsho romaną nedviprasmišku pavadinimu "Porno". Markas Rentonas, sėkmingai išsikapstęs iš klozeto (šių žodžių prasmės nesupras tas, kuris nematė pirmojo "Traukinių žymėjimo") ir iš heroino pinklių, vėl sugrįžta į Škotiją – vienintelę vietą, kurią gali vadinti savo tikraisiais namais. Drauge su svaigios jaunystės bičiuliais Saimonu bei Danieliu Markas sugalvoja prikelti naujam gyvenimui apleistą Saimono barą ir suderinti jo veiklą su sauna bei tuo, kas anksčiau buvo vadinama viešnamiu.

Sugrįžimas į savo praeitį visada gimdo liūdesį. Ne taip paprasta, kaip sako vienas herojus, būti turistu savo paties jaunystės pasaulyje. Nes tada supranti, kad už viską gyvenime tenka sumokėti. Dažniausiai kvailai praleista jaunyste.

Cheminės kartos dainius

Škotų rašytojas Irvine'as Welshas gimė Edinburge, kurį apdainavo originaliu stiliumi pasižyminčiose knygose. Jų herojai visada yra marginalai arba darbininkų klasės atstovai (anksčiau juos buvo įprasta vadinti tiesiog proletarais). Ir vienų, ir kitų gyvenimą būsimasis literatas gerai pažinojo. Išbandė viską, ką tik buvo galima: alkoholį, narkotikus, laisvą seksą (Vikipedija net teigia, kad jis vienintelis iš gausios kompanijos išgyveno po draugų gretas negailestingai išretinusios AIDS epidemijos). Tokia gyvenimiška patirtis suteikė I.Welshui begalę siužetų, kurie plėtojasi narkotinio svaigulio pagimdytame "Purve" (taip vadinasi vienas jo romanas, kurio ekranizacija prieš trejetą metų susilaukė vos kelių žiūrovų Vilniuje, o Kauno didžiųjų ekranų taip ir nepasiekė).

Išgarsino I.Welshą jo pirmoji knyga "Traukinių žymėjimas" ir pagal jos siužetą sukurtas filmas (1996 m., rež. Danny Boyle'as). Abu kūriniai į pankų subkultūrą atnešė keletą naujadarų: "Traukinių žymėjimu" visame pasaulyje imta vadinti narkotikų įsigijimą, pačius kvaišalus – "rūgštimi", o I.Welshas buvo pavadintas "Cheminės kartos dainiumi".

"Traukinių žymėjimas 2 ("T2: Trainspotting") ****