Amerikietiškos svajonės įsikūnijimas Ričardas Giras kartais būna neprognozuojamas

Neseniai LTV priminė filmus „Amerikos žigolo“, „Karininką ir džentelmeną“. Abu šie filmai ženklino dabar labai populiaraus amerikiečių aktoriaus Ričardo Giro karjeros pradžią ir ilgam suformavo jo įvaizdį – romantiškas širdžių ėdikas, tikras Holivudo išpopuliarintos „amerikietiškos svajonės“ įsikūnijimas: turtingas gražuolis, besimaudantis šlovės spinduliuose ir apsuptas dailių panelių.

Už šio patrauklaus išorinio apvalkalo slepiasi tikras Ričardas Giras – jautrus, protingas, pažeidžiamas žmogus, filosofas ir estetas, prisiekęs budistas, muzikantas ir visų pirma talentingas aktorius.

Mėgėjiško teatro mokykla

Ričardas Giras gimė 1949-ųjų rugpjūčio 31-ąją Filadelfijoje, draudimo agento ir namų šeimininkės šeimoje. Ričardas buvo antras iš penkių vaikų. Nuo mažens vaikai buvo mokomi groti fortepijonu, gitara ir kontrabosu. Vėliau ši muzikinė praktika Ričardui labai padėjo. Frensio Fordo Kopolos gangsteriniame epe „Koton klubas“ jis grojo kornetu, o miuzikle „Čikaga“ suskėlė stepą ne prasčiau už legendinį šokėją Fredą Asterą.

Mokykloje vaikinas ypatingais gabumais nepasižymėjo, labiau už mokslus vertino gimnastiką. Kaip tik sportinė stipendija atvėrė jam kelią į Masačiusetso universitetą. Būtent čia iš laisvai pasirenkamų disciplinų aštuoniolikmetis jaunuolis pasirinko filosofiją. Būdamas dvidešimties Ričardas pateko į mėgėjišką teatrą. Tai buvo puiki aktorystės mokykla.

Niujorkas, į kurį persikraustė gyventi dvidešimtmetis Ričardas, buvo tikra Amerikos kultūrinė sostinė, kurioje kiaurą parą pulsavo aistringas gyvenimas ir pūtė didelių permainų vėjai. Vienas populiariausių to meto spektaklių buvo legendinė roko opera „Plaukai“. Daugelyje teatrų ėmė kaip grybai po lietaus dygti į ją panašūs kūriniai. Į vieną tokį vienadienį projektą pakliuvo ir R.Giras. 1971-aisiais Brodvėjuje įvyko roko operos „Greitai!“ premjera. Jai nebuvo lemta įeiti į amerikietiško teatro istoriją. Po premjeros roko opera buvo „nurašyta“, ir Ričardas ilgam tapo bedarbiu. Išgelbėjo pirmieji kvietimai filmuotis.

Apžavai – be rezultatų

Kine R.Giras debiutavo būdamas dvidešimt šešerių, tačiau savo šlovės valandos laukė dar gerą penkmetį. Tik „Amerikos žigolo“ bei „Karininkas ir džentelmenas“ padarė mažai žinomą aktorių garsenybe. O nusifilmavęs „Gražioje moteryje“ (1990 m.) R.Giras tapo tikra superžvaigžde. Dabar sunku patikėti, kad aktorius ilgai atsisakinėjo vaidinti šiame publikos pamėgtame hite. Scenarijus buvo labai banalus. Ir tik pamatęs būsimą partnerę Džiuliją Roberts jis sutiko. Jų duetas įsiminė milijonams žiūrovų visame pasaulyje. O Dž.Roberts filmas labiausiai įsiminė tuo, kad visi jos bandymai sužavėti Ričardą už filmavimo aikštelės ribų nedavė jokių rezultatų: „Jis manęs visai nepastebi, tarsi aš būčiau tuščia vieta. Jis tikra pabaisa!“ Galų gale partneriui teko pasiaiškinti, kad meilės intrigoms jis paprasčiausiai neturi laiko.

