Pereiti į pagrindinį turinį

Uzbekistane klausimai apie politiką nepageidaujami (reportažas)

2013-04-14 20:13
Uzbekistane klausimai apie politiką nepageidaujami (reportažas)
Uzbekistane klausimai apie politiką nepageidaujami (reportažas) / Arnoldo Remeikos nuotr.

Kodėl guglas Lietuvoje yra kitoks nei Uzbekistane? Kodėl čia balti automobiliai brangesni už juodus? Tokių ir kitokių klausimų tolimoje šalyje kiltų turbūt daugeliui vakariečių.

Skrydžiai – perpildyti

Žurnalistas, LCC tarptautinio universiteto Komunikacijos skyriaus vadovas Arnoldas Remeika, Uzbekistane praleidęs devynias dienas, pripažino, jog šioje šalyje keliautojai atras peno ir akims, ir sielai.

Ne veltui Lietuvos kelionių agentūros šią Centrinės Azijos šalį jau drąsiai įtraukia į savo katalogus greta kitų egzotiškų krypčių. Kaip prisipažino pašnekovas, šis faktas jam buvo kiek netikėtas.

„Niekada neatrodė, kad Uzbekistanas gali būti traukos objektas. Tačiau pagal turistų srautus ši šalis yra “numeris 1„ Centrinėje Azijoje. Taškente, Samarkande, kuriuose teko lankytis, yra labai daug ir įvairiausios klasės viešbučių, pilna užsieniečių, o skrydžiai – perpildyti“, – įspūdžiais dalijosi Arnoldas.

Į aukštojo mokslo parodą keliavęs klaipėdietis prisipažino, jog Centrinės Azijos šalys yra geidžiama Lietuvos aukštųjų mokyklų auditorija. Tačiau bent jau Uzbekistane skleisti žinią apie studijų galimybes Europoje nėra paprasta.

Priminė cenzūrą

„Taip, Uzbekistanas – graži, turtinga, tačiau uždara šalis, ir iš tiesų žmonės čia nėra labai laimingi. Nuo 1989 m. Uzbekistaną valdo diktatorius Islamas Karimovas, kurio visa šeima susijusi su pelningiausiais verslais. Kaip suprantu, jis darosi panašus į Aleksandrą Lukašenką. Tad šalyje griežtėja kontrolė, ir žmonės būgštauja, kad Uzbekistanas artimiausiu metu gali visiškai užsidaryti. Mes ir dabar labai mažai ką žinome apie šią valstybę – tik tiek, kiek patenka į pasaulio žiniasklaidą“, – pripažino pašnekovas.

Arnoldas prisiminė, jog viešėdamas Uzbekistane „Google“ paieškos sistemoje bandė įvesti su šalies prezidentu, politika susijusius žodžius, tačiau sulaukdavo atsakymo, jog šis turinys nepasiekiamas.

Klaipėdietis nė neabejoja, kad visos kelionės metu jo delegacijos nariai buvo sekami saugumo tarnybų darbuotojų. Kartą tiesiog gatvėje prie Arnoldo priėję vyrukai ėmė reikalauti, kad šis išsitrintų nuotraukas.

Gamindavo ir lėktuvus

Pašnekovo pastebėjimu, Uzbekistanas apsiriboja minimaliu importu, čia siekiama užsiauginti ir pasigaminti viską – nuo degtukų iki automobilių.

„Dar neseniai jie patys gamino ir lėktuvus, kad tik nieko nereikėtų iš kitur pirkti ir nuo nieko priklausyti. Aišku, jie įsiveža kai kurių vaisių, gaminių. Tačiau jei nori turėti tai, ką turi Vakarai, reikės susimokėti labai brangiai. Pavyzdžiui, originali kokakola mūsų pinigais kainuoja 8 litus, o panašus vietinis gėrimas – litą“, – palygino pašnekovas.

Dėl šios priežasties Uzbekistano keliuose galima pamatyti ir vos vieną kitą importinį automobilį.

„Nusipirkti tokią mašiną kainuoja labai brangiai, kaip supratau, papildomas mokestis siekia 120 proc. Jei, tarkime, mersedesas kainuotų 10 tūkst. dolerių, tai galutinė jo kaina būtų 22 tūkst. Iš esmės ten dominuoja dviejų markių – “Chevrolet„ ir “Daewoo„ – automobiliai, nes jie patys juos ir gamina“, – pasakojo keliautojas.

Mieste tilptų dvi Lietuvos

Arnoldas prisiminė, jog svečioje šalyje į akis jam krito ir tai, kad faktiškai visi automobiliai yra arba baltos, arba sidabro spalvos. Pašnekovas pasakojo, jog tokį pasirinkimą lemia praktiniai poreikiai.

„Kadangi Taškentas yra pusiau dykumoje, mieste daug dulkių. Ant kitų spalvų automobilių jos taptų bemat matomos. Be to, tai praktiškas sprendimas, kad mašinos neįkaistų nuo karščio. Todėl baltos spalvos automobiliai čia kainuoja gerokai brangiau nei tamsūs“, – aiškino pašnekovas.

Didžiąją dalį laiko šalies sostinėje praleidęs klaipėdietis pripažino, kad ji stebina statinių didybe ir prabangiomis erdvėmis.

„Pirmiausia Taškentas yra labai didelis miestas. Sovietų Sąjungoje jis buvo ketvirtas pagal dydį. Šiuo metu čia oficialiai gyvena 3 mln., o ne oficialiai – 6 mln. žmonių. Visas centras “išlaižytas„, spindi prabanga, įspūdingos investicijos mestos į įvairiausius rūmus. Marmuras iš Italijos, o aukso jie ir taip turi labai daug. Nustebino ir erdvės, gatvių platumas. Panašiai jaučiausi Kijeve. Taškente buvo pašalinti troleibusų ir tramvajų bėgiai ir praplatinti visi keliai. Kadangi tai yra seisminė zona ir miestas ne kartą išgyveno žemės drebėjimus, pastatams nugriuvus tokiose erdvėse mažiau žalos, lengviau viską atstatyti ir sutvarkyti“, – kalbėjo pašnekovas.

