"Čiurlionkė", aktorystės studijos, "chaltūra", teatro judėjimas "No Theatre", režisūros studijos Maskvoje – tai Vido Bareikio karjeros laiptai. Kur jie nuves? "Norisi eiti tik į priekį ir ieškoti", – sako pats Vidas.

– Paskaičiavau: aktorius, režisierius, tėtis, vyras, muzikantas... Ar nebus per daug vaidmenų gyvenime?

– Ne. Manau, mano gyvenime viskas klostėsi pamažu. Šiuo metu svarbiausias vaidmuo, be natūraliųjų tėčio ir vyro vaidmenų, manau, yra režisūra. Bent jau tai siekiu, o viskas prasidėjo nuo muzikos. Vėliau buvo aktorystės studijos, kurios virto režisūros studijomis.

– Kas paskatino imtis režisūros? Dažniausiai tik šimtus vaidmenų sukūrę aktoriai griebiasi režisūros.

– Tokie atvejai, mano manymu, nelabai geri. Kažkodėl gana dažnai geri aktoriai užsimano tapti režisieriais: pastato du abejotinus spektaklius, ir aplinkiniai jiems priklijuoja režisieriaus etiketę. Pats stebiuosi prisimindamas metus, kai stojau į aktorinį. Tuo metu net negalėjau savęs įsivaizduoti režisūroje. Teatras man buvo vaidyba. Daugiau manęs niekas nedomino, matyt, dėl to, kad norėjau būti ant scenos.

Besimokydamas suvokiau aktoriaus profesijos pranašumus ir trūkumus: kiekvienas žmogus turi vidų. Neretai vidinis pasaulis gali susikirsti su aktoryste. Aktorius – žmogus, kuris nuolat turi būti labai lankstus, pasiduoti daugeliui dalykų. Štai atėjo režisierius, pasakė: "Darysim taip, taip ir taip." OK – privalai užsikrėsti tomis mintimis, užvesti savyje variklį. Studijų laikais, kai tik man pasakydavo, kaip reikia daryti, tuoj pat užsiblokuodavau. Nuolat klausinėdavau, kodėl turime daryti taip, gal galima kitaip. Taip aktorius tik gadina visus reikalus. Savo kurso vadovui tiesiog buvau pagalys ratuose.

– Kodėl dabar studijuoji ne Lietuvoje?

– Studijuodamas aktorystę domėjausi režisūra. Supratau, kad tai yra praktinis mokslas. Mačiau, ką veikia mūsų kurso vadovas Gintaras Varnas. Visa tai siurbiau į save. Galima sakyti, kad baigęs aktorinį turėjau praktikos ir žinojau, kas yra režisūra. Besimokydamas neretai pagalvodavau apie Rusiją. Man slaviškumas nesvetimas. Kodėl? Nežinau. Kartais pagaunu save, kad mano sukurtų dainų paprastumas ir tam tikri sąskambiai primena gerą rusišką primityvumą. Visada aiškinu, kad tai paveldėjau iš tėvų. Juk jie – klasikiniai posovietiniai žmonės. Mamos herojė – Ala Pugačiova, tėčio – Vladimiras Vysockis. Tas kodas įkaltas ir manyje. Besimokant magistrantūroje Lietuvoje į rankas pateko aplankas su Vsevolodo Mejerholdo teatro instituto pristatymu. Susidomėjau. Išsiunčiau paklausimą ir sulaukiau kvietimo.

– Viskas taip paprasta?

– Palyginti. Viskas vyko pamažu. Tam, kad turėčiau kokius nors muzikinius pagrindus, reikėjo dvylikos metų "čiurlionkėje". Kad turėčiau šiokį tokį kultūrinį supratimą, reikėjo ketverių metų su G.Varnu. Dirbau šešiolika metų, kad vyktų tai, kas dabar vyksta. Žingsniuoju toliau, esu šiek tiek darboholikas...

– O kas yra toliau?

