Antradienį, švęsdama savo 24-ąjį gimtadienį, prodiuserio, verslininko ir buvusio krepšininko Rolando Skaisgirio žmona, prodiuserių bendrovės "Videometra" komunikacijos vadovė Vaida Skaisgirė sau palinkėjo vieno – gyventi negalvojant, ką apie tave galvoja kiti žmonės.

– Kalbamės per jūsų gimtadienį. Rolandas ryte jau kažką dovanojo? – pasveikinę su gimtadieniu pasiteiravome tą dieną švytinčios V.Skaisgirės.

– Taip. Bet nekorektiška kalbėti apie daiktus. Tokią dieną geriau kalbėti apie artimųjų ir brangiausių žmonių skiriamus jausmus, šilumą, emocijas, dėmesį – tai didžiausia dovana. Viskas šiandien labai gražu, net saulė nušvito.

– Diplomatiškai išsisukote? Vyro dovana – tokia didelė ar pikantiška?

– (Juokiasi). Pikantiška, didelė, brangi ar maža – tai neturi jokios reikšmės. Apie tai pasakoti negražu ir neetiška. Nekeliu ir dovanų nuotraukų į socialinį tinklą "Facebook". Švelniai tariant, tai keista.

– Tai dvelkia tuštybe?

– Juokinga. Bet žmonės – įdomūs sutvėrimai. Vieną dieną gali iš ko nors juoktis, kitą – vėl elgtis taip pat. Kadaise juokiausi, kai merginos darydavosi asmenukes, tačiau pastaruoju metu ir aš taip dariau. Gal kitais metais įkelsiu ir savo gimtadienio dovanų nuotraukas? Gyvenimas neprognozuojamas.

– Mes negalime prognozuoti nelaimės, ligos, loterijos laimėjimo, bet nejaugi negalime prognozuoti tokių savo pokyčių?

– Dar prieš ketverius metus net nemaniau, kad 22-ejų tapsiu mama, šeimos židinio sergėtoja, nes galvojau apie karjerą ir tvirtą pagrindą po kojomis. Tuštiems dalykams negaištu laiko. Bet imčiau ir pasiduočiau tuštybei, tikiuosi, artimieji pasakys: "Liaukis, Vaida!"

– O daug draugių į akis pasakė: "Vaida, tu bendrauji su 21 metais vyresniu vyru – liaukis?!"

– Reikėtų laiko mašina nukeliauti į praeitį. Žinoma, tokių kalbų buvo. Pasakysiu, ko beveik niekam nepasakojau. Kai susipažinau su Rolandu, daugiau nei prieš ketverius metus, pamaniau: "O ką pagalvos žmonės?" Ir santykiams neleidau plėtotis. Dėl tokių minčių, nors žmonės mane laiko drąsia, esu atsisakiusi ne vieno karjeros projekto, kai kurių poelgių. Netikiu likimu, bet po pusmečio su Rolandu vėl susitikome. Ir tuomet nusprendžiau: tegul apkalba, aš noriu gyventi savo gyvenimą. Džiaugiuosi, kad taip pasielgiau. Ir šiandien, per gimtadienį, dar kartą sau palinkėjau gyventi savo gyvenimą. Taip, visuomenėje negali gyventi atsiskyręs ir elgtis egoistiškai, vertindamas viską pagal save. Tačiau nuolat jaudintis, ką pagalvos kiti, yra didelė klaida.

– Ir, kaip daugelis plaka liežuviais, pasirinkote turtingą, žinomą vyrą?

– Oi, tokių kalbų buvo ir bus. Jau mums pradėjus bendrauti kalbėjo, kad po pusmečio viskas bus baigta.

– Vienas jaunesnę žmoną turintis verslininkas kartą priminė filmą "Elegija" su Benu Kingsley ir Penélope Cruz. Filmo herojus atstūmė daug jaunesnę mylimąją. Paskui ji grįžo atsisveikinti, sirgdama mirtina liga. Jis tarė: "Geriau būsiu laimingas šiandien, nors ir nežinau, kiek tai truks, nei nelaimingas rytoj."