Didžiuojasi traukiniu

Vos dieną garsiajame Samarkande praleidęs keliautojas nemano labai pritrūkęs laiko.

„Samarkando istoriniai objektai yra tiesiog išskirtiniai. Tokių nesu matęs nei Turkijoje, nei Azerbaidžane, čia įspūdingos mozaikos ir pastatų gabaritai. Neįsivaizduoju, kaip XIV–XVI a. žmonės sugebėjo pastatyti tokius statinius be technikos. Tačiau išties čia yra gal kokie keturi penki unikalūs objektai, kuriuos realiai galima apžiūrėti per vieną dieną. Pasilikti dar dėl kažko, manau, neverta, nes tai tiesiog paprastas miestas su tokiomis didmiesčio problemomis kaip duobėti keliai, dulkės ir gausybė žmonių“, – įvertino pašnekovas.

Nuo Taškento Samarkandas nutolęs apie 400 km, tačiau greituoju traukiniu, kuriuo uzbekai labai didžiuojasi, šį kelią galima įveikti per porą valandų.

Pasak Arnoldo, legendomis apipintas Samarkandas yra vienas iš dviejų seniausių pasaulio miestų, kurie nuo įkūrimo iki dabar taip gausiai apgyvendinti žmonių. Prieš 2 750 metų įkurtas milijoninis miestas iki šiol išlaikė didmiesčio statusą – šiuo metu Samarkande gyvena apie 800 tūkst. žmonių.

Garsina šilko kelias

„Visa uzbekų kultūra susijusi su Amiru Timūru, kuris Europoje geriau žinomas Tamerlano vardu. Samarkandas buvo jo sostinė. Ten valdovas pristatė rūmų, mauzoliejų ne tik savo žmonoms, vaikams, bet ir kitiems svarbiems veikėjams. Kai kas iš architektūros yra restauruota, kai kas – visiškai nepaliesta. Kaip ir kitose turtingose Centrinės Azijos valstybėse, Uzbekistane mėgstamos replikos, tokių atstatytų analogų labai daug. Man tai ne visai priimtina, nes negali iki galo įsijausti, kaip tai iš tikrųjų galėjo atrodyti“, – prisipažino klaipėdietis.

Taškento ir Samarkando vardus garsina ir tai, jog per juos driekėsi šilko kelias. Turtinga teritorija per Tamerlano valdymą buvo išsiplėtusi per visą Euraziją.

Dar vienas turistų traukos taškas – senovinis miestas Buchara, kuriame gimė Tamerlanas. Arnoldas apgailestavo, jog jam čia apsilankyti taip ir neteko.

„Tačiau visą laiką reikia pasilikti kažką, dėl ko galėtum grįžti“, – šypsojosi pašnekovas.

Nepatirtas plovo skonis

Nors nacionalinė uzbekų virtuvė gali didžiuotis gardžiu maistu, Arnoldo pastebėjimu, šalyje vartojama europiečiams neįprastai daug mėsos.

„Kai kurie tautiniai patiekalai yra tokie sudėtingi, kad nesiryžčiau jų gaminti. Neturiu kulinarinių ambicijų pasigaminti kad ir tą patį plovą. Nors pas mus taip pat gaminamas šis patiekalas, bet jis neturi nieko bendra su tenykščiu. Pirmiausia reikia turėti specialų puodą kazaną, naudojami ir specialūs ryžiai, taip pat barbarisai, avinžirniai, aviena, dedama ir razinų, geltonųjų morkų, kurių mes neturime, ir viskas verdama gerame nerafinuotame aliejuje. Vienam kilogramui ryžių jo tenka pusė litro. Reikia įsivaizduoti, kokio sotumo ir riebumo būna šis patiekalas“, – pripažino pašnekovas.

Be to, klaipėdiečio pastebėjimu, plovas uzbekams – ne kasdienis, o ypatingomis progomis ruošiamas patiekalas.

Lauktuvėms – porcelianas

Arnoldas šypsojosi, jog uzbekai labai mėgsta girtis savo vynu.

„Vis dėlto reikia pripažinti, kad Azijos šalys nėra gero vyno kraštas. Pirma, jų vynai labai saldūs, aitrūs, labiau desertiniai. Samarkande kaimiškoje užeigoje teko paragauti sauso vyno, kurio ten niekas negeria, nes jiems tai prastas, nebent maistui ruošti tinkamas gėrimas. O man jis buvo tobulas“, – įvertino keliautojas.

Į klausimą, ar šioje šalyje lietuviams turistauti būtų pigu, Arnoldas atsakytų – ir taip, ir ne.

„Stebuklų nėra, kainos panašios, kaip ir pas mus. Ne turistams skirtoje kavinėje dviem žmonėms pavalgyti plovo, salotų, atsigerti arbatos su desertu kainavo beveik 15 litų. Tačiau restorane miesto centre vienas žmogus nepavakarieniaus be 40–50 litų, ir tai be alkoholinių gėrimų. Yra viešbučių ir už 5, ir už 200 dolerių, ir manau, kad jie visi randa savo klientų“, – teigė klaipėdietis.

Keliautojas patyrė, kad Uzbekistane, kuo ir garsėja Rytai, nebrangūs riešutai, džiovinti vaisiai, prieskoniai. Dažnas turistas lauktuvių perka ir medvilnės, porceliano gaminių, kurie vilioja aukšta kokybe ir nedidele kaina.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų