– Įsikūrėte 2011–2012 m., kas pastūmėjo įsteigti barzdočius vienijantį klubą?

– Maždaug nuo tų metų Lietuvoje ėmė formuotis barzdočių kultūra – atsirado barzdaskutyklos, pradėtos gaminti ir parduoti barzdos priežiūros priemonės. Pats pirmas klubo branduolys susiformavo susitikus Šiuolaikinio meno centre, per "Mados infekcijos" renginį. Tą kartą mūsų buvo 20 barzdočių. Dabar atrodo, kad Barzdų klubas yra kaip Kovos klubas – jo pilna visur. Gatvėje pamatai vieną iš tų trijų šimtų nuolatinių narių, prisidėjusių prie klubo susiformavimo, pasilabini. Dažniausiai lokaliai visi nesusitinkame, bet pažįstame vieni kitus.

Klubas turi tarybą, statutą, demokratiškai renkamą prezidentą – tiesa, dabar jis yra pakeičiamas tik tuo atveju, jeigu atsiranda norintis šias pareigas užimti naujas žmogus. Mūsų, kaip minėjau, nuolatinių narių yra 300. Gana simbolinis skaičius – tiek pakako bent laikinai sustabdyti persų įsiveržimą į Graikijos pusiasalį.

– Ar užsienio šalyse yra Barzdų klubų?

– Labai daug. Dar prieš lietuvių klubui susiformuojant, užsienyje veikė dešimtis gyvavimo metų skaičiuojantys klubai: baikeriai barzdočiai, muzikantai barzdočiai ar tiesiog barzdoti žmonės, susitikę bare. Pasaulyje įprasta, kad barzdočių amžius klubuose – nuo 40 iki 90 metų. O pas mus – jauni, ambicingi, individualistai žmonės, feisbuko auditorija. Tikriausiai tuo ir skiriamės – mes esame socialinių tinklų karta, kuri dalijasi informacija tokiu būdu, o jie susitikdavo kur nors bare, šventėje. Barzda – tik simbolis, o ką jis simbolizuoja, priklauso nuo paties klubo.

– Ką ji simbolizuoja jūsų klube?

– Per šešerius veikimo metus išsigryninome, kad esame socialiai atsakinga bendruomenė. Porą metų intensyviai dirbame ir informuojame vyrų sveikatos tema. Kiekvienais metais vykstančios Barzdočių dienos turi vis kitą temą – šįmet siūlome susitelkti į neatlygintinę donorystę ir parodyti, kaip mes galime būti naudingi visuomenei.

Šiemet Lietuva švenčia šimtmetį, tad antroji šventės tema – Lietuvos barzdočiai. Jonas Basanavičius, Vytautas Kernagis, įvairūs kunigaikščiai – žmonės, garsinę Lietuvą. Stengsimės persirengti ir įkūnyti šiuos pasižymėjusius žmones. Bendradarbiaujame ir su Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugija, renkame lėšas ligoniams. Apibendrinant – Barzdų klubui svarbūs vyrai kaip sveiki ir sąmoningi visuomenės nariai.

Barzdų klubas nesistengia pakeisti visuomenės ir visus vyrus paversti barzdočiais, tiesiog rodome naudos visuomenei pavyzdį.

– Bet, jeigu kalbate apie vyro sveikatą ir sąmoningumą, jūsų temos yra aktualios ne tik barzdočiams?

– Barzda yra tik simbolis – per jį lengviau komunikuoti. Vieniems tai yra tiesiog plaukai ant veido, kitiems – istoriniai motyvai, gal kažkas taip senelius taip įsivaizdavo. O ir istorijoje jie dažnai minimi – pasakose, tautosakoje. Išminčiai visada vaizduojami su barzda, anksčiau tai buvo ir karių simbolis. Klubo veikla liečia ne tik vyrus, bet ir jų šeimas, artimuosius. Netgi kraujo donorystė nėra tik "barzdotis – barzdočiui" principas, norime būti naudingi visuomenei. Barzda yra tiesiog mus vienijantis simbolis.

– Kaip pats pradėjote auginti barzdą?

