"Važiuosi į Nigeriją? – likus kelioms dienoms iki skrydžio vieno iš "Acme grupė" bendraturčių Tomo Palšio paklausė verslo partneris iš Vokietijos. – Tai – pavojingiausia Afrikos vieta."

Patarė laukti ryto

Šiandien, kai lietuvių jūrininkus pagrobę Nigerijos piratai privertė šios šalies vardą tarti su pagrįsta baime, T.Palšys nė kiek nesistebi. Dar prieš kauniečio kelionę į pavojingą Afrikos šalį verslo partneris Lagose (didžiausias Nigerijos miestas – red.past.), juodbruvas ūsuotas indų kilmės portugalas, nepasakė nieko raminamo.

"Lėktuvas nusileidžia naktį. Pasitikti negalėsiu. Pernelyg pavojinga. Tu, kaip ir kiti keleiviai, lauk oro uoste kol išauš rytas, – traškėjo telefono ragelyje. – Jei negalėsiu atvykti, atvažiuos kitas žmogus. Rankose jis laikys lentelę su užrašytu tavo vardu ir pavarde. Bet iškart su juo neik ir į mašiną nelipk! Liepk man paskambinti! Važiuok tuomet, jei atsiliepsiu tik aš ir pasakysiu: "Viskas gerai!"

Kyšis už vizą

Leidžiantis lėktuvui T.Palšis žvelgė pro iliuminatorių. Neoficialiai didžiausias pasaulio miestas Lagosas, manoma, gyventojų skaičiumi lenkiantis ir Mechiką, ir Tokijų, ir Džakartą, beveik skendėjo tamsoje. Apšviesti buvo tik atskiri kvartalai, kuriuose atitinkamu laiku įjungdavo elektros generatorius.

Iš Londono skrendant milijardieriui serui Richardui Bransonui "Virgin Atlantic" priklausančios aviakompanijos lėktuve sėdėjo daug Amerikoje gyvenančių ir pas gimines skrendančių juodaodžių, įvairaus plauko verslininkų bei naftos prekeivių. Iš JAV į Nigeriją saugumo sumetimais nėra tiesioginių skrydžių, todėl dažniausiai keliaujama per Europą.

Tomui skristi reikėjo: bendrovė "Acme" Nigerijoje pardavinėja vaizdo juostas ir Lagose privalėjo išsiaiškinti kai kuriuos verslo santykius.

Asmens dokumente jau puikavosi viename Kijevo naujo daugiaaukščio bute įrengtoje ambasadoje gauta Nigerijos viza: "Turėjau pats vykti į Ukrainą. Ten būčiau laukęs savaitę. Padėjo šimto dolerių kyšis. Vizą gavau per dieną", – pasakojo T.Palšis.

Suspėti iki vakaro

Po šeštos valandos ryto ėmė švisti, dar po pusvalandžio atvažiavo verslo partneris. Atsisveikinęs su juodaodžiais policininkais, kurie visą naktį palaikė kompaniją ir įžūliai kaulijo pinigų iš rūkančių ir nerūkančių atvykėlių, įsėdęs į "Honda" visureigį, Tomas išgirdo: "Dabar – į mano šešių žvaigždučių viešbutį!"

Aptverta teritorija, baseinas, ginkluota apsauga, atskiras elektros generatorius, tarnai, puikiai įrengti kambariai: verslo partneris, kaip ir dauguma Nigerijoje gyvenančių verslininkų, įsikūręs atskiroje teritorijoje.

Sostinėje yra ir kelios prašmatnios, užsieniečiams priklausančios parduotuvės, bet jose pritrenkiamai didelės kainos – produktai kainuoja tris–penkis kartus daugiau nei Lietuvoje.

"Lagose labai svarbu viską sutvarkyti iki 18 valandos. Po to akimirksniu sutemsta ir padėtį valdo plėšikai, – T.Palšiui aiškino verslininkas. – Neretai jie persirengia kareiviais ar policininkais, žudo, apiplėšia vienišus praeivius ar vairuotojus."

Apsemtais keliais

"Kažkas tarp turgaus ir šiukšlyno, – paklaustas, kaip atrodo Nigerijos sostinė pro automobilio langą, liūdnai šyptelėjo "Acme" bendraturtis. – Lūšnos, smulkūs gatvės prekeiviai, šiukšlynai, daugybė zujančių žmonių, chaosas, netvarka."

Po poros valandų miego važiuojančius į fabriką verslininkus užklupo subtropinė liūtis. Vaizdas, prisiminė Tomas, įspūdingas: apie 20 metrų pločio trijų juostų kelias skendėjo vandenyje.

Kelio viduryje ir pakraščiuose nutekėti vandeniui išrausti metro pločio bei gylio grioviai, tačiau pakilus vandens lygiui, griovio kraštų nesimatė.

