Vilties misija – taip vadinosi 11 dienų kelionė Baltijos jūra Klaipėdos universiteto burlaiviu "Brabander". Broliai pranciškonai, kultūros darbuotojai ir verslo atstovai leidosi keliais, kuriais prieš 800 metų į Šiaurės Europą atvyko ir Skandinavijoje įsikūrė Šv. Asyžiečio sekėjai.

Laive vadovauja kapitonas

Burlaivio "Brabander" kapitonui Valdemarui Vizbarui tokia keleivių komandos sudėtis – ne naujiena.

"Kaskart mums plaukiant būna 10–13 naujų, nepažįstamų veidų. Šį kartą kai kuriuos šiek tiek pažinojome", – pripažino kapitonas.

Jūra yra jūra. Laivas – uždara patalpa. V.Vizbaro teigimu, čia yra tam tikra tvarka, kurios privalo laikytis visi, nesvarbu, kokį rangą krante jie turi. Laive reikia paklusti įgulos komandoms ir nurodymams.

Pasak kapitono, įgula jau įgudusi ir moka elgtis taip, kad jokių konfliktų nekiltų, – jau išmoko keleiviams pasakyti tai, ką jie besąlygiškai turi vykdyti.

"Laive visi turi dirbti taip, kaip reikia, o ne taip, kaip kam norisi. Ir viskas tik tam, kad kelionė būtų sėkmingai baigta", – tvirtino V.Vizbaras.

Burlaivis "Brabander" nėra pramoginis, tad net mažiausias bures kelti turi visa įgula, o padėti privalo ir keleiviai.

"Išmokome nekeldami balso priversti visus, esančius laive, dirbti. Gal kai kam iš pradžių tai ir nelabai patinka – juk yra tokių, kurie nepratę, kad jiems kas vadovautų. Bet mums pavyksta suvaldyti tą situaciją, iš tikro dabar jau mums nebesvarbu, su kuo plaukti", – sakė burlaivio kapitonas.

Prietarais netiki

Dvasininkai – reti svečiai burlaivyje, nors šįkart jų plaukė net keli. Tarp jūrininkų sklando senas prietaras, kad kunigas laive gali lemti nesėkmingą kelionę.

Tačiau, kapitono V.Vizbaro įsitikinimu, tie garsiai skelbiami prietarai – tušti žodžiai.

"Vieni sako, kad kunigas laive negerai, kiti – kad moteris laive neša nelaimę. Pavyzdžiui, mes iš Olandijos atsivežėme vazoną su gėlėmis. Daug "ekspertų" pratrūko: gėlės laive – nelaimės ženklas. Mano manymu, didžiausias nelaimės ženklas laive – išgverusi įgula", – savo nuomonę išsakė V.Vizbaras.

Kapitono teigimu, Vilties misijos komanda vykdė savo užduotis, o profesionalios įgulos darbas buvo išlaikyti grafiką, atplaukti laiku. Pasisekė, kad oras buvo gana ramus.

"Buvo galima tarp tų akmenų gana greitai plaukti. Vėjas netrukdė, turiu galvoje, jei mums būtų reikėję buriuoti, kaip mes per mokomąjį plaukimą esame įpratę, tai mūsų keleiviai būtų sunkiai atlaikę", – dėstė V.Vizbaras.

Plaukti, pasak kapitono, tekdavo naktimis tarp šcherų, tarp akmenų, kai akmenys tik kelių metrų atstumu nuo laivo. Kad ir kokia gera navigacija, tam tikros įtampos buvo.

"Vienos tokios salos, kur gyvena 260 žmonių, uostelyje vos įsispraudėme. Tiesą sakant, kai "Brabander" prisišvartavo, ten daugiau laivų ir nebetilpo", – pasakojo V.Vizbaras.

Jūra – ne regbio aikštė

Vienas kelionės mecenatų verslininkas Antanas Bosas taip pat leidosi į Vilties misiją pranciškonų keliais.

A.Bosui plaukiojimas jūromis – ne naujiena, tačiau bures kelti ir budėti laive tenka ne taip jau dažnai.

"Laivo erdvė ribota, bet misija yra misija, jei ryžausi joje dalyvauti, tai reikėjo prisitaikyti prie tų sąlygų, kokios buvo", – teigė A.Bosas.

Visgi verslininkas pripažino, kad sąlygos laive tikrai labai geros: ten yra ir sanitariniai mazgai, ir dušų, ir geras burlaivio kokas.

"Jis keturis kartus per dieną taip skaniai gamino, kad, nenorėdamas įžeisti, turėjau suvalgyti visą porciją. Per tą 11 dienų kelionę priaugau 4 kg. Šiaip aš kiekvieną dieną sportuoju, o ten uždara erdvė. Tekdavo kasdien keturias valandas budėti, o po to nebūdavo kas veikti. Tai gulėdavau ir žiūrėdavau televizorių", – pasakojo A.Bosas.

Verslininkas prisiminė, kaip teko kelti bures, – tai nėra taip paprasta. Jis džiaugėsi, kad bent jūros liga nekankino. Kai kuriems esą buvo sunkiau.

"Kelionės pradžioje nudžiugino tai, kad laivo kapitonas pažįstamas iš senų laikų. Jis, kaip ir aš, – buvęs regbio žaidėjas. Gal net porą kartų ir teko su juo rungtyniauti. Tačiau jūra – ne regbio aikštelė, čia įtampos kur kas daugiau", – pripažino A.Bosas.

