Almis Grybauskas, "Persimainymai", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Šiek tiek vengiau skaityti šią knygą, ne visada geri poetai parašo gerą prozą. Ir be reikalo, iš parsineštų kelių RS leidyklos knygų šita mieliausia.

Keletas istorijų, pavadintinų "keistomis". Net ne visada tai istorijos įprasta prasme, dažniausiai kažkokia istorijų aura, psichologinis ar poetinis apvalkalas, pagal kurį galime spėlioti ar fantazuoti. Net kai autorius pasakoja, regis, paprastai ir buitiškai, už šio pasakojimo jaučiame slypint kitą, kuris tekste nutylimas ar tik nurodomas, lyg bestum pirštu į rūką, sakydamas: ten.

Ir kažin ar autorius čia sąmoningai ką nors nutyli, kaip kokia Agatha Christie, ką nors tokio, ką galėtų pasakyti, bet įmantrauja. Paprasčiausiai tokia laikysena, nekalbant iki galo, apsukant ratą aplinkui, yra labai poetiška. Poetas žino, kad išsakius iki galo daugelis dalykų nublanksta. Ir apskritai, jei ką nors įmanoma pasakyti iki galo, apie tai apskritai neverta kalbėti. Ypač kūryboje.

Todėl čia daug prasminių punktyrų, kažkur ties mišku (tarkim) nutrūkstančių įvaizdžių, lengvos mistikos, intravertiškos refleksijos ir, jei jau eisim psichologizmo link, – vienatvės, ilgesio, neišsipildymo.

Graži, vyriškai asketiška ir taupiai poetiška proza. Panaši rašyta aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, kai daug ko gražaus rašyta, be to, nebuvo interneto ir socialinių tinklalapių. Žmonės buvo vienišesni ir autentiškesni.

Knygoje skelbiamos dvi radijo pjesės vertintinos kaip įdomus kitų tekstų papildymas, ne daugiau. Na, tikrai įdomu, bet ne daugiau. Pati knyga nedidelės apimties, o tai rodo, jog Almis prozininku tapti nesiruošia. Ir gerai. Nors šie keli prozos tekstai – tikrai nenuviliantys.

Juozas Aputis, "Bėgiai neišnyko", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Ar Juozas Aputis geriau už Romualdą Granauską? Kažkodėl mintyse palyginau abu sąstingio laikotarpio prozos milžinus. Man Aputis geriau, nes ir pats jis kažkoks švelnesnis ir atlaidesnis, o toks žmogus vargu ar virs niurzgėtoju bei pamokslautoju, kas vėlyvoje antrojo minimo kūryboje kartais pasigirsta.

Knygoje keturios žinomos rašytojo apysakos. Peržiūrėtos ir taisytos iki pat netikėtos jo mirties. Autorius teigia visą gyvenimą rašęs vieną knygą, tad visose apysakose rasime iš esmės tą patį herojų. Vieno herojaus gajumas dažniausiai liudija, kad tai savotiškas paties autoriaus alter ego.

Ši nemenka knyga (488 psl.) primena, kad tikrai nereikėtų užmiršti tos lietuviškosios prozos tradicijos, kuri jau beveik mirusi. Niekas taip neberašo, nes niekas taip nebegyvena. Knyga – paminklas.

Rimvydas Stankevičius, "Patys paprasčiausi burtažodžiai", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Per daug jau to Stankevičiaus. Štai po tikrai neblogos eilėraščių knygos "Laužiu antspaudą", išsyk leidžia dar vieną. Tad ir įspūdis toks: perprodukcija.

Tačiau ši knyga skiriasi nuo anos, kažkokia mažiau egzistenciškai gaudžianti, mažiau mirties, iš pažiūros net eilutės trumpesnės, nebereikia tiek žodžių. Bet tik iš pažiūros. Žodžių autoriui reikia ir dažniausiai jie – vienos obels obuoliai. Niekur Stankevičius nuo savęs nepabėga, gal ir nebando.

Daug kas čia būtų neblogai, jei neskambėtų kaip kažkur jau skaityto Stankevičiaus aidas. O skamba. Kiekvienam poetui reikėtų retkarčiais nusibraukti nuo kaktos ankstesnių atradimų diademą, nes tie atradimai virsta štampais, maloniu poetiniu gaudesiu (geriausiu atveju) ar murkimu (blogiausiu).

Žinoma, ne viskas čia – gaudesys ir štampai, knyga tikrai verta dėmesio ir vykusių dalykų rasime apsčiai. Naujausių poezijos knygų kontekste ji atrodo labai solidžiai. Gal ir nereikia kabinėtis prie to, kad du trečdaliai knygos tekstų man buvo nereikalingi, gal čia tik man. Juk likęs trečdalis ir man patiko, ir ateity patiks, parašė poetas.

Knyga gražiai struktūruojama, apgalvota, viskas turi savas vietas. Rasime įvairių dedikacijų, net Mozartui. Rasime vieną kitą epigonišką vietelę, net visą eilėraštį ("Kalbelė, padedanti pabudus prisiminti sapnus," – šimtaprocentis D. Kajokas). Nebloga knyga. Šiek tiek perplepėta, bet akivaizdžiai gera ir talentinga.

Serhij Žadan, "Anarchy in the UKR" (vertė Vytas Dekšnys), Kitos knygos.

Ar Ukraina – irgi Rusija? Dabar ne, bet kaip buvo sovietmečiu? Daugeliui mūsų jos nelabai viena nuo kitos skyrėsi. Tik tiek, kad rusų rašytojų tarsi buvo, o ukrainiečių tarsi ne. Neskaitėm mes jų, nepatiko.

Ir tik dabar atsiranda tikrai vertų dėmesio ukrainiečių autorių. Serhijus Žadanas – vienas pagrindinių. Jau antra jo knyga lietuviškai.

Šiek tiek koliažinė knyga, sudėliota iš pačių įvairiausių sovietinio absurdo vaizdelių. Ironija bei sarkazmas čia persipynęs su kažkokia graudžia meile savo nevykusio likimo tėvynei. Juk joje ne tik kentėta ir piktintasi, joje gyventa. Knyga labai nenuobodi, kartais šmaikšti. Iš sovietmečio jau galime ir pasijuokti, nors kartais ir pro ašaras.