Skulptorius Vladas Vildžiūnas niekada nebuvo užsisklendęs nuo pasaulio. Daugybė draugų žino kelią į jo ir žmonos Marijos namus. Nacionalinė kultūros ir meno premija, kuria jis šiemet įvertintas, paakino menininką perbėgti mintimis visą savo gyvenimą.

„Barbora“ atsidūrė prie Niujorko

Pokalbis su V.Vildžiūnu trūkčioja. „Vladai, skambina profesorius…“ – Marija ištaria žinomą pavardę, eilinį kartą atsiliepusi nuolat skambančiu telefonu. Seniems draugams, kolegoms laureatą norisi pasveikinti.

Ketvirtadienį, gruodžio 20-ąją, šiuose namuose vyks kita šventė – V.Vildžiūnui sukaks 80 metų.

„Pyrago tikrai bus, – užtikrino skulptoriaus žmona knygų iliustratorė Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė. – Švęsime šeimyniškai.“

– Gerbiamas Vladai, prieš kelias dienas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija jūs įvertintas už viso gyvenimo nuopelnus. Ar tikėjote, kad gausite tą premiją, ar tai jums buvo staigmena? – paklausiau V.Vildžiūno.

– Čia buvo taip: trečias kartas nemeluoja. Vaizdavau, kad man visiškai nesvarbu: gausiu ar negausiu. Kaip sakoma, nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Iš tikrųjų širdyje džiaugiuosi. Labai.

– O žmonės galvoja racionaliai: garbė yra garbė, bet svarbiausia – pinigai.

– Tai labai svarbu, nes visa mūsų šeimyna – menininkų. Mūsų biudžetas visą laiką skylėtas. Juokiuosi, kad pinigais labiau džiaugiasi vaikai ir anūkai, lyg jie būtų laimėję tą premiją, o ne aš.

– Pastaraisiais metais nemažai dirbote. Su sūnumi skulptoriumi Kunotu lankėtės Jungtinėse Amerikos Valstijose, surengėte parodas privačiose galerijose Kalifornijoje ir prie Niujorko. Parke netoli Niujorko pastatyta jūsų skulptūra „Barbora“. Kaip nutiko, kad ji taip toli nukeliavo?

– Su „Barbora“ – nuotykis. Kažkas į mūsų sodą atvedė Vankuverio šiuolaikinio meno bienalės kuratorių. Jis, eidamas per sodą, pamatė mano „Barborą“ ir pasakė: „Man reikalingas šitas darbas.“ Išsireikalavo, kad tą darbą pristatytume į Vankuverį. O ten – viena garsiausių pasaulyje bienalių. Jiems iš nerūdijančio plieno sukūriau naują „Barborą“, šita jau buvo nukentėjusi. Porą metų ji Vankuveryje pabuvo, dabar perkelta į parką netoli Niujorko.

– Kaip mintyse rikiuojasi skulptūros idėjos, formos? Ar dirbate kaip geometras, viską racionaliai apskaičiuodamas, ar laukiate įkvėpimo? Kaip kūrėte, pavyzdžiui, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paminklą, esantį Druskininkuose?

– Su Čiurlioniu man buvo ne taip paprasta. Savotišką duoklę jam jau buvau atidavęs – Kaune, prie galerijos, jau buvau tuos „Tris karalius“ padaręs. M.K.Čiurlionio sonatose – žvilgsnis nuo aukšto kalno į erdves. Tai ir buvo pagrindinė tos skulptūros idėja.

„Barborą“ užsakė Lentvario parkas. Kalbėta, kad jis buvęs Barborai Radvilaitei dovanotas. Ir man gimė idėja padaryti abstrahuotą viduramžių damą, bet iš karto neįvardijau, kad tai – Barbora. Jonas Jurašas tada Kaune buvo pastatęs tą Juozo Grušo dramą. Kai mūsų sode atsirado gipsinis modelis, atėję draugai atpažino, kad čia – Barbora Radvilaitė.

Nukryžiuotasis be kryžiaus

Vaizdingame Jeruzalės kampelyje Vildžiūnai apsigyveno bene prieš 50 metų, pabėgę iš Vilniaus senamiesčio. Čia buvo kaimas, kuriame gyveno tuteišiai. Įsigijusi paprastą namą, menininkų šeima čia susikūrė gyvenimo ir kūrybos oazę.

Vladas ir Marija užaugino tris vaikus. Jų duktė Liudvika Pociūnienė – žurnalistė, Kunotas Vildžiūnas – skulptorius, iliustratorius, Domantas Vildžiūnas – dokumentinio kino režisierius ir operatorius.