Paklaustas, kodėl nusprendė finansuoti Vilties misiją ir pats leistis į ją, verslininkas neslėpė, kad jau labai seniai remia bažnyčias. Esą kartais reikia ir dvasinių dalykų, ne tik materialių.

"Prasivalė smegenys, galbūt ir siela. Pabuvau tarp dvasios žmonių, aplankėme šventas vietas, pasiklausiau mišių. Juk ne kasdien tam prisiruoši. Kelionė atnešė moralinę ramybę, atplėšė nuo kasdienės rutinos. Tie materialūs dalykai kada nors turi būti nustumti į šoną, kad dvasia atsigautų, kad pailsėtum", – įsitikinęs A.Bosas.

Istorinės atminties saugotojai

Dar viena Vilties misijos dalyvė Klaipėdos savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento direktorė Nijolė Laužikienė kelione žavėjosi dėl istorinio atminimo.

"Kelionė buvo labai įdomi dėl pačios idėjos. Plaukėme kitapus Baltijos, ieškodami pranciškonų pėdsakų, kuriuos jie ten paliko dar XIII a.", – apie misijos svarbą kalbėjo N.Laužikienė.

Kelionė labai svarbi buvo ir miestui. Nes visur, pasak N.Laužikienės, buvo skleidžiama žinia pirmiausia apie Klaipėdą, kuri šiais metais minės 760 metų sukaktį.

"Kad ir kur užsukdavome, visur pradėdavome apie tai, kad Klaipėda šiemet mini jubiliejų. Beje, Stokholmas su Klaipėda – vienmečiai", – pasakojo N.Laužikienė.

Visiems didžiulį įspūdį paliko istorinis atminimas ir pagarba paveldui.

"Tas jų buvimas nepažymėtas atminimo lentomis, kur stovėjo jų vienuolynas, bažnyčia ar ligoninė, bet šitas atminimas gyvas tarp vietos žmonių. Žmonės tai perduoda iš kartos į kartą. Jie mena tuos laikus, o jei tu meni, tai ir gerbi tą paveldą, saugai, puoselėji. Mes tai per savo sudėtingą istoriją esame praradę", – apgailestavo N.Laužikienė.

Verslininkų ir kultūros žmonių kompanija, kurią į Vilties misiją surinko brolis Benediktas, sukūrė ypatingą aurą ir kelionė tapo labai prasminga. Tuo įsitikinusi misijos dalyvė.

"Kada mes sustojome mažoje salelėje, kur yra likę tik pranciškonų bažnyčios pamatai, broliai laikė sekmadienio mišias, tai buvo tarsi mažasis dvasios stebuklas", – neslėpė N.Laužikienė.

Skandinavijos aukso amžius

Brolis Benediktas ir Vilties broliai – šios misijos iniciatoriai ir sumanytojai.

Vakarinis Baltijos jūros krantas pranciškonų buvo gausiai apgyventas XIII a. Pirmoji pranciškonų karta, praėjus 7 metams nuo Pranciškaus Asyžiečio mirties, jau atsidūrė Šiaurės Europoje, Gotlando saloje.

Visbio mieste 1233 m. jie pasistatė bažnyčią. Pranciškonai įsikūrė netoli turgavietės, pastatė ligoninę, vienuolyną, atidarė biblioteką ir ėmė mokyti žmones skaityti bei rašyti.

"Ir viskas vyko dar iki Klaipėdos miesto įkūrimo. Todėl šitos misijos tikslas buvo aplankyti tas vietas, uostus, kur pranciškonai gyveno ir darbavosi", – pasakojo pranciškonų vienuolis brolis Benediktas.

Pasak brolio Benedikto, ten labai saugojamas ne tik istorinis, bet ir religinis atminimas. Skandinavai jį labai brangina, o Rytų Europoje to nėra.

"Sugrįžęs ilgai mąsčiau, kodėl jie tai turi. Kodėl liuteronų kraštas brangina pranciškonų atminimą?" – ieškojo atsakymo brolis Benediktas.

Išvados tokios: kai prasidėjo reformacija, ji sugriovė tai, kas buvo sukurta, – visą medicinos, švietimo, socialinę logistiką. Sugriauti yra lengviau negu pastatyti. Po reformacijos broliai pranciškonai pasitraukė.

"Kol jie vėl tai sukūrė, praėjo ne vienas šimtas metų. Todėl pranciškonų laikotarpį skandinavai ir prisimena vos ne kaip aukso amžių", – mąstė brolis Benediktas.

Misijos dalyvis neslėpė džiaugsmo liuteronų bažnyčioje, kurioje kažkada meldėsi pranciškonai, po tiek šimtmečių suradęs Pranciškaus paveikslą, Pranciškaus San Damiano kryžių.

"Aš jų tiesiog klausiau – kodėl jūs branginate tą atminimą? Ir jie man atsakė, kad mes ne branginame, mes gyvename su ta tradicija, kurią atnešė pranciškonai, ir ta tradicija padeda mums būti paprastiems, mylėti gamtą, viską, kas sukurta. Šituos nuopelnus jie priskiria pranciškonams", – apie savo kelionės patirtį vakariniame Baltijos krante pasakojo brolis Benediktas.