"Vietiniai rodė, kur saugiau važiuoti, – pasakojo T.Palšis. – Bet buvo ir tokių nigeriečių, kurie specialiai klaidino vairuotojus. Tam, kad galėtų uždirbti 10 dolerių, padėdami iškelti mašiną iš griovio arba apiplėšti."

Sukčiauja ir apgaudinėja

Privalai būti nuolat budrus ir įsitempęs. Taip kelias paras Nigerijoje įvertino T.Palšis. Vietiniai stengiasi sukčiauti, apgauti. Ir verslininkai, ir eiliniai darbininkai.

"Fabrikuose įprasta dirbti po mėnesį, – apie Nigerijos keistenybes paskojo Tomas. – Gavę atlyginimą – maždaug 30 dolerių, daugelis išeina iš darbo, o išleidę pinigus po dviejų trijų mėnesių vėl grįžta."

Dirbantiemsiems reikia samdyti prižiūrėtojus, o prižiūrėtojams – kitus prižiūrėtojus. Prie direktoriaus kabineto kiekvieną dieną nusidriekia eilė žmonių su prašymais: reikia pinigų vaistams arba neva mirusiam broliui, tėvui, tetai. "Meluoti ten visiškai įprasta", – konstatavo lietuvis verslininkas.

Batonų prigrūsti taksi

"Į ugnį atsakome ugnimi", – tokie grėsmingi užrašai puikuojasi ant policijos mašinų. Nigerijoje nelinkę juokauti nei nusikaltėliai, nei policininkai, nei kareiviai.

Kauniečiui taip ir nepavyko pamatyti Viktorijos sala vadinamo Lagoso centro, nes tam reikia pervažiuoti tiltą ir būtinai grįžti atgal iki 18 valandos. Arba likti nakvoti centre.

"Sutemus tiltą apsiaučia po juo ar netoliese gyvenantys nigeriečiai ir plėšikauja", – važiuodamas parodyti kitą savo fabriką aiškino iš Indijos Goa kilęs portugalas.

T.Palšis stebėjo, kaip prie fabriko į taksi automobilius vietiniai grūste grūdo kepalus batono ir bandeles. Plikomis rankomis, nesudėtus į maišelius. Atsisėdęs prie vairuotojo didmenininkas krūvą batonų ima į glėbį ir važiuoja parduoti į kitą miesto galą.
Į fabriką prekeiviai atvyksta su maišais pinigų. Už vieną dolerį jie gauna 130 Nigerijos nairų.

Gražuolės medžioja atvykėlius

Taškeliai, brūkšneliai, linijos ant kaktos, skruostų, kaklo: dar ir dabar iš kaimų atvykusių žmonių veidai – randuoti. Daugelyje Nigerijos vietovių dar įprasta tradicija mažus vaikus pažymėti iki raudonumo įkaitusiu peiliu: sugiję randai leidžia spėti, kokiai genčiai ir kaimui jis priklauso.

O grožiu ir laisvumu garsėjančios Nigerijos moterys? Tomas neslepia: jos žavios ir laibos. Tačiau iškart pabrėžė: jis turi šeimą, be to, anot statistikos, net 30-35 proc. Nigerijos gyventojų nešioja ŽIV.

"Nupirk man ką nors..." – baltuosius nesidrovi kreiptis jaunos dailios nigerietės, kurios atvykėlius medžioja parduotuvėse, nors įprastai ten vietiniai neįleidžiami.

"Jei kartą su ja permiegosi, – šyptelėjo Tomo verslo partneris, prisimindamas ne vieną istoriją, – netrukus ji apsigyvens prie tavo namų tvoros. Ir gyvens savaitę, mėnesį, metus. Jei priimsi, netrukus apsilankys jos broliai, seserys, visa giminė."

Priklausomas nuo vietinių

Gvinėjos įlankoje Tomas neišsimaudė. Pakrantė – vien lūšnynai ir šiukšlynai. O netoliese stūkso bankai skambiais pavadinimais: "Diamond", "Gold", "Platinum".

Be to, T.Palšio niekur vieno neišleisdavo kolegos. Net ir kukliame žuvies turguje, kur jie pirko maistą, jis toliausiai nuėjo vos 10 metrų nuo jų.

Nigerijoje beveik neįmanoma išsikviesti taksi, vienam nuvažiuoti iki oro uosto: atvykėliai šimtu procentų priklausomi nuo vietos partnerių. Kitaip gali dingti be pėdsakų. Kaip mėnesiais dingsta dideli kroviniai.

O suvenyrai? Ką Tomas atsivežė iš egzotiškos Afrikos? Verslininkas nusijuokė. Jis ilgai ieškojo dovanų. Tačiau tik vienoje parduotuvėje rado užrašą "Made in Nigeria". Jis puikavosi ant viskio butelio, į kurį buvo supilta sūdytų riešutų.