– Jeigu kalbame apie teatrą, mano tikslas yra penkeri teatro judėjimo "No Theatre" metai. Įpusėjome antruosius metus, netrukus pristatysime trečią spektaklį "Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?". Tiesiog man įdomu, kaip toli per penkerius metus nukeliaus "No Theatre". Bandau užsiimti neteatru, kuris yra toks pats teatras, tiesiog bandau likti sąžiningas pats sau. Penkeri metai – tai laikotarpis, kai gali šį tą pasiekti, tačiau, mano įsitikinimu, penkerių metų riba – laikas viską griauti ir laužyti. Specialiai. Manau, kad ir gyvenime praėjus kiek laiko reikia viską griauti, nes paskui viskas nusistovi tarsi vanduo. Nenoriu teatro su etatiniais aktoriais ir darbo grafiku "nuo devynių iki penkių". Nereikia, kad teatras taptu teatru. Griauti – nereiškia viską susprogdinti tiesiogine to žodžio prasme. Būdų yra įvairių, tarkime, galima prie senosios trupės prijungti jaunimo grupę. Tai yra žiaurus sudrebinimas. Reikia nuolat judėti.

– Nemanai, kad Vidas Bareikis po truputį tampa šiokiu tokiu kokybės ženklu?

– Ačiū (šypsosi). Manau, nebijočiau tokiu tapti. Roko grupė "Nirvana" tapo kokybės ženklu, bet tai nereiškia, kad juo tapę pradėjo groti blogiau. Svarbiausia išlikti sąžiningam prieš save.

– Tačiau kuo nors tapus reikia išlaikyti kartelę bent jau tame pačiame lygyje.

– Teisingai. Man atrodo, kad mano kartelė kol kas tik kyla. Pats sau ją keliu, kiekvienu nauju darbu norisi eiti tik į priekį ir ieškoti. Deja, dar nežinau, ko reikia ieškoti. Esu tipas, kuriam prieš koncertus atrodo, kad nebus žiūrovų, galvoju, kad visi yra mus pamiršę. Visi kūrėjai – žiauriai vieniši. Todėl jie net negali suvokti, jie jau kokybės ženklas ar dar ne. Perskaitęs blogą recenziją gali sakyti, kad tau nerūpi, tačiau rūpi. Kaip ir komentarai internete. Koks nors prastas komentaras gali tiesiog įstrigti galvoje ir jį cituosi trejus metus. Tai nepadeda susivokti, kokio lygio esi.

– Pakalbėkime apie Lietuvos kultūrą. Kokio ji lygio? Buvau viename spektaklyje, neminėsiu pavadinimo, vos neužmigau, prisiminiau, kokius spektaklius mes statydavome mokykloje, ir nusprendžiau, kad šiais laikais žmonės kartais iš žiūrovų pasiima pinigus už mokyklos saviveiklininkų lygio spektakliuką. Pataisyk mane, jeigu klystu.

– Manau, kad mūsų kultūros padėtis nėra tokia jau bloga. Esame maža šalis, o turime kietų menininkų. Žinoma, visada linksniuojame tas pačias pavardes. Tačiau jų yra kur kas daugiau. Kalbant apie teatrą, Rusijoje lietuviai minimi tik geru žodžiu. Nežinau kodėl. Eimantas Nekrošius, Rimas Tuminas, Donatas Banionis ir kiti – gal už tai turime būti dėkingi jiems. Lietuva rusams asocijuojasi su teatru, jie supranta, kad esame ne latviai ar estai. Jų manymu, esame keistuoliai, kurie sugeba kurti teatrą. Vienas iš mano mokytojų nuolat klausia, iš kur pas mus tiek režisierių. Maskvos centre – du teatrai: J.Vachtangovo ir V.Majakovskio. Abiem vadovauja lietuviai. Maskvoje tų teatrų milijonai, o ir gerų rusų tiek pat. Gal čia veikia tas pats principas kaip ir visur kitur – savų juk negirs. Talentų turime Lietuvoje, o apie tą "chaltūrą", kur sakei, tai ir jos daug yra... Žinoma, visada klausiu, kam jos reikia.

– O nemanai, kad į kultūrą kur kas lengviau įsiveržti su "chaltūra"?

– Lietuvoje šiaip nesunku įsiveržti, nes nėra žmonių, kurie ką nors daro...

– Mes kalbame apie teatrą?

– Ir apie muziką.