– Mačiau šį filmą. Taip, niekas nežino, kiek gyvens, todėl reikia džiaugtis gyvenimu, o ne reaguoti į apkalbas. Ir nieko negali planuoti.
Dabar mes graži šeima, turime puikų sūnų, laimingai gyvename. Nors patiriame išbandymų, bet juos kartu įveiksime. Ir tai, kas vyksta tarp mūsų, yra atsakymas tiems liežuvautojams, kurie manė, kad jauna mergina ir turtingas vyras – tik trumpi mainai.

– Kilus partijos "Tvarka ir teisingumas" finansiniam skandalui ir sulaikius R.Skaisgirį, viešai parašėte: "Daug kam tai netikėta žinia naujienų sraute, kai kam – proga džiaugsmingai patrinti delniukais. Man tai – košmaras, kurį privalau ištverti stoiškai. Šalia – mažas vaikas. Širdyje – tikėjimas."

– Nesmerkiu žiniasklaidos, nes esu glaudžiai su ja susijusi ir suprantu žurnalistų darbą. Reikia naujienų, todėl parašiau viską apgalvojusi, kad nereikėtų kartoti visiems tų pačių žodžių.

– "Mano mylimas vyras – ambicingas, sumanus, garbingas žmogus", – rašėte. Bet dauguma protingų vyrų nuo savo žmonų daug faktų slepia.

– Arba nori jas apsaugoti. Labai gerai pažįstu savo vyrą ir žinau, kad dėl mano gerovės jis taip pasielgtų. Bet šiuo atveju ranką prie širdies pridėjus galiu pasakyti – jis ne nusikaltėlis ir nieko blogo nepadarė. Neetiška purvais drabstyti teisinę sistemą, juolab mano mama teisėja. Bet kai kada, kaip puikiai suprantate, vyksta vienokie ar kitokie veiksmai, kurių teisingumu galima stipriai abejoti.

– Apie kokius veiksmus kalbate?

– Nesuprantate? Kaip čia diplomatiškai pasakyti? Konkurencija, kažkieno tikslai, kažką nori išstumti iš kelio. Gyvenime vyksta intrigos ir dėl smulkmenų. Įsivaizduokite, kokios intrigos vyksta valdžioje, jėgos struktūrose? Bet nenoriu kištis į politiką.

– Beje, kuo, jei ne pinigais, Rolandas jus nuginklavo?

– Atkaklumu, dėmesiu, subtilumu. Jis labai gražiai mokėjo padaryti taip, kad pasijusčiau svarbi. Galvoje sukosi daug klausimų, o jis mokėjo parodyti, kad mane vertina nepaviršutiniškai. Pradėjus vystytis santykiams leido suvokti, kad aš – ne trumpalaikė pramoga ar gražus priedas prie automobilio.

Mes labai įdomiai gyvename. Dar draugystės pradžioje jis pasakė: "Su manimi bus sunku, bet labai įdomu." Mes ne iš tų porų, kurios sėdi apsikabinusios ir tirpsta iš meilės.

Mes ir pykstamės. Bet greitai susitaikome po trumpų emocijų proveržių, kurių reikia kaip žibalo. Meilė iš pirmo žvilgsnio – banalus posakis, tačiau nuo pažinties pradžios mano ir jo gyvenimas eina gera linkme. Ir aš leidau sau užmiršti, ką pagalvos žmonės.

– Kodėl sūnų pavadinote Atu? Kažkuriam iš jūsų labai patiko Aleksandras Diuma ir muškietininkai?

– Visi žiūrėjome "Tris muškietininkus", nuo vaikystės esu neabejinga literatūrai. Bet juk kiekvieną vardą galime su kuo nors susieti. Norėjome žaismingo, trumpo. Kilo mintis apie Atą, o gimus sūnui nusprendėme, kad jis puikiai jam dera.

– Pradėjote dirbti praėjus keliems mėnesiams, kai tapote mama. Norėjote įrodyti sau ir kitiems, kad nesate turtingo vyro išlaikytinė?