– Ėmė ir užaugo (juokiasi). Barzdą auginau nuo šešiolikos, tad pusę gyvenimo esu su ja. Manau, kad po tuo klodu barzdos net oda ir kaulų struktūra pasikeitė (juokiasi). Pirmas dalykas, padaręs įtaką jos auginimui – tėvas turėjo barzdą. Asmeniškai man ji suteikia daugiau kelių, avantiūrų. Netgi ta pati modeliavimo patirtis: tenka būti drabužių, aksesuarų modeliu, dalyvauti kirpimo konkursuose. Ir ne tik man – barzdočiai yra labai paklausi prekė. Filmuojant filmus ir reklamas, barzdotis yra pageidaujamas personažas, tad, ieškodami aktoriaus, kūrėjai mums parašo. Kreipėsi tokių filmų kaip "Ana Karenina", "Černobylis" kūrėjai, filmavo ir vokiečių dokumentiką, seriale "Vikingai" taip pat filmavosi mūsų barzdočiai. Bet turime vidinius klubo principus – nereklamuojame tabako ir alkoholio.

– Kiek laiko ir pinigų kainuoja ją prižiūrėti? Ar nenusibosta?

– Žinoma, kyla noras pakeisti įvaizdį. Merginoms galima užduoti tą patį klausimą – ar nenusibosta auginti ilgus plaukus. Žmogaus natūra tokia – vis ieškoti kitokio savęs. O kalbant apie priemones, vyrai atsiunčia savo turimų priemonių rinkinį, skirtą barzdos priežiūrai – žinokite, būna didesnių negu merginų. Aliejai, kondicionieriai, balzamai, žirklutės, šukos, plaukų džiovintuvas, vaškas – ir visa tai vienam tikslui. Priemonių naudojimas keičiasi ir reaguojant į oro sąlygas. Barzdos auginimas yra hobis – tai ne tiek darbas, kiek žinių investavimas į save, o tos žinios perteikiamos per įvaizdį.

Ankščiau barzdos auginimui įtakos turėjo moters požiūris. Mama, matydama sūnų su barzda ir ūsais, supranta, kad laikas eina, vaikas auga, o ji sensta. Todėl būna, kad mamos prašo nusiskusti – juk augino vaiką aštuoniolika metų, o čia jis įžengė pro namus kaip vyras. Dabar yra nauja banga – tiek mamos, tiek merginos sako: "Užsiaugink tu tą barzdą." Kai vyras tai daro ne savo valia, vyksta atmetimo reakcija, barzdočiu tapusį per prievartą lengvai atskirsi. Kažkada tai buvo virsmo į vyrą simbolis, vėliau, atėjus pankams ir hipiams, – maišto ženklas. O ir pats vyriškumas neturėtų būti tapatinamas su barzda – vyriškumas yra ne tai, kaip tu atrodai, o tai, kokias atsakomybes prisiimi.

– Kaip vertinate barzdų kirpyklas?

– Jų yra labai įvairių: vieni atsidarė, galvojo, kad įšokę į traukinį pasidarys gerą verslą. Kitiems tai yra gyvenimo būdas, gal net ir tradicijos. Štai vienoje tokioje įmonėje dirba brolis ir sesuo, kurių senelis buvo barzdaskutys – jie matė, kaip jis dirba, ir tiesiog tęsia jo veiklą. Jie vertina šią veiklą ne vien kaip verslą, o kaip aistrą – tokios istorijos žavi. Netgi Lietuvoje tos kirpyklos yra skirtingos – žinau, kad vienur dirba siras, iš Afrikos atvažiavę žmonės. Jų matymas ir kirpimas skiriasi nuo mums įprastų, turi tokių tradicijų kaip arbatos gėrimas prieš darbą. Žinoma, yra ir tokių vietų, kur ateini ir greitai apkerpa.

– Barzdų tendencijos – iš kur jos ateina į Lietuvą?

– Kirpėjai, barzdaskučiai – tie, kurie investuoja į save, seka mados tendencijas, diegia naujoves, daug ką sužinome iš jų. Kiekviena barzda turi savo pavadinimą – dažniausiai skiriama pagal formą ar panašumą į kažką. Į Lietuvą jos atkeliauja šiek tiek pavėluotai, bet vis vien – eksperimentuojame. Ateina tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų, tiek iš vidaus – netgi mūsų siūlomas eksperimentas tapti Lietuvos barzdočiais kviečia išsibandyti naujas formas. Dabar retas žmogus prisiriša prie kažkokio įvaizdžio.

Ir mes, Barzdų klubo nariai, darome tam tikrą įtaką tendencijoms. Dabar retai kada pamatysi vyrą su maža modeliuota barzdele, o prieš dešimt metų tai buvo populiariausias kirpimas. Dabar vyrai vaikšto su barzda (full-beard), prieš dvejus metus pradėjo eksperimentuoti su ūsais. Tai kantrybės ugdymas – atsiranda daug papildomų aspektų, vienas iš jų yra valgymas. Čia jau verčiau neskubėti (šypsosi). Barzdočius – kantrus žmogus.

