Vandens lelijų karaliumi tituluojamo Juozo Jasionio puoselėjamoms gėlėms neatsispiria moterys. Ne išimtis ir pirmoji šalies ponia Alma Adamkienė. O štai pats vandens karalienių augintojas savo laimėjimų pervertinti nelinkęs. "Aš – vienintelis Lietuvos ūkininkas, neariantis, nesėjantis ir nepjaunantis", – juokėsi pašnekovas.

J.Jasionis sako, kad dauguma moterų – kur kas lepesnės nei keturiuose jo tvenkiniuose plūduriuojančios vandens lelijos. Šios gėlės, kaip ir šalia sodybos besidriekančios laukinių augalų oazės, – ilgų ir kantrių trisdešimties metų augalijos puoselėtojo rankų darbo rezultatas.
Sakoma, kad gėlės pasirenka gerus ir jas mylinčius žmones. Ar tikrai taip?
Mane myli ne vien gėlės, bet ir varlės, dėlės... Plaukioju kartu su jomis. Varlės laukia, kada į tvenkinį sugrįšiu, ropščiasi ant rankų. Gyvenu panašiai kaip Tarzanas. Būtent gėlėms esu dėkingas už sveiką gyvenimo būdą. Jos man tai padovanojo. Kiekvienas į pasaulį ateina turėdamas savo tikslą. Manasis – auginti gėles ir dovanoti jas kitiems su didele meile.

Minėjote, kad esate diplomuotas geodezininkas. Kaip nutiko, kad tapote gamtininku mėgėju?

Neabejingas gėlėms buvau visą gyvenimą, nuo pat jaunystės. Mama augino nacionalines mūsų gėles rūtas, o aš – rožes. Kitokios gėlės man augdavo sunkiau, o vandens lelijos – kuo puikiausiai. Tikriausiai kiekvienas žmogus turi surasti savo augalą, visai kaip antrąją pusę. Kartais manęs klausia: ką daryti, jei nusipirkta gėlė neauga? Patariu atiduoti kaimynei. Jei tai – ne jūsų augalas, kam jį kamuoti ir pačiam vargti? Nežinau, gal šį pomėgį ir iš prosenelės paveldėjau?

Tikriausiai esate sudaužęs ne vieną širdį karališkais lelijų žiedais?

Vedžiau nejaunas, bet man tai nepakenkė. Kartais į mylimos moters širdį esama kitų kelių, ne vien per lelijų žiedus... Nesu koks širdžių daužytojas. Priešingai, auginu vaistinguosius augalus, apsaugančius nuo pykčio, knarkimo, isterijos priepuolių. Aš negydau, gydo augalai. Žmogui tereikia juos pažinti ir nors kiek domėtis. Jaunos merginos dažnai manęs klausia, kodėl jų niekas nemyli. O aš sakau, kad jos pačios nenori būti mylimos.

Sakoma, kad pomėgis prarandamas, kai tik už jį gaunami pirmieji pinigai. Jūs vis dar mėgaujatės savo veikla?

Pinigai žmogui niekada netrukdo. Nors gal geriau, kai jų visai neturi? Tada mažiau bėdų ir pats sveikesnis esi. Nemanau, kad tie, kurie neturtingi, yra nelaimingi. Pažįstu žmonių, turinčių didelius namus, brangius automobilius, tačiau jų veide nematyti šypsenos. Stengiuosi neturėti dėl pinigų papildomų rūpesčių. Vilniuje teko matyti, kaip ponia dėl ant jos brangaus automobilio palikto vieno brūkšnelio sugaišo pusę dienos. Žmonės taip sumaterialėję... Tąsyk pagalvojau, kad ant mano rankų ir kūno daugiau brūkšnelių negu ant jos mašinos.

Jūsų tvenkiniuose užaugintos vandens lelijos papuošė ir pirmąją šalies ponią. Galėtumėte prisiminti savo reakciją, kai tai sužinojote?

Man labai smagu, kad šalies Prezidento žmona pasirinko mano baloje užaugintas gėles. Žmonės lelijoms neabejingi. Jos iš tiesų turi savito žavesio ir moka patraukti žinomų žmonių, kurie yra didžiausi mano gerbėjai, dėmesį. O A.Adamkienei puokštę su mano lelijomis užsakė kunigas Ričardas Doveika. Man buvo labai malonu, kad Prezidento žmona pasirinko tą puokštę.

Niekada nežinai, ant kurios šakos tava laimė auga. Perfrazuojant būtų galima sakyti: niekada nežinai, kurioje baloje tava laimė auga. Atrodo, savąją suradote?

Per daugelį metų įėjau į Lietuvos gėlių rinką. Iš pradžių lelijas auginau sau, o pamatęs, kad sekasi, kad žmonėms patinka, išplėčiau jų plotus. Dabar jų mano tvenkiniuose – per dvidešimt rūšių. Vienos baltos, kitos – kvepiančios geltonos, o kur dar spalvą keičiančios gražuolės... Ilgainiui perpratau gėlių verslo taisykles. Pinigai mokami ne už darbą, o už žaidimą. Krepšininkai milijonus gauna už kamuolio mėtymą į tuščią krepšį. Aš nesu prabangos mėgėjas. Man mieliau tai, kas gamtoje, kas natūralu. Visi mes laikini. Po mūsų bus kiti. Todėl įsikabinti į materiją nevertėtų.

Ką jums davė vandens karalienių draugija?

Gėlės suteikia galimybę vakare po taurelę išgerti. Sodyboje turime įvairiausių trauktinių. Mano mama neseniai patyrė insultą. Vieną vakarą grįžau namo pavargęs, pasakiau jai, kad akys merkiasi, ir nuėjau miegoti. Ir ji nuėjo. O jei būtume paragavę tauraus gėrimo, gal būtų išvengusi staiga užklupusios ligos?

Ar daug dėmesio reikalauja jūsų augalai?

Visos gėlės mėgsta būti lepinamos. Nuolat tenka jas ginti nuo neduodančių ramiai gyventi vabzdžių. Dažnai su lelijomis pasikalbu. Žinau, kaip jas perprasti, kaip įkalbėti, kad ilgai šypsotųsi. Kiekvieną rytą, apie aštuntą, jos skleidžiasi, o aš plaukioju tarp jų žiedų. Saulei leidžiantis jos merkiasi ir užmiega iki kito ryto. Lelijos – be galo švelnios gėlės. Kartais net iš savo žmogaus tiek dėmesio ir švelnumo, kiek iš jų, nesulauki.

Savo pomėgiu Lietuvos vyrams primenate, kad vis dar madinga dovanoti mylimai moteriai gėles.

Dovanojamų gėlių niekada per daug nebus. Galite dovanoti kasdien po kelis kartus (juokiasi). Mes, vyrai, moterį surandame pagal kvapą, pagal išvaizdą. Moterų daug, visos gražios, bet kiekvienam sava.

Lelijos jūsų tvenkiniuose žiemos miegu užmiega nuo pirmųjų speigų. Kaip gyvenate likęs be jų?

Mano gėlės užšąla su pirmuoju ledu. Miega lelijos, miega ir Juozas. Iki tol, kol vėl saulė ryškiau šviesti pradės.