Į Vlado dirbtuvę lyg į kokį pasakų bokštą veda sraigtiniai laiptai. Jo dirbtuvė turbūt pati mažiausia visame Vilniuje – apie 2 m x 2 m. Stoglangiai beveik užsnigti, tačiau vasarą pro juos atsiveria puikus vaizdas į sodą.

Ar menininkas laukia įkvėpimo dabar, ar laukdavo to stebuklingo momento jaunystėje?

„Sunku pasakyti, kas per daiktas tas įkvėpimas. Kartą ateinu pas Vytautą Šerį į dirbtuvę. Jis sėdi prie didžiulio lango ir žiūri į Šv.Onos ir Bernardinų bažnyčias. Klausiu, kaip sekasi, ką daro. Sako, kad du mėnesius galėjęs tiktai sėdėti ir žiūrėti į tą mūsų gotiką. Nesidirbo. O vakar, sako, po tų dviejų mėnesių pirmą sykį paėmęs kaltą, įrėmęs į akmenį ir sudavęs“, – apie kolegos įkvėpimą pasakojo V.Vildžiūnas.

Ir prisipažino, kad save tinginiu vadina. Į galvą idėjų dažnai ateina bedrybsant. Ar įkvėpimu tai galima pavadinti, ar iš dyko buvimo kyla noras ką nors daryti, nežino. Jei per dieną dvi tris valandas, o jei kartais net keturias pavyksta prie darbo pasikrapštyti – tai, vertina save skulptorius, jau gerai.

„Vlado mąstymas matematinis, konstruktyvus, – pagyrė vyrą Marija. – Jis turi ir vizijų – kai pamato, tai pamato. Ir tada tas vizijas ilgai rutulioja. Kai susikoncentruoja į darbus, visos smulkmenos jam atkrinta.“

Ji visą gyvenimą stengėsi sudaryti sąlygas, kad vyras galėtų dirbti. Kai skulptūra statoma, kai reikia kopėčiomis prie jos aukštyn žemyn milijonus kartų laipioti, – nelengva. Per atstumą Marija Vladui padėdavo sustyguoti kai kurias skulptūros linijas, detales. O vaikai kartais gipsą maišydavo.

Labiausiai jai patinka Vlado sukurtas „Prisikėlimas“, esantis Panevėžio kapinėse. Tai – Nukryžiuotasis be kryžiaus.

Akis atvėrė meksikiečių paroda

– Vladai, minėjote, kad jaunystėje su draugais svajojote būti rodenais. Ko iš kurio skulptoriaus mokėtės?

– Kai iš Vakarų Europos per Lenkiją mus pasiekė žinios apie skulptorių Henry Moore’ą, susidomėjau jo darbais. Maskvoje panašiu metu buvo surengta senojo Meksikos meno paroda. H.Moore’as inspiracijų semdavosi iš tų senųjų akmeninių Meksikos skulptūrų. Meksikos civilizacija – žiauri, žmonės – karingi. Buvo sukurtas net savotiškas mirties kultas – jie žudydavo belaisvius. Žiaurios tos jų skulptūros. O H.Mooras tą meksikietišką žiaurumą sušildė. Man, kaip jaunam žmogui, buvo pavojaus, – Rytų Europoje daug skulptorių buvo H.Moore’o epigonai.

Ta meksikiečių paroda man atvėrė akis į mūsų liaudies skulptūrą. Atkreipiau dėmesį, kad mūsų liaudies skulptūra labai skiriasi nuo meksikiečių. Liūdna, graudi, iš medžio. Tada pradėjau visai kitaip matyti ir supratau, kad tai – mūsų savastis, šaknys, kelias.

Vienas menotyrininkas aiškino, kad mano skulptūros supratimas labai artimas Jacques’ui Lipchitzui. Nuo tada juo susidomėjau. Bet iš Vakarų autorių man artimiausias, gali sakyti, abstrakčiosios skulptūros pradininkas rumunų kilmės skulptorius Constantino Brancusi.

Svajojo išvažiuoti į Vakarus

– Jūsų namus puošia kelios Teodoro Valaičio skulptūros. Jaunystėje buvote trys bičiuliai skulptoriai: jūs, T.Valaitis ir Alfonsas Ambraziūnas. Juk daug naktų buvo nemiegota ir svajota apie kūrybą, savą kelią, moteris, pripažinimą?

– O, Teodoras Valaitis… Artistiška natūra. Mes visi trys – kurso draugai, garsūs piešėjai. Piešinys – skulptūros pradžia, viskas prasidėdavo nuo piešinių. Buvome įsitaisę didžiules „papkes“, vaikščiodavome po Vilnių ir piešdavome. O Valaitis, kaip aukščiausias, rankos ilgiausios, tai pagal savo ranką dar didesnį aplanką pasidarė.