– Daugeliui barzda asocijuojasi su išmintimi. Ar barzdos auginimas gali būti lemtas noro pasirodyti išmintingesniam?

– Yra toks posakis: barzda filosofu nepadaro, vyru nepadaro taip pat. Sakyčiau atvirkščiai – būtent vyras ir išmintis turi įprasminti barzdą. Netgi madų sekimas – taip pat turi būti su išmintimi. Nemanau, kad auginant barzdą norima tapti kažkuo kitu, bet ji padeda išryškinti charakterį. Šiai kultūrai atsirasti turėjo įtakos tiek socialiniai, tiek politiniai dalykai. Dabartinis barzdočių pakilimas įvyko prieš šešerius metus, nors ir Sąjūdžio laikais jų jau buvo šiek tiek pagausėję.

Buvo daug įdomių istorinių dalykų, susijusių su barzdomis. Pavyzdžiui, Petras I įvedė mokestį už barzdą, tam tikru laikotarpiu buvo uždraustos barzdos dėl higieninių sumetimų – nebuvo galimybių ją tvarkyti, tik turtingi žmonės galėdavo eiti į kirpyklas ir prižiūrėti barzdas.

Egipte visi faraonai buvo su ilgomis barzdomis, netgi faraonės moterys dėdavosi dirbtines barzdas, o šiaurėje tai buvo labiau praktinis dalykas – nešąla veido oda, žmogus atrodo grėsmingesnis. Bet tas grėsmingumas net kare gali būti lengvai pažabotas. Aleksandras Makedonietis, pavyzdžiui, neleido savo kariams nešioti barzdų, argumentuodamas didesniu pažeidžiamumu – juk priešininkas gali griebti už jos. Mitologijoje sutinkami Dievai – Dzeusas, Poseidonas ir kiti – irgi buvo su barzdomis.

Ankstesniais laikais barzdą augindavo ir dėl to, kad nelabai buvo kaip ją skusti, – tam nepritaikytais peiliukais atliekamas veiksmas buvo labai skausmingas – tik senovės Egipte vergams buvo prievolė depiliuoti visą odą. Jie skusdavosi kriauklėmis. Netgi tas žodis – barbarai, kuris asocijuojamas su laukiniu žmogumi, turi lotynišką šaknį "barba", reiškiančią barzdą.

– Kas pasikeitė per šešerius Barzdų klubo gyvavimo metus?

– Dabar apsidairau gatvėje – vien barzdočiai, ir tai nebestebina. 2012 m. eidamas gatve sulaukdavau įžeidžių replikų. Dabar visuomenė yra draugiškesnė, tokia išvaizda tapo norma. Barzdų klubas nesistengia pakeisti visuomenės ir visus vyrus paversti barzdočiais, tiesiog rodome naudos visuomenei pavyzdį.

– Kas vyksta jūsų organizuojamos šventės metu?

– Barzdų dieną švenčiame ne tik mes – pirmąjį rugsėjo šeštadienį ją mini daug pasaulio šalių. Tą dieną tiesiog susirenkame, pasibūname kartu – nežiūrime į tai pernelyg rimtai, viskas vyksta per juoko prizmę. Šventė yra atvira visiems – ateina ir merginų, ir šeimų. Vyksta barzdų čempionatas – pagal europinius standartus varžomasi dvejose kategorijose: visa barzda (full-beard) ir iškarpyta, modeliuota barzda (free-style),  bet šiemet daugiau dėmesio skirsime būtent 100-mečio barzdoms. Ir, žinoma, nešame žinią apie donorystę – juk net mažas gestas gali daryti pokyčius.

– Visuomenėje dar gajūs stereotipai: jeigu barzdotis, tai bus arba bardas, arba hipis, arba dar kas nors. Kovojate su tuo?

– Iš pradžių tas noras kovoti buvo, bet vėliau atėjo supratimas, kad taip norima žmogų priskirti tam tikrai kategorijai. Iš pradžių buvome maištininkai, kovoję prieš išsakomas nuomones, bet paskui pamatėme, kokie žmonės tas nuomones reiškia. Imti kiekvieną repliką giliai į širdį yra per didelis galvos skausmas. Kai kūrėme klubą, vadovavomės tokia virsmo taisykle: iš pradžių iš tavęs juoksis, vėliau kritikuos, stebės tave ir, galų gale, žavėsis.