Vilniaus istorija: kas vadovavo miestui?

Prieš miestui suteikiant savivaldą (1378 m.) Vilnių prižiūrėjo valdovo vietininkas. Paskui šias pareigas perėmė magistratas, arba miesto taryba, pavaldi tik pačiam valdovui, per karus, kai miestui grėsė pavojus – Vilniaus vaivadai.

Visi rūpesčiai magistratui

Magistratas tvarkė miesto ūkį, rinko mokesčius, rūpinosi miesto iždu, kaupė grūdų atsargas, kad kraštą užklupus badmečiui, epidemijoms ar priešui apsupus Vilnių nekiltų badas.

Jis taip pat teikė notaro paslaugas, tvirtino pirkimo–pardavimo, dovanojimo aktus ir testamentus. Magistratui teko rūpintis ir mirusių miestiečių turtu. Namo savininkui mirus, jei velionio turtą paveldėdavo našlė, dukros ir nepilnamečiai sūnūs, magistratas skirdavo globėją. Pastarasis iki sūnų pilnametystės, našlės ar našlaitės vedybų privalėjo rūpintis turtu ir neleisti jam sunykti. Mirus savininkui, namus parduodant, vykdant testamentą ir teismo sprendimus paprastai būdavo surašomi turto inventoriai. Namus ir turtą įvertindavo magistrato atsiųsti atstovai.

Iki XIX a. atskiros notarų institucijos nebuvo. Testamentus sudarydavo, po mirties likusį turtą inventorizuodavo, vertindavo ir apsaugodavo magistrato nariai – burmistrai, tarėjai, suolininkai, raštininkai, o kartais ir vaitai.

Magistratas, teikdamas notaro paslaugas, vadovavosi Magdeburgo teise, didžiojo Lietuvos kunigaikščio įstatyminiais aktais, miesto vilkieriais.

Magistratas nagrinėjo miestiečių konfliktus dėl pastatų rekonstravimo ir naujų statybų. Nesudėtingus ginčus spręsdavo patys magistrato tarnautojai. Sudėtingesnėms byloms nagrinėti magistratas skirdavo specialias komisijas, kurias sudarydavo magistrato atstovai ir specialistai: mūrininkai, dailidės, staliai, kalviai, šaltkalviai, plytininkai. Jei reikėdavo įvertinti didelius mūrinius pastatus, kviesdavo ir architektus.

Mieste – 24 sargybiniai

Magistratas rūpinosi amatininkų priežiūra, jų administravimu. Iš pradžių amatininkų cechų statutus tvirtindavo valdovai, paskui gavęs Žygimanto Augusto privilegiją magistratas nuo 1552 m. pats tvirtino naujų cechų statutus, jų seniūnus, davusiems priesaiką meistrams suteikdavo miestiečio teises. Kontroliuodavo cechų išlaidas, spręsdavo jų narių bylas, reikalaudavo eiti mieste sargybą, organizuodavo kasmetes karines pratybas.

Magistratui teko sunki pareiga saugoti miestą ir miestiečių ramybę. Žygimanto Senojo 1522 m. privilegija miestas buvo įpareigotas išlaikyti 24 ginkluotus sargybinius, privalėjusius užtikrinti rimtį mieste, vykdžiusius valdžios nurodymus ir iš dalies – teismo sprendimus. Priešo antpuolių pavojui praėjus sargybinių skaičius mažėjo. Neramiais laikais į nakties sargybą paeiliui šaukdavo trijų jurisdikcijų – Magistrato, Vyskupo ir Pilies – vyrus. Jiems vadovavo miesto tarybos skirti dešimtininkai ir šimtininkai.

Vyriausiasis miesto administratorius buvo vaitas – didžiojo kunigaikščio vietininkas mieste. Beveik visi vaitai savo veiklą pradėdavo magistrate ir pamažu kildavo karjeros laiptais. Kol tapdavo vaitu, daugelis jų 12–16 metų eidavo tarėjo ir 2–10 metų burmistro pareigas. Religiniu požiūriu visi Vilniaus vaitai buvo katalikai. Galbūt tik Steponas Morozas galėjo būti unitas, tačiau ir jis buvo glaudžiai susijęs su dominikonais, palaidotas jų Šv. Dvasios bažnyčioje.

Bausmės – vaito pareiga

Vaitas privalėjo pirmininkauti per miesto tarybos posėdžius. Be to, vaito kompetencijai priklausė baudžiamųjų bylų teismas. 1432 m. rugsėjo 27 d. privilegijoje sakoma, kad miestiečius už sunkius nusikaltimus – nužudymą, sužalojimą, padegimą – ir už nusikaltimus turi teisti vaitas. Jis gali skirti visokias bausmes, neišskiriant ir mirties bausmės pakariant, ant kuolo pasmeigiant ar prigirdant.

Iš pradžių vaitas vienas nagrinėjo visas bylas ir baudė nusikaltėlius. Paskui XVI a. svarbesnes bylas (jei ieškinys viršijo 10 kapų grašių) vaitas nagrinėdavo su dviem suolininkais. Vaito pareigos buvo daugiau visuomeninės, mokamos tik už darbą teisme. 1432 m. rugsėjo 27 d. Žygimanto Kęstutaičio privilegijoje numatyta, kad du trečdaliai vaito skiriamų baudų ėjo valdovui, trečdalį jis dalijosi su magistratu.

XVI a. su vaitu Vilniaus miesto tarybą sudarė 12 burmistrų ir 24 tarėjai, iki gyvos galvos renkami iš savų, turtingų miestiečių.

Į darbą – pamečiui

Visi burmistrai ir tarėjai rotušėje nuolat nesėdėjo. Jie kartu susirinkdavo tik esant svarbiam reikalui. Savo pareigas magistrate jie ėjo arba, kaip buvo sakoma to meto dokumentuose rotušėje, "sėdėjo" ne visi kartu, bet pamečiui po du burmistrus ir keturis tarėjus. Pusė jų buvo katalikai (ir protestantai), kita pusė – stačiatikiai.

Metinę tarnybos rotušėje eilę burmistrai ir tarėjai nusistatydavo patys. Ne visiems burmistrams buvo patrauklu visus metus nuolat sėdėti rotušėje. Pirkliai mieliau užsiimdavo pelningesniu darbu. Būta ir tokių burmistrų, kurie per keliolika metų taip nė karto ir "nesėdėjo" rotušėje.

Atlyginimą mokėdavo tik pareigas einantiems "sėdintiems" magistrato nariams. Burmistrams už darbą per metus buvo mokama po 20 kapų grašių, tarėjams – po 10 kapų grašių. Be to, burmistrai gaudavo priedą žiedui (greičiausiai signetei) įsigyti. Neužmiršdavo ir jų ponių. Joms taip pat skirdavo pinigų kiek kuklesniam žiedeliui įsigyti.

Būsimieji burmistrai dirbti magistrate pradėdavo kuklesniais suolininkais, paskui tarėjais. Tik įgiję patirties ir magistrato narių pasitikėjimą tapdavo burmistrais. Jonas Gibelis magistrate sėdėjo 38 metus. Savo karjerą jis pradėjo kaip suolininkas. Po penkerių metų išrinktas tarėju išdirbo 18 metų ir tik tada pagaliau išrinktas burmistru. Kai kurių magistrato narių karjera nesibaigdavo burmistro kėdėje, jie tapdavo vaitais.

Pareigas einantys du "metiniai" burmistrai ir keturi tarėjai kartą per savaitę, ketvirtadieniais, rinkdavosi į posėdžius rotušėje, kur svarstydavo aktualius miesto reikalus. Ši sena tradicija išliko iki mūsų dienų. Miesto valdyba (nuo 2003 m. – Tarybos kolegija) ir dabar ketvirtadieniais renkasi į savo posėdžius.

Tiesioginių burmistrų ir tarėjų rinkimų nebuvo. Juos iš savų kooptuodavo turtingi miestiečiai, pirkliai, cechų vyresnieji. Burmistrus rinkdavo iki gyvos galvos. Kuriam nors tarybos nariui mirus į jo vietą iš Vilniaus pirklių ar amatinininkų kooptuodavo kitą tokios pačios tikybos narį. Tačiau miestiečių netenkino, kad miesto valdžia sutelkta kelių šeimų rankose.

Be miestiečių sutikimo – nieko

XV–XVI a. Vilniui sparčiai augant radosi vis daugiau turtingų pirklių ir amatininkų, tačiau šie naujieji miestiečiai miesto administravimui įtakos neturėjo.

Brendo konfliktai tarp vadinamųjų senųjų ir naujųjų miestiečių. Naujieji miestiečiai ne kartą prašė karalių pertvarkyti magistrato formavimo tvarką. Nesulaukę palankaus sprendimo jie 1526 m. prievarta privertė tarybą tvarkytis pagal jų nurodytus nuostatus. Tik 1536 m Žygimantas Senasis pasirašė privilegiją, reglamentuojančią magistrato formavimo principus.

Privilegijoje visų pirma patvirtintas burmistrų ir tarėjų skaičius, numatyta jų "sėdėjimo" ir atlyginimo tvarka, apribota magistrato narių giminystė. Nurodyta, kad taryboje ir teisme negali dirbti tėvas su sūnumi arba broliai. Tiems, kurie išrinkti ir keletą metų jau yra magistrato nariai, privilegija leido jais likti iki gyvos galvos, tik įsakmiai nurodė į jų vietą nerinkti artimų giminaičių. Renkant burmistrus ir tarėjus, kaip nurodo privilegija, pirmiausia žiūrėti ne turtinės padėties, o ar jie tinkami eiti pareigas. Negana to, miesto taryba be miestiečių sutikimo negalėjo įvesti naujų mokesčių, prievolių ir nuostatų.

Burmistrai – pirkliai

Burmistrų pareigas dažniausiai eidavo pirkliai. Amatininkai nei turtu, nei visuomenine padėtimi su pirkliais konkuruoti negalėjo. Tad burmistru tapdavo vos vienas kitas amatininkas. XVI a. viduryje Vilniaus burmistru buvo Erazmas Bretneris, turtingas auksakalys. Be jo, žinome dar vieną amatininką – kalvių cecho meistrą Joną Zeidlerį, 1804 m. tapusį burmistru. Iš amato gyveno dar du burmistrai: medicinos daktaras Paulius Boimas ir galbūt Lukas Mundijus.

Iki XVI a. pradžios magistrate buvo tik viena kasa. 1536 m. Žygimanto Senojo privilegijoje numatomos dvi miesto kasos ir nurodoma, kad miesto iždą turi tvarkyti keturi iždininkai (raktininkai): po du iš tarybos ir miestiečių. Juos rinkdavo kasmet, pradėjus posėdžiauti naujai burmistrų ir tarėjų pamainai.


Šiame straipsnyje: Vilniaus istorija

NAUJAUSI KOMENTARAI

laisvamanis

laisvamanis portretas
Protingi žmonės.Dar tada stengėsi rinkti pareigūnus pagal gabumus,o ne pagal turtinę padėtį ar kilmę.Kartais to labai trūksta dabar.
VISI KOMENTARAI 1

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių