Pereiti į pagrindinį turinį

Veterinaras P. Morkūnas lauks iškvietimų „TV pagalboje“

2017-08-20 05:46

Rudenį TV3 „TV pagalba“ naują sezoną pradės su gausesne komanda. Kol ištiktiems bėdos tautiečiams ranką ties laidos veteranai, skriaudžiamais, sužeistais ar skausmus kenčiančiais gyvūnais rūpinsis kaunietis veterinaras Paulius Morkūnas.

Asmeninio archyvo / „Facebook“ ir TV3 nuotr.

„Ką duoda gyvenimas, tą imu. Aišku, būna, kad vienas ar kitas sprendimas kartais nepasiteisina, bet vis lekiu į priekį naudodamasis galimybėmis“, – sprendimą tapti TV gelbėtoju aiškino 32-ejų televizijos naujokas, kurio portretą pristato „TV diena“.

– Kaip rimtas veterinaras ryžosi įšokti į pramogų kupiną TV pasaulį?

– Pasiūlymas prisijungti prie laidos man labai patiko, nes mėgstu įvairius iššūkius – galėjau tą pačią minutę atsakyti „taip“. Mano darbas – gyvūnų gydymas – taip pat kupinas iššūkių, be to, jame ir su žmonėmis vis nutinka kažkas įdomaus. Gyvenime apskritai einu į priekį ir ką jis duoda, tą imu.

Tik žmogus, neturintis meilės ir atsakomybės jausmo, gali skriausti gyvūną. Lengva smurtauti prieš tą, kuris negali pasipriešinti, o šuo, net ir sumuštas, vis tiek laižo žmogui rankas.

– Ką veiksite „TV pagalboje“?

– Praėjusią savaitę jau vykau į iškvietimą – kalytė komplikuotai šuniavosi, jau buvo praėjusios galimos dvi valandos. Nuvykome, padarėme echoskopiją, įsitikinome, kad vaisių širdelės plaka, – viskas gerai, bet nutarėme nebegaišti laiko ir padaryti cezario pjūvį. Operacija pasisekė labai gerai, mama greitai atsigavo, visi šuniukai gyvi, sveiki. Neapsiriboju smulkiais gyvūnais, gal laidoje pasitaikys paukščių, o gal cirko dramblys – važiuočiau. Tik vienas dalykas – profesionalumo klausimas. Jei iki galo neišmanau, pasikonsultuosiu su kitais, bet nesiimsiu daryti to, ko profesionaliai negaliu atlikti. Taip pat „TV pagalboje“ reikės suteikti ir pagalbą žmogui, kuris sutrikęs, nežino, ar padėsi jo draugui, papasakoti viską ir nuraminti.

– Kokius įdomiausius gyvūnus yra tekę gydyti?

– Žaltį, minkštakiautį vėžlį, žinoma, baliniai vėžliai, Žako papūgos, kakadu rečiau pasitaiko, o stambesnių – kokio kupranugario – neteko gydyti.

– Pats turite gyvūnų?

– Taip, dvi kates ir šuniuką, kuris šiuo metu pas tėvus gyvena. Bet namuose dažnai visokių gyvūnų būna – nuo Jorkšyro terjerų, prancūzų buldogų iki Labradoro retriverių, kaimynai nė nesusigaudo, kiek ir ko auginu. Jei turiu sunkų ligonį, kuriam reikia intensyvios priežiūros, visad vežuosi pas save. Kadangi nėra galimybės turėti visą parą gyvūną slaugančio darbuotojo, reikia slaugyti pačiam. Tokiais atvejais būna ir laisvas laikas, ir savaitgaliai paaukoti.

– O kaip šeima reaguoja į tokius laikinus įnamius?

– Žmonai įdomu, padeda man visame tame, nes ne visi „svečiai“ būna mieli. Turime du vaikus, todėl juos irgi mokau atsargumo: jei gyvūnas geras, leidžiu su juo bendrauti, jei agresyvesnis, pats vienas su juo užsiimu.

– Kokie jūsų pomėgiai?

– Didžioji dalis laiko skirta tiesioginiam darbui – gyvūnų gydymui, priežiūrai, o netiesiogiai reikia rūpintis verslu, todėl laisvo laiko lieka ne itin daug, bet užtenka ir tiek. Tai pabuvimas gamtoje, pasivažinėjimas motociklu, žvejyba, plaukiojimas, nardymas, sporto klubas. Dabar prisidės ir televizija.

– Kai be intensyvaus darbo yra ir toks sąrašas pomėgių, kyla klausimas, iš kur gaunate laiko viskam?

– Visada galima sakyti, kad nėra laiko. O iš tiesų laiko visada yra, tik reikia jį tinkamai susiplanuoti. Esmė – mokytis planuoti laiką, o ne galvoti, kaip jo turėti. 

– Įdomu, ar žmogus, gydantis gyvūnus, valgo juos?