– Neslėpsiu – taip. Žinau supermamų judėjimus, kuriuose kalbama, kad pradėjusi dirbti augindama mažą vaiką nieko nematysi, nespėsi, pyksiesi su vyru. Tokios kalbos erzino ir motyvavo. Grįžau mokytis į universitetą, kibau į darbus. Taip, pranašumas buvo tas, kad darbus galėjau derinti su mokslu.

– Jūsų mama, kaip minėjote, teisėja, mėgote serialus "CSI kriminalistai", "Ely Makbyl" ir svajojote tapti teisėja, netgi mokėtės teisės. Bet patyrėte pralaimėjimą?

– Tai nebuvo pralaimėjimas. Mokiausi metus, mačiau, kiek daug dirba ir kokius emocinius iššūkius išlaiko mama ir nusprendžiau, kad tai – ne man. Šis kelias lėtai veda iki viršūnės. Esu maksimalistė, buvau devyniolikos ir nemačiau savęs šioje srityje. Be to, nenorėjau aukoti jaunystės metų nemėgstamam darbui. Dirbau modeliu, svajojau apie žurnalistiką, tačiau grįžusi iš Milano nespėjau pateikti dokumentų. Tada pasirinkau Vilniaus universiteto Užsienio kalbų institute mokytis anglų ir ispanų kalbas. Ir nesigailiu.

– Anglų kalba – suprantama, bet kodėl ispanų, o ne portugalų? Esate didelė futbolo ir Portugalijos rinkinės gerbėja.

– (Juokiasi) Lietuvoje nėra portugalų kalbos studijų. Na gerai, yra. Bet populiaresnės kalbos mokėjimas gali atverti daugiau durų. Norėjau išmokti dar vieną pasaulyje aktualią kalbą. Maniau, kad reikėtų mokytis kinų kalbos, bet ši atrodė pernelyg sunki. Ispanų kalbos dvejus metus mokiausi mokykloje, turėjau pagrindus, šia kalba kalbama Europoje, JAV, beveik visoje Lotynų Amerikoje. Tiesa, kai gyvendavau su modeliais brazilėmis, maniau, ispaniškai jas pakalbinsiu, bet portugalų ir ispanų kalbos labai skiriasi, tad vienos kitų nesupratome. Laimė, daugelis moka angliškai.

– O kam reikėjo to modelio darbo? Daugelis numos ranka: blizgučiai, tuštybė, karjeros per lovą, narkotikai, vakarėliai.

– Ir mano mama tam priešinosi! Nuo vaikystės spirgėjau, lankiau daug būrelių, paaugusi užsimaniau save išbandyti modelio darbe. Ir džiaugiuosi, kad padirbau. Šis darbas mane nuleido ant žemės: pamačiau, kad yra dešimtys tūkstančių už mane gražesnių merginų. Ir kad svarbu ne tik išorė. O modelio darbe galima rasti ne tik tuštybės – daug ką lemia ir asmeninės savybės, kantrybė, valia, darbštumas. Tačiau atėjo riba, kai nebemačiau šiame darbe prasmės.

– O futbolas? Tai ne Rolando įtaka, nes šią sporto šaką labai mėgote dar prieš susipažindama su juo.

– Tėčio įtaka. Jam buvo labai sunku su keturiomis moterimis – žmona ir trimis dukterimis. Nuolatinis moteriškas klegesys namie. Turbūt norėjo sūnų išmokyti kirviu skaldyti malkas, – juokiasi. – Bet įpratino mus prie futbolo. Iš pradžių su sese sutikdavome eiti į stadioną, nes tėtis nupirkdavo ledų, saldumynų. Bet tai išaugo į didelį susidomėjimą futbolu, pagarbą jam. Lietuvoje niekam garsiai nesakau, bet futbolas daug įdomiau už krepšinį.

– Po pasaulio čempionato Rolandas, didelis Vokietijos rinktinės gerbėjas, triumfavo, o jus erzino dėl portugalų fiasko?

