Ekranuose pasirodo Williamo Shakespeare‘o tragedijos "Makbetas" ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė populiarus aktorius Michaelas Fassbenderis.

Makbeto prakeiksmas

Britų teatriniame pasaulyje "Makbetas" turi nelaimes nešančios pjesės reputaciją, todėl aktoriai vengia viešai tarti jos pavadinimą ir dažniausiai sako "ta škotiška pjesė". Britai tiki, kad ji keršija jos ramybės drumstėjams. Pirmą kartą ši pjesė buvo suvaidinta 1606 m. karaliui Jokūbui I. Netrukus po premjeros berniukas, vaidinęs ledi Makbet, susirgo šiltine ir mirė. Tada niekas nesureikšmino šio įvykio, palaikę jį paprasčiausiu sutapimu. 1672 m. "Makbeto" vaidinimui buvo sukurta muzika ir iki XX a. pradžios manyta, kad joje slypi kažkokia antgamtinė galia: žmonės tikėjo, kad, švilpaudamas šią muziką, prisišauksi nelaimę. Galiausiai "Makbetas" ilgam dingo iš britų teatro repertuaro. Tai atsitiko 1703 m., kai po spektaklio premjeros Londone miestą nusiaubė gamtos stichija.

"Makbetas" Didžiojoje Britanijoje buvo reabilituotas tik XIX a. pabaigoje. Bet ketvirtajame dešimtmetyje vėl prasidėjo nelaimės. Kulminacija tapo net kelios tragedijos, įvykusios Londono teatre "Old Vic", kuriame "Makbetas" buvo pastatytas 1937 m. Dar repetuojant tragiškai žuvo teatro steigėja. Generalinėje repeticijoje sugriuvo masyvi dekoracija, ir tik per stebuklą nežuvo režisierius bei pagrindinio vaidmens atlikėjas Laurence‘as Olivier, o ledi Makduf vaidinusi aktorė tuoj po premjeros pakliuvo į automobilių avariją.

Žinoma, visa tai galima paaiškinti iš kartos į kartą perduodamomis teatro pasaulio legendomis, menininkų jautrumu ir prietarais, bet tamsusis "Makbeto" šešėlis vis dar temdo šią pjesę, kurią, beje, nemažas būrys W.Shakespeare‘o kūrybos tyrinėtojų vadina ne mažiau genialiu veikalu nei chrestomatinis "Hamletas".

Egzotiškos  versijos

Kinematografininkai nėra tokie prietaringi. Jie gana dažnai ekranizuoja "Makbetą" ir suteikia jam labai įvairių, kartais labai egzotiškų pavidalų. Štai 1936 m. būsimasis kino genijus Orsonas Wellesas Harlemo teatre "Lafayette" inscenizavo "Makbetą" vien su juodaodžiais aktoriais (anuo metu Amerikoje tai buvo neįtikimas įžūlumas), o tris raganas, spektaklio pradžioje išpranašavusias Makbetui jo tragišką likimą, vaizdavo tikros vudu kerėtojos, specialiai parvežtos iš Afrikos. Laužė tradicijas O.Wellesas ir 1948 m., kine inscenizavęs Makbeto istoriją.

Bene originaliausią "Makbeto" versiją 1957 m. realizavo japonų režisierius Akira Kurosawa. Filmas vadinosi "Kruvinas sostas, arba Voro pilis". Režisieriui bene vieninteliam pavyko vizualiai įprasminti tą pjesės vietą, kurioje žmogaus pavidalą praradusiam Makbetui karą paskelbia ne tik jo buvusieji bendražygiai, bet ir aplink tirono pilį esantis miškas, grūmojantis nuo kraujo apakusiam despotui savo šakomis. O tirono mirties epizode visas susmaigstytas strėlių ir plūstantis krauju valdovas panašus ir į mirtinai sužeistą tigrą, ir į vorą, pagaliau pakliuvusį į savo paties ilgai austas pinkles.

Universali istorija

Amerikiečiai anksti pastebėjo "Makbete" slypintį kriminalinio trilerio potencialą. Dar 1955 m. jie filme "Džo Makbetas" W.Shakespeare‘o personažą pavertė... gangsteriu. Vėliau buvo sukurtos dar kelios gangsterinės "Makbeto" versijos.

Australų režisierius Justinas Kurzelis nesivaiko madų, bet ištikimybę pjesės dvasiai (tekstą teko gerokai patrumpinti) sumaniai derina su vizualiniu meistriškumu. Naujajame filme veiksmas rutuliojasi Škotijos peizažų ir viduramžių pilių fone, bet istorija apie valdžios troškimo išprovokuotą pamišimą yra universali, todėl vaizdai ekrane dažnai primena ir klasikinės tapybos stilistiką, ir samurajų filmų estetiką, ir dabar madingo kino komikso estetiką su siurrealistinėmis haliucinacijomis, kruvina migla ir įspūdingais kosminiais peizažais.