"Vaidybai skiriu beveik visą laiką. Žinoma, šeimai manęs trūksta, bet dukros žmonai padovanojo šuniuką, sako, bus vietoj tėčio", – šypsosi 60-ąjį jubiliejų neseniai atšventęs Jaunimo teatro aktorius Vidas Petkevičius.

– Esate muzikuojantis aktorius. Jūsų gabumai pasireiškia daugelyje meno sričių. Vis dėlto kodėl pasirinkote aktoriaus duoną? Ji pasirodė skalsesnė?

– Mokiausi konservatorijos pirmame kurse, kai į galvą šovė mintis suburti roko grupę. Šią idėją sėkmingai įgyvendinome, nors anuomet buvo sunku savo kūrybą skleisti visuomenei. Grupė vadinosi "Cry dogs", nors oficialus pavadinimas skambėjo taip: Kaišiadorių kultūros namų vokalinis instrumentinis ansamblis.

Buvo labai sunku suderinti studijas konservatorijoje ir koncertus su grupe. Dalia Tamulevičiūtė (konservatorijos pedagogė režisierė) tuomet sakė man: rinkis, kuriuo keliu eisi. Pasirinkau aktorystę, šio žingsnio nesigailiu.

– Meilę muzikai išreiškėte ne tik suburdamas grupę "Cry dogs", bet ir išleisdamas savo solinį albumą "Keleivis". Kokios dainos skambėjo grupėje, o kokios – albume?

– Grupėje grodavome "The Beatles", "Deep Purple" kūrybą. Tais laikais buvo populiaru dalyvauti respublikinėje grupių apžiūroje, tačiau jokiu būdu negalėjo skambėti savos kūrybos dainos. Ryžausi šventam melui: atsistojau ant scenos ir pranešiau, kad skambės Raimundo Paulo "Laiškai", nors iš tiesų grojome savo kurtą kūrinį ir laimėjome trečią vietą. Už tokį melą galėjo ir iš konservatorijos išmesti.

Albume – man artimas skambesys. Žodžių nerašau, kuriu tik muziką. Dainose skamba Salomėjos Nėries, Vinco Mykolaičio-Putino, Algimanto Baltakio ir t. t. eilės. Į albumo pristatymo koncertus vykstu su gitaros meistru Martynu Kuliavu ir savo vyresniąja dukra Aiste.

– Jūsų kartos teatralai, kokie jie?

– Buvome tarsi šeima. Per naktis sėdėdavome teatre, atokvėpio valandėlės – viskas kartu. Anksčiau aktoriai turėjo mažiau individualizmo, visi buvo lyg vienas kumštis.

– O koks buvo jaunasis Vidas Petkevičius?

– Širdyje buvau maištautojas, nors iš išvaizdos toks neatrodžiau. Buvau nepakantus, kaip mano žmona sakė: tavo charakteris toks, kad man keista, kaip tu gauni darbo. Nepasiduodavau spaudimui, neleisdavau, kad su manimi žaistų. Režisieriai nelabai tokius mėgsta. Ech, bet visa teisybė mene kyla iš vidinio pasipriešinimo, juk pjesė be konflikto neįdomi, tiesa?

– Minėjote, kad anuomet aktoriai nebuvo tokie individualistai. Vadinasi, dabartiniai jaunieji teatralai ne tokie vieningi?

– Spektakliuose vienybė – būtina. Tik tuomet pasirodymas bus pavykęs. Neslėpsiu, šio jausmo tarp jaunųjų aktorių pasigendu. Tačiau taip yra todėl, kad laikas juos gena, jie bėga iš teatro į televiziją ir atgal, jie negali atsiduoti visa siela savo personažams. Lendi į televiziją – prarandi gerą aktoriaus formą. Jų nesmerkiu, pusbadžiu gyventi niekas nenori. Būkite ramūs: talentingų aktorių Lietuvoje netrūksta.

– Dabar – greito vartojimo laikotarpis. Spektakliai, kino filmai kuriami masėms ir yra vienadieniai?

– Tiesos yra. Nemažai spektaklių pastatomi per mėnesį ar greičiau. Būna, kad nespėji įsigilinti į savo personažą ir išmokti žodžių, o čia jau premjera ant nosies! Anksčiau, tarkime, statydami "Dėdę Vanią", turėdavome pusę metų suvokti pjesę. Šiuo metu yra daug gerų spektaklių, tačiau be kičo neapsieiname. Žiūrėdamas tokius spektaklius nieko negauni, dvasiškai netobulėji. Kita vertus, bent pasirinkimas žmonėms yra nemažas.

– Esate vaidinęs ir televizijos serialuose. Kokia jūsų nuomonė apie dabartinius lietuviškus serialus?

– Kaip ir anksčiau, taip ir dabar televizijos serialai kuriami panašiais metodais. Tik tempas dabar gerokai didesnis. Būna, kad serijos scenarijus parašomas iš vakaro, o kitą dieną jau reikia suvaidinti. Galbūt nukenčia kokybė, bet kiekybė didėja, viskas vartotojo naudai. Padėtis nebloga – lengvi serialai, kodėl gi ne. Tebūnie.

– Esate teatro profesionalas, suvaidinote begalę vaidmenų. Ar turite mieliausius širdžiai personažus?