Piešdavome vakarais ir Dailininkų sąjungoje. Būdavo, mudu su A.Ambraziūnu sėdime ir piešiame modelį iš toliau, o Valatis su savo didžiuoju aplanku sėdi priekyje ir daro didžiulį piešinį viena linija. Mes mokėmės iš Auguste'o Rodino piešinių. Maskvoje antikvariate buvau gavęs knygą apie Rodiną. Ten buvo jo piešinių – momentinių, padarytų per minutę. Mes jais žavėjomės ir bandėme būti rodenais. Valaitis buvo aukščiau mūsų. Neslėpė savo pranašumo, man ir Ambraziūnui sakydavo: „Jūs galbūt būsite Lietuvos mastu geriausi, o aš išeisiu į pasaulinę areną.“

– Manoma, kad plačių užmojų, į kompromisus nelinkusį puikų skulptorių ir išvaizdų vyrą T.Valaitį likvidavo saugumiečiai.

– Jam buvo 40 metų. Esą žmogus miegodamas užduso nuo smalkių kažkokiame mediniame namelyje Smiltynėje. Jo mama po tos žūties daugelį dalykų iššifravo. Teodoro drabužiai buvo sulaistyti kažkokiu degiu skysčiu.

Jis svajojo išvykti į Vakarus. Kūrė pasaulinėms parodoms (Lietuvos ir Sovietų Sąjungos paviljonams tarptautinėse parodose – red. past.). Vienam fabrikantui patiko Teodoro darbai, tai atsiuntė jam iškvietimą. O čia visiems – siaubas. Saugumiečiai sekiodavo kiekvieną jo žingsnį. Jis juos iššifruodavo, prikuldavo – tvirtas vyras buvo.

Jis buvo raitelis, jodinėdavo žirgais. Iš Riešės žirgyno atjodavo į mūsų sodą. Esu nufilmavęs, kaip jis apsuka ratą apie „Barborą“ lyg Žygimantas Augustas.

Kūrė filmą pagal anekdotą

Vildžiūnai su ilgesiu prisiminė nuostabius jaunystės laikų vakarėlius savo namuose. Į juos suplaukdavo daugybė Vilniaus menininkų. Čia sklandė Lietuvos laisvės idėjos, būdavo rengiami pirmieji Vilniuje performansai.

Išėjęs iš lagerių, pas Vildžiūnus atvažiuodavo ir buvęs „Naujosios Romuvos“ bei kitų leidinių redaktorius disidentas Juozas Keliuotis. Į tuometį Vilniaus universitetą iš Prancūzijos atvykęs lektorius kažkokiu stebuklingu būdu buvo atvežtas pas Vildžiūnus, kur savo paskaitą turėjo pakartoti. Čia kelią rasdavo ir dailėtyrininkai iš Maskvos.

„Baltijos šalys maskvėnams buvo Vakarai. Atvažiuodavo į Lietuvą pažiūrėti, kokios parodos vyksta. Apie mane, pavyzdžiui, Maskvoje parašė pirmiau nei Lietuvoje. Štai, mūsų “šaika„, – rodė V.Vildžiūnas fotografiją, kurioje draugai su kaukėmis. – Lėlių spektaklį suvaidinome ekspromtu, be repeticijų. Štai Rūta Staliliūnaitė su Barboros Radvilaitės kostiumu po mūsų sodą vaikščioja.“

„Performansus žaisdavome sode prieš 40 metų. Padurnavodavome – to reikia menininkams. Bet kai tuos dalykus dabar daro rimtai, suraukę kaktas, filosofuodami, mums atrodo juokingai, – sakė Marija ir prisiminė, kaip dailininkė Kazė Zimblytė jų sode iškabinėjo ryžių popieriaus juostas. – Argi tai – ne performansas?“

Vladas tada ant 16 mm juostos filmavo kiną „Kelionė į Paryžių“ pagal populiarų sovietų laikų anekdotą, o J.Jurašas režisavo. Kurdama filmą „šaika“ susipyko.

„J.Jurašas pareiškė, kad mudvi su Aušra (J.Jurašo žmona – red. past.) kaip artistės niekam tikusios, mus nurašė. Paliko vaidinti tik mano 95 metų tetulytę. Sakė, va čia – pati geriausia artistė, – pasakojo M.Ladigaitė-Vildžiūnienė. – Bet tą filmą visiems buvo labai įdomu žiūrėti.“

Vakarėlių dvasią V.Vildžiūnas apibendrino trumpai drūtai: „ Čia neegzistavo jokia partinė valdžia. Čia buvo užmirštama, kas yra kas.“