Meilės istorijų nedaug

Nors milijonai moterų pasaulyje R.Girą vadina seksualiausiu vyriškiu (tos pačios nuomonės yra ir spauda), meilės istorijų jo gyvenime buvo ne tiek jau daug. Ankstyvoje jaunystėje jis buvo labai drovus, ir pirmą meilės nuotykį patyrė būdamas dvidešimt dvejų.

Su aktore Penelopa Milford jie draugavo net penkerius metus. Tiek pat truko Ričardo romanas su brazilų menininke Silvija Martines. Bet prie altoriaus pirmoji jį nusivedė garsi madų pasaulio manekenė Sindė Krauford. Jaunikiui per vestuves 1991-ųjų gruodžio 12-ąją buvo keturiasdešimt dveji, nuotakai – dvidešimt penkeri. Spauda tuoj pakrikštijo jaunavedžius „metų pora“. Tik po kurio laiko abu pradėjo suprasti, kokie jie skirtingi žmonės. Pradžioje Sindė galvojo, kad Ričardo susižavėjimas budizmu labai panašus į jos aistrą horoskopams. Ričardas dažnai išvykdavo į Tibetą, o grįžęs pasinerdavo į darbą arba jo įkurtą fondą, ginantį Tibeto nepriklausomybę. Ilgainiui žmoną tai ėmė siutinti, ir kartą Sindė paskelbė ultimatumą – Tibetas arba aš! Po ketverius metus trukusio vedybinio gyvenimo pora išsiskyrė, o spaudoje pasirodė žinučių, kad R.Giras žada mesti kiną ir tapti vienuoliu.

Įdomu, kad ir su antrąja žmona Ričardas susipažino per renginį, skirtą Tibeto laisvei. 1996–aisiais „Ričardo Giro fondo“ surengtame susirinkime aktorius savo aistringą kalbą baigė tokiais žodžiais: „Negalima toleruoti žmogaus teisių pažeidimų. Aš kovosiu!“ Kai nutilo aplodismentai, visiškoje tyloje aiškiai nuskambėjo moteriškas balsas: „Tai bus puikus reginys – Ričardas Giras vienui vienas kaunasi su milijardais nuožmių kinų!..“ Per pertrauką Ričardas susirado „ramybės drumstėją“. Tai buvo aktorė Kerė Lovel, suvaidinusi Bondo merginą „Leidime žudyti“. Šis susitikimas ryžtingai pakeitė garsiausio Holivudo budisto gyvenimą. Kerė ir Ričardas sukūrė šeimą ir netrukus susilaukė sūnaus.

Už bučinį vos nepateko už grotų

R.Giras ne kartą įrodė, kad jis yra tikrai neprognozuojamas. Pirmą kartą pakviestas per „Oskarų“ ceremoniją įteikti prizą jis pažeidė nerašytas taisykles ir nuo šventinės scenos ilgai kalbėjo apie Tibeto okupaciją. Po šio įvykio jis daugiau į iškilmes nebekviečiamas.

Prieš dvejus metus Japonijoje pristatydamas savo filmą „Pašoksim?“ R.Giras padarė smagų akibrokštą. Priėmęs gėles iš tuometinio Japonijos premjero Junichiro Koizumio, jis griebė politiką į glėbį ir kelis kartus valso ritmu jį apsuko prieš TV kameras. Sprendžiant iš visą pasaulį apskriejusio reportažo, premjerui ši neprotokolinė improvizacija patiko.

O štai Indijos piliečiai nebuvo tokie tolerantiški. Kai šiemet balandžio penkioliktąją renginyje, skirtame kovai su AIDS, R.Giras Naujojo Delio scenoje pabučiavo renginio organizatorę aktorę Šilpą Šeti, visoje Indijoje kilo baisaus pasipiktinimo banga. Aktorius buvo apkaltintas nepadoriu elgesiu viešoje vietoje. Džaipuro miesto teisėjas Dinešas Gupta net išdavė orderį suimti R.Girą. Laimė, jis tada jau buvo iš Indijos išvykęs. O po kelių dienų buvo priverstas viešai atsiprašyti už savo nepadorų elgesį.