– Personažai, kuriuos vaidinau – tarsi mano vaikai, jie visi savaip svarbūs, nes į juos įdėta daug sveikatos. Pirmasis ryškus ir man labai brangus darbas – Kęstučio Antanėlio roko opera "Jėzus Kristus superžvaigždė". Cenzūros jis buvo uždraustas, todėl pristatymas vyko pogrindinėje aplinkoje. Viskas pavyko puikiai, sulaukėme daug pagyrų – įrašai kažkokiu būdu pateko tarp Europos radijo geriausių, mums tai buvo pasakiškas įvertinimas. Labai gaila, kad neberodomas "Dėdė Vania", dar norėjau jame vaidinti. Sargo vaidmuo spektaklyje "Pirosmani, Pirosmani..." man taip pat labai įsimintinas. Kine – "Moteris ir keturi jos vyrai", "Amžinoji šviesa" ir daugelis kitų.

– Šią vasarą atšventėte 60 metų jubiliejų. Šypsena iš jūsų veido nedingsta, energijos taip pat netrūksta, jaučiatės jaunesnis?

– Tai jau tikrai! Jaunystėje daug sportavau, todėl mano amžių išduoda tik pliktelėjęs pakaušis ir kiek lėtesnės apsukos. Tačiau jaučiuosi taip pat, kaip prieš dvidešimt metų. Ir baliukus, ir linksmą kompaniją labai mėgstu – dažnai pasikviečiu draugus į savo sodybą. Šokame iki paryčių! Esu velnio neštas ir pamestas – amžinai jaunas.

– Artimieji ir draugai apie jus atsiliepia kaip apie geros širdies žmogų – vyrą, tėvą, kolegą.

– Esu negriežtas, bet teisingas. Su manimi gyventi nelengva. Aktoriai juk tokie... Mano Zodiakas – Vėžys, žmona – Avinas, astrologinės pranašystės mums labai nepalankios, bet ateinantį birželį bus 30 metų, kaip mes su Violeta vedę. Vadinasi, viskas man gerai.

– Vyksta vyrų krepšinio čempionatas. Lietuvos rinktinės pasirodymas jau baigtas. Ar esate šios sporto šakos aistruolis?

– Be abejonės. Pats jaunystėje žaidžiau Kaišiadorių rajono rinktinėje. Su kolega Arūnu Storpirščiu buvome subūrę jaunimo teatro krepšinio komandą. Paradoksas: krepšinį lošdavome su Vilniaus "Žalgirio" futbolininkais, o futbolą – su Vilniaus "Statybos" krepšininkais. Geri buvo laikai. Liūdna buvo stebėti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidimą Europos čempionate – atrodo, kad viskas jų viduje sudegę. Kad ir kaip būtų, krepšinis ir teatras – tie dalykai, kurie garsina Lietuvos vardą.

45-asis Jaunimo teatro sezonas

Naujo sezono pradžioje Jaunimo teatras ypatingą dėmesį skirs aktoriui Vidui Petkevičiui, kuris priklauso legendiniam režisierės Dalios Tamulevičiūtės "dešimtuko" kursui.

Aktoriaus jubiliejui paminėti skiriamas spektaklis W. Shakespeare'o "Jei taip, tai šitaip". Centrinė figūra – V.Petkevičiaus kuriamas teisingas ir geraširdis hercogas Vincentijus. Jis savo patikėtiniui Andželui (akt. Rolandas Kazlas) palieka visą valdžią ir pasisako išvykstantis į tolimą kelionę, o iš tiesų persirengia vienuoliu ir stebi, kas vyksta mieste, kai jo nėra.

Mažiesiems skiriamas premjerinis spektaklis "Paika pelytė". Rugsėjo spalio mėnesiais teatro lankytojai galės išvysti jau anksčiau pamėgtus spektaklius: "Patriotai", "Strip man show – viskas apie vyrus", "Vargšai. Aristokratai", "Bilietas iš dangaus", "Juzė – dykaduonis", "Arklio Dominyko meilė".

V.Petkevičiaus dosjė

Gimė 1949 m. liepos 13 d. Žąsliuose, Kaišiadorių rajone.

1975 m. baigė Lietuvos konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) 1975–1999 m. ir nuo 2002 m. dirba Valstybiniame jaunimo teatre. Vedęs. Žmona – Violeta. Dukros – Aistė ir Gabrielė.

Svarbesni vaidmenys teatre

Ragana ir Jautis, K.Kubilinsko "Bebenčiukas". Rež. D.Tamulevičiūtė.
Mikas, J.Jurkano "Laikrodis su gegute". Rež. G.Padegimas.
Sargas, V. Korostyliovo "Pirosmani, Pirosmani...". Rež. E.Nekrošius.
Tebaldas ir Lorencas, K.Antanėlio, S.Gedos "Meilė ir mirtis Veronoje". Rež. E.Nekrošius.
Hamleto Tėvo Šmėkla, W.Shakespeare'o "Hamletas". Rež. E.Nekrošius.
Bankas, W.Shakespeare'o "Makbetas". Rež. E.Nekrošius.
Moskaliovas, F.Dostojevskio "Dėdulės sapnas". Rež. C.Graužinis.
Tupolskis, M.McDonagho "Pagalvinis". Rež. J.Vaitkus.

Filmografija

"Velnio sėkla". Rež. A.Puipa.
"Endhauzo paslaptis". Rež. B.Bratkauskas.
"Moteris ir keturi jos vyrai". Rež. A.Puipa.
"Amžinoji šviesa". Rež. A.Puipa.
"Bilietas iki Tadž Mahalo". Rež. A.Puipa.
"Mėnulio Lietuva". Rež. G.Lukšas.
"Elzė iš Gilijos". Rež. A.Puipa.
Serialai – "Giminės", "Broliai", "Julija" ir kt.