– Retai, bet kol kas vis dar valgau vienintelę mėsą – vištieną, jokios kiaulienos, triušienos ir kitų. Ir abejoju, ar vištienos valgymas dar ilgai tęsis. Pradėjau daugiau judėti, sportuoti, miego kartais mažiau būna, o gyvūninės kilmės produktai, mano manymu, apsunkina organizmą ir yra visai nereikalingi. Suvalgęs kiaulienos jausdavausi toks apsunkęs. Atsisakiau ir labai tuo džiaugiuosi.

– Teko ragauti egzotiškos mėsos – šunienos, kengūrienos ir pan.?

– Ne, nemėgau ir nemėgstu tokių dalykų. Gal iš pasąmonės tai blokuojama, lemia ir mano darbo pobūdis.

– Kas jus darbe „veža“?

– „Veža“ finišas – kai gyvūnas pagyja. Neįsivaizduojate, kokios emocijos būna darbe, kai išgydai, ištrauki iš mirties, išgelbsti gyvybę tam, kuris išvis nieko negali pasakyti – nei kur skauda, nei kas nutiko. Pavyzdžiui, turėjome paralyžiuotą Jorkšyro terjerą, kuris visiškai nevaldė galūnių, negalėjo atsistoti, o per du mėnesius pavyko padaryti taip, kad jis bėgioja ir gyvena visavertį gyvenimą. Tai tikrai „veža“.

– Susiduriate su smurtu prieš gyvūnus?

– Taip, būna tokių atvejų. Buvo ir tokių, kuomet reikėjo kreiptis į atsakingas institucijas. Jei žmogus užsimintų, kad kažką padarė savo gyvūnui, tikrai taip paprastai jo neišleisčiau. Gyvūną pagydyčiau, bet šeimininkas būtų patrauktas atsakomybėn. Net ir gatvėje pamatęs skriaudžiamą gyvūną iš karto ginčiau, kaip ir eičiau į pagalbą pamatęs skriaudžiamą žmogų.

– Ar nuskriausti gyvūnai pagiję grįžta pas šeimininkus?

– Dažniausiai pereina į gyvūnų globos įstaigą. Sužalojusiam šeimininkui nebegrąžiname – ieškome kito. Lietuvos įstatymai koreguoja šiuos dalykus, bet manau, kad vienareikšmiškai šuo neturėtų būti grąžinamas smurtautojui – jei jau smurtavai, anksčiau ar vėliau bus ir antras, ir trečias kartas. Tik žmogus, neturintis meilės ir atsakomybės jausmo, gali skriausti gyvūną. Lengva smurtauti prieš tą, kuris negali pasipriešinti, o šuo, net ir sumuštas, vis tiek laižo žmogui rankas.

– Jums teko matyti gyvūnų ašarų?

– Taip, yra matyti, kaip tiesiogine žodžio prasme gyvūnui bėga ašaros. Ar iš jaudulio, ar ir skausmo, bet gyvūnas tikrai verkia.

– Ką atsakote į tėvų klausimą, ar dovanoti vaikui gyvūną?

– Negalima dovanoti. Nesvarbu, kad vaikas pasižadės vedžioti šunį, rūpintis juo, tėvai turi įvertinti tai, kad gyvūną ima ir juo rūpinasi jie, o vaikas jį tiesiog myli. Kaip atėjus į naują darbą – iš pradžių euforija, viskas gerai, bet vėliau ateina ir monotonija, o auginant gyvūną irgi visko būna.

– Kaip reaguojate į žmonių prisipažinimus, kad negali pakęsti gyvūnų?

– Yra buvę tokių atvejų. Bet būna ir taip, kad atvažiuoja žmogus ir sako: „Nemyliu aš kačių, net nežinau, kas nutiko, kad nusipirkau.“ Nėra kur dingti – rūpinasi, perka maistą, o užtenka pusmečio ir jau sako: „Be jos gyventi negaliu.“ Arba pas tuos, kurie nori tik mažo šuns, ima ir atklysta didelis – priglaudžia ir myli tokį. Taigi niekada nesakyk niekada.


Antras „TV pagalbos“ naujokas – meistras

Be veterinaro P. Morkūno prie gelbėtojų prisijungs ir dar vienas naujokas – meistras Artūras Labakojis. Jis prisipažįsta – yra ištikimas „TV pagalbos“ gerbėjas, tad sulaukęs pasiūlymo prisijungti prie komandos, net nedvejodamas sutiko. „Man visuomet patiko stebėti tokį profesionalų gelbėtojų darbą su paprastais žmonėmis ir kaip jie sprendžia iškilusias problemas. Vis pagalvodavau, kad ir aš galėčiau pagelbėti atsiradus buitiniams gedimams herojų namuose“, – pasakoja A. Labakojis.

15 metų darbo patirtį turintis meistras Artūras tikina, kad didžiausias jo noras – padėti žmonėms. „Nesivaikau populiarumo, bet man labai patinka bendrauti ir patinka dirbti savo darbą. Tad šis naujas iššūkis „TV pagalboje“ man taps smagiu nuotykiu“, – sako jis.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų