Ne taip seniai apskriejo žinia, kad fotomenininkė Vaiva Abromaitytė ir „TV akademijos" įkūrėjas, žurnalistas Audrius Lelkaitis po penkerių bendro gyvenimo metų pasuko skirtingais keliais. Las Vegase sudaryta jų santuoka Lietuvoje taip ir nebuvo įteisinta.

Užsiminus apie asmeninio gyvenimo pokyčius fotomeninkė juokauja išgyvenanti laimingas skyrybas: „Aš jas taip vadinu. Visi pasakoja apie laimingas vedybas, o mes - apie laimingas skyrybas. Manau, kad galima išsiskirti gražiai. Nieko nepasieksi į blogį atsakydamas blogiu. Kažkokios nuoskaudos yra, bet nebūtinai jos turi imti viršų", - samprotauja Vaiva, švelniai glostydama iš Rodo salos atsivežtą kalaitę Sonią.
Panašu, kad santuoka smarkiai keičia gyvenimą...

Kai yra vaikai, santykių modelis vienoks, kai jų nėra - visiškai kitaip. Santuoka - gražu. Gražu, kai ji sėkminga. Bet kai pasižvalgai, nelabai daug tokių pavyzdžių. Jeigu žmonės meluoja vienas kitam, tada nieko gražaus. Žinoma, yra santuokų iš meilės. Kiekviena mergina svajoja gražiai ištekėti, todėl vaikinai turėtų prisiimti atsakomybę. Nors gal tokie dalykai šiais laikais skamba kiek archaiškai? Kažkur mūsų vertybės nuklydusios. Mes pasiklydome...

- Po skyrybų spinduliuojate gyvenimo džiaugsmu ir pilnatve. Nesate linkusi gręžiotis į praeitį?

- Aš jaučiuosi švariai ir pakankamai tvirtai: daugiau galvoju apie tolimesnius dalykus, o ne ieškau, ką čia pat gatvėje sutikti. Nors einant į šį susitikimą mane ir vėl gatvėje užkalbino. Dabar labai sekasi (juokiasi). Gal čia toks ruduo pavasariu pavirtęs? Žinote, kol lietuviai susigriebia, kad jau pavasaris, kad reikia pulti sakyti damoms komplimentus, ateina ir ruduo, visi įlenda į kailinius ir baigiasi lietuviškas flirtas.

- Ar moka lietuvių vyrai sakyti komplimentus?

Manau, kad moka. Kiek sunkiau jiems tik su asistavimu. Vyrai Lietuvoje labai išlepinti. Kaip nebus, kai aplink tiek nuostabių moterų. Mano draugė, kartą nusileidusi lėktuvu į Lietuvą, sakė: „Sveiki atvykę į lietaus, liūdesio ir senmergių šalį." Čia moterys - tokios nuostabios, o vyrai - mamyčių sūneliai... Asistavimo, supratimo ir pagarbos jiems labai trūksta.

- Kokių svajonių turite netolimai ateičiai?

- Svajočiau daugiau atsidėti kūrybai. Niekad nenorėjau prisirišti prie vienos vietos, gal todėl iki šiol neturiu asmeninės fotostudijos. Bet dabar galvoju, kad visai norėčiau. Kol kas dar nesu tikra, kurioje šalyje tai turėtų būti. Artimiausias asmeninis mano tikslas būtų apsispręsti. Dar labai norėčiau sostinės Lukiškių aikštėje bent laikinai pastatyti vaikams karuseles. Per šiuos metus bandysiu dar kartą prie to sugrįžti. Čia - tokia graži mano svajonė.

- Kaip atrodytų V.Abromaitytės gyvenimo pilnatvė?

- Menininko pilnatvė truputėlį skiriasi nuo kitokių žmonių gyvenimo pilnatvės. Dažniausiai kuriančio žmogaus pilnatvė išsipildo abstrakčiomis svajonėmis. Kurdamas tarsi maitini save įvairiomis idėjomis, nors draugystės ir meilės poreokis išlieka. Tačiau ir be jų kuriantis žmogus nėra vienišas, nėra nelaimingas.

- Jūsų buvęs vyras Audrius yra pasakęs, kad dviems menininkams po vienu stogu - per mažai erdvės. Ar ir jūs taip manote?

- Mūsų darbai ir profesijos absoliučiai nenuspėjami. Įsivaizduoti savęs nuo devynių iki penkių dirbančios niekad negalėjau. Kita vertus, kai nėra stabilumo, negali planuotis tokių dalykų kaip kursai, sportas, susitikimai su draugais. Vienu metu buvau tiek užimta ir nuo visko nutolusi, kad supratau, jog draugai nebekviečia manęs į vakarėlius. Paklausus, kodėl nekviečia, sulaukdavau atsakymo, kad vis vien negalėsiu. Gyvenimas su menininku nėra paprastas. Dažnai tam tikrą laisvo laikio dalį nuvagi iš tavęs laukiančio žmogaus. Manau, kad visur reikalingas balansas. Artimas žmogus turi padėti tą balansą išlaikyti. Tai - net ne siekiamybė. Galbūt laimingas atsitiktinumas?

- Kuris jums jau buvo?

- Manau, taip. Bet nenoriu gręžiotis į praeitį. Vieną dieną būna, kitą dieną - ne.

- Ar turite draugių, į kurias galėtumėte kreiptis sunkią valandą?

Yra, ir ne viename asmenyje. Kokiuose penkiuose ar šešiuose (juokiasi). Iš pagarbos savo draugams nedrįstu jų sluoksniuoti ar laiptuoti, svarstyti, kuris artimesnis. Visi jie man vienodai svarbūs. Mane labai stebina žmonės, neturintys draugų. Iš šalies tai atrodo labai skaudžiai. Ačiū Dievui, tokios problemos neturiu. Žonoma, visaip būna: ir liūdna, ir vieniša. Bet viena nesu.

- Kalbama, kad savo laisvalaikį leidžiate nepaprastai įdomiai.

Mūsų kompanija labai kūrybinga ir įdomi. Svarbiausia, kad žmonės nebijo pasirodyti kvailai: šoka, dainuoja, ko tik neišdarinėja. Mums nepriimtinos paprastos dovanos. Dažnai gauname vieni iš kitų bilietų į spektaklius ar filmus. Įprastai dovanomis tikriname humoro jausmą. Gal ir mane kažkokiose rimtesnėse kompanijose laiko nukvaišusia menininke? Mes stengiamės kūrybingai nepasenti.

- Ar tiesa, kad susipažinus su Audriumi viena jūsų bičiulių iškėlė pavydo sceną: „Kam tau jis, jei esu aš?"

- Taip buvo. Bet čia daugiau juoko forma. Kiekvienam iš mūsų taip nutinka kažkuriuo gyvenimo etapu. Laikini pradingimai... Susidėlioję viską į „stalčiukus" vėl sugrįžtame. Su tikru draugu gali nesusitikti metus, o susitikęs lyg niekur nieko kalbiesi toliau. Tikras draugas nenusisuks ir nenueis. Draugai sugeba atleisti vieni kitiems.

- Kalbama, kad dirbate ne dėl pinigų. Kiek tiesos tokiuose žodžiuose?

- Nepasakyčiau, kad dirbu ne dėl pinigų ir kad uždirbamos sumos nesvarbios. Norėčiau, kad taip būtų. Gal tuomet galėčiau savo darbus žmonėms dovanoti? Prašyti pinigų už savo darbą labai sunku. Pinigai man niekada ir nebuvo pirmoje vietoje. Nesu versli ir komercinė iki galo.

- Juoda spalva - neatsiejama nuo jūsų įvaizdžio?

- Nesiseka man su ja atsisveikinti. Būna kartais, ypač tais periodais, kai sunku, kad stengiuosi pereiti prie šviesesnių spalvų. Va, ir dabar po truputį plaukus šviesinu. Noriu, kad jie atrodytų tarsi saulės nublukinti ir vėjo nugairinti. Rengiuosi pradėti buiuoti. Keliaudama po pasaulį prisitaikau prie aplinkos. Tačiau pati tikriausia esu čia, savo namuose.

- Prisimenate kaip atrodėte paauglystės metais?

- Niekada nesmerkiu jaunimo, nes prisimenu ilgus savo pankavimo periodus ir keisčiausius apdarus. Įsiliejęs į bendraamžių grupę jautiesi saugiau. Tačiau kai esi suaugęs ir eksperimentuoji su savo įvaizdžiu, tai jau rodo tavo drąsą ir stiliaus dalykus.

- Daugelis fotografų taip ir lieka kitapus objektyvų. Tuo tarpu jūs fotografuodama žinomus veidus į viešumą iškopėte pati. Kaip čia nutiko?

- Na, tapau žmogumi (juokiasi). Man tai - visiška mistika. Šito savo fenomeno niekaip nesuprantu. Esu daugiausiai fotografuojama fotografė Lietuvoje, bet kodėl - nesuprantu. Gal kad niekur nesinešu savo aparato, tai kolegos ir puola? Žinoma, nesmagu, kai esi fotografuojama netikėtoje vietoje. Bet tokia kaina mokama už populiarumą. Asmeniškai aš savo atveju didelio pavojaus nematau. Būdamas viešumoje esi matomas, todėl turi susitaikyti ir netgi gerbti tą žmogų, kuris dirba savo darbą tave fotografuodamas.

- Kokiais kriterijais vadovaujatės fotografuodama pati?

- Regis, šiais laikais už pinigus daroma viskas. O aš niekada neturėjau tikslo daug uždirbti, be to fotografija nėra ta sritis, kur parduodamas savo principus ar idealus pralobsti. Aš niekada nefotografuoju per vakarėlius. Manau, kad tokiu būdu užsitarnavau aplinkinių pagarbą, jie šalia manęs jaučiasi saugiai. Kalbu ir apie vadinamąsias mūsų žvaigždes. Stengiuosi jų neišduoti ir neskleisti gandų. Žmogus, dirbdamas su manimi, turi jaustis patikimai. Konfidencialumas reikalingas bet kur. Man svarbu, kad žmogus atrodytų gražiai, dėl to galiu ir meninę ambiciją paaukoti. Juoktis, kad tavo herojei nukrito petnešėle ar pasimatė kelnaitės, man nepriimtina. Atviras vulgarumas man būtų nejaukus.