– Muzikiniu atžvilgiu tau gal ir lengviau kalbėti. Projektai "Stipriai kitaip" ir "Suicide DJs" turi savo publiką, tačiau yra be galo daug žmonių, kurie dainuoja, repuoja, bet niekur neįsiveržia...

– Gal man ir lengviau kalbėti, tačiau kyla klausimas, gal iš tiesų Mocartas ir Bethovenas gimsta kartą per šimtą metų. Gal nebūtinai dabar Lietuvoje yra nors vienas. Tai, kad vaikinai, repuojantys kiemuose prie savo automobilių, nesugeba išgarsėti – ne problema. Problema yra tai, kad jie nėra bethovenai. Gali juk būti ir taip, galbūt dėl to mūsų atlikėjai nepakeri pasaulio. Problema ne tai, kad turime sunkumų komunikuodami su pasauliu, ji kur kas paprastesnė.

– Prisiminkime jūsų pradžią. "Stipriai kitaip" – irgi ta pati "chaltūra".

– Taip (juokiasi). Praėjo nemažai metų – penkeri. Bet turėjome šiokios tokios potencijos. Viską darėme spontaniškai. Iki šiol vyksta tas pats. Dažniausiai aš būnu tas, kuris išgyvena, kad atrodome neprofesionaliai. Ainis (Storpirštis – red. past.) tada man sako: "Baik, taigi čia ir yra mūsų jėga." To žmonės ir ateina į mūsų koncertus – smagu ir mums, ir jiems. Žinoma, tik pradėję savo veiklą niekada nemanėme, kad tai yra "chaltūra". Kai pradėjome, buvome labai durni, dabar jau esame šiek tiek protingesni. Sveriu "chaltūrą" pagal tai, kaip dirbu – arba atiduodu visą save, arba ne. Gal mums kas nors ir nesisekė, bet mes labai stengiamės. Tarkime, teatre "chaltūra" yra tada, kai aktorius į spektaklį atlekia iš reklamos garsinimo, atpila spektaklį, pamiršęs pusę teksto, ir išbėga į kitą darbą. Štai, kas yra "chaltūra" – kai tau viskas dzin. Su muzika lygiai tas pats.

– Lietuvoje dabar esi svečias, bet ar pastebėjai, kad teatras čia tampa mada. Niekas nežino, į kokį teatrą eina, nežino, kokį spektaklį žiūrės, bet eina...

– Dėl to, kad teatras Lietuvoje jau yra madingas, pradžiuginai. Manau, teatro paslaptis – gyvi žmonės, kurie senoje nervinasi, verkia, juokauja. Žiūrovas įgyja galimybę čia dalyvauti. Tai tarsi terapija. Kitas dalykas – į teatrą eiti yra kiečiau negu į kino teatrą. Šiais laikais galime teatrą palyginti su knygų skaitymu. Juk daug kiečiau skamba, kai pasakai, kad perskaitei "Merginą su drakono tatuiruote", negu kad kitas pasigirs filmą pagal šią knygą matęs.

– Sutinku, bet ne visada spektakliai būna verti 30 litų. Nepamirškime, kad rūkančiam žmogui – tai beveik keturi pakeliai cigarečių, keturios dienos...

– Maskvoje yra 200 teatrų, iš jų 50 yra tikrai geri, o 10 yra paties aukščiausio lygio. Visi tie 50 teatrų nuolat yra pilni. Kasdien. Bilietų gauti neįmanoma. Kai Maskvoje vyko E.Nekrošiaus spektaklio premjera, perpardavinėtojai už bilietus prašė... Pala, pakelis cigarečių – 8 litai? Tuomet išeina, kad bilietas iš perpardavinėtojo į premjerą pirmoje eilėje kainavo apie 150 pakelių cigarečių. Naujieji rusai į tokius spektaklius eina. Dėl to, jog kitą dieną tiesiog galėtų pasidėti pliusiuką, kad buvo pas E.Nekrošių premjeroje. Ar patiko? Nesvarbu. Jiems svarbiausia ten būti. Už pliusiukus jie ploja didelius pinigus.

Vis dėlto džiugu, kad Lietuvoje teatras taip pat tampa mada.