– Jis matė, kad nereikia pilti druskos ant žaizdos ir, žinoma, buvo labai laimingas. Bet dėl futbolo mes nekonfliktuojame.

– Esate kaunietė. Kaip ištveriate, kai Vilniuje tarkuoja mūsų gimtą miestą? Rolandą įtikinote, kad tai nėra degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos?

– (Juokiasi) Galėčiau apsilankyti ir dažniau, nes Kaunas – širdies miestas ir visada čia gera. O į vilniečių ir kauniečių konfliktą nereaguoju.

– Esate prasitarusi, kad televizijoje daug banalybių, bet prisidedate prie jų kūrimo.

– Žmogus yra laisvas ir turi pasirinkimą. Taip, daugelis laidų neturi išliekamosios vertės. Bet ne visada norime filosofijos, rimtų dalykų po sunkios darbo dienos. Jei esi protingas, tavęs jokia laida nepadarys buko, jei esu bukas, žiūrėdamas TV, netapsi protingas.

– Bet jaunos asmenybės dar nesusiformavusios. Mes galime rinktis –  šviesti, formuoti vertybes ar bukinti.

– Pagrindą duoda šeima, o geriausias auklėjimas – pavyzdys. Man tėvai sugebėjo įdiegti vertybes, paaiškinti, kas kvaila, kas protinga. Slapta nuo tėvų žiūrėdavau "Radijo šou", bet nepradėjau keiktis.

– Neseniai tinkle "Facebook", įkėlusi asmenukę be makiažo, parašėte: "Prieš miegą reikia nusiimti kaukes." O gal mums nereikia kaukių?

– Deja. Su vyru, draugais, artimaisiais, darbe, kitoje aplinkoje – aš skirtinga. Ir tai nėra veidmainiavimas. Aplinka formuoja elgesį. Dirbau su "Scanorama" festivalio projektu ir kitais, anaiptol ne tik bukinančiais projektais. Skirtingoje aplinkoje būname skirtingi. Tie, kurie būna tiesmuki ir neva nuoširdūs, pralaimi. Nuoširdumas – gerbtina savybė, tačiau reikia būti protingam. Kitaip gali prisileisti į sielą tų, kurių nereikia. Esu Skorpionė, pakankamai uždara, iki sielos gelmių prisileidžiu labai mažai žmonių. Bet žmonės – skirtingi. Aš renkuosi vienokį, kiti – kitokį gyvenimą.

– Vis dėlto dirbdama su paviršutiniškais serialais ir projektais ironizuojate tuštybę. Pavyzdžiui, parašiusi dėl Vaidos Židonytės: "Pranešimas spaudai visiems LT portalams apie suplyšusį implantą ir jo pakeitimą? Seriously?"

– Taip, nusistebėjau, nors pati kasdien darbe parašau ar inicijuoju po kelis pranešimus spaudai. Pranešimas apie plyšusį implantą man nuskambėjo įdomiai (juokiasi). Tačiau nesipiktinu, tik neskaitau tokių naujienų, užtenka jų antraščių, nes turinys – niekinis. Bet džiaukimės, kad turime laisvę, nepatinka – neskaityk.

– Bet tai dvelkia abejingumu. Taip vieną dieną prabusi ir bus įteisinta pedofilų sąjunga, bus rengiami realybės šou, kaip gaudomi ir šaudomi benamiai.

– Šnekėjau tik apie pramogas. Yra ribos, apie kurias net negali būti kalbos. O pramogų pasaulis mūsų gyvenime užima didelę dalį – juk visi žino, kas yra Mantas Petruškevičius ir ką jis veikia, nors teigia, kad nežiūri laidų apie jį, neskaito tokių  naujienų. Kartais nereikia apgaudinėti savęs.

– Jūs skaitote straipsnį, kurio antraštė klausia, ar Vaida Skaisgirė pasididino krūtis, arba praneša, kad renginyje buvo sunku atitraukti akis nuo gilios jos iškirptės?

– (Kvatojasi). Paskaitau. Anksčiau – ir komentarus. Juk peržvelgdami seną mokyklinę nuotrauką pirmiausia akimis ieškome savęs. O pasididino ar pasimažino – į tokius klausimus niekam neatsakau.

– Tačiau vyrus mėgstate provokuoti giliomis iškirptėmis. Įveskite savo pavardę ir vardą į "Google" paieškos langelį.

– Aš? Na štai, įvedžiau "Vaida Skaisgire" – nuotrauka su chalatu. A, reikia rašyti lietuviškai, "Skaisgirė"? O, – reakcija, išvydus, kad keturios skirtingos jos nuotraukos su giliomis iškirptėmis. – Na, esu Skorpionė. Ir visaip užeina. Turbūt Mėnulio fazė.

– Zoologijos sodui paaukojote 500 litų, kvietėte užjausti gyvūnus, laikomus nevisavertėmis sąlygomis. O galbūt reikia ne aukoti, padedant išlikti Zoologijos sodui, bet kovoti su įstaiga, įkalinančia gyvūnus narvuose?

– Radikalu. Nors gyvūnų, kurie nelaisvėje tampa žmonių pramoga, labai gaila. Galbūt nesu dar tiek brandi, kad žvelgčiau giliau. Nesu radikali kai kuriais klausimais.

Septynerius metus nevalgau mėsos – smarkiai apsinuodijau ir organizmas tvirtai tarė mėsai "ne". Esu vegetarė, tačiau niekam to neperšu. Nepasakoju, kad mėsa pūva skandyje, kaip tai šlykštu. Savo vaiką maitinu ir mėsa. Reikia turėti savo nuomonę, neplaukti pasroviui. Laukiausi vaikelio, užteko geležies, nebuvo problemų dėl mažakraujystės. Pasirinkimas nevalgyti mėsos man buvo labai naudingas, nors kitam gal būtų priešingai. Savo pažiūrų niekam neperšu.

– Savo socialinio tinklo paskyroje rašėte: "Sustok akimirka žavinga!" Kokią akimirką norėtumėte sustabdyti?

– Vakaras po intensyvios darbo dienos. Grįžtu namo, vaikas apsiveja rankytėmis mano kaklą, kartu su Rolandu žiūrime serialą, vakarieniaujame, išgeriame po taurę vyno, ramybė...

– O aš maniau, kad ta akimirka – sūnaus gimimas, apie kurį sakėte, kad savo didžiausią ir brangiausią dovaną jau gavote: "Tai – mano viską draskantis, niokojantis ir plėšantis sūnus. Aš jį be galo myliu!"

– Galvojau apie dabartinę akimirką. Bet iš gyvenimo neišskirčiau ir akimirkos, kai gimė sūnus. Nors nėštumas, gimdymas yra natūralūs procesai ir niekada nesupratau supermamyčių svaičiojimų apie nežemišką būseną.

Vaiko gimimas moteriai – labai sunku. Gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ne tik emociškai. Sunku vaikščioti, sėdėti, gulėti, skauda skrandį. Nebuvo jokios romantikos. O gimdymas, kaip sakė gydytoja: "Ne tu pirma, ne tu paskutinė – pagimdai ir varai namo."

Bet kai pirmą kartą paimi ant rankų savo vaikelį, pajunti stebuklą. Gyvenime buvo labai daug gražių akimirkų. Tikiuosi, kad dar bus.

– Dar vienas jūsų įrašas: "Šiandien galvojau, ko aš dar galiu norėti. Turiu gražią šeimą, mylintį vyrą, be galo gražų ir sveiką mažylį, darbą... Kol kas gyvenime viskas klostosi taip, kaip svajojau..." Ko sau dar galima palinkėti?

– Ko man reikia šiandien? Galima svajoti apie dar vieną vaiką, didesnį namą, bet dabar planai susiję su darbu. Svarbiausia, kad viskas toliau eitų ta linkme. Ir labai svarbu puoselėti jau sukurtą laimę, kad ji nesugriūtų. Arba kad kas nors kitas nesugriautų.