A.Keserauskas įsitikinęs, kad krizės moko branginti svarbiausius gyvenime dalykus

Prie savo durų Kauno rajone Dovainonyse pasitikę Arūnas Keserauskas ir jo žmona Asterija išoriškai atrodė ramūs. Jaukūs namai, vakarienei padengtas stalas. Tačiau jų gyvenime praėjusio antradienio vakaras nebuvo paprastas – tą dieną A.Keserauskas atsistatydino iš Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų.

„Visas vyro krizes apverkiu. Ir dabar verkiau. Skaudėjo širdį. Bet tokie įvykiai dažniausiai dar labiau suartina“, – tarė A.Keserauskienė. Jos akyse sužvilgo ašaros.

„Tokie įvykiai parodo, kas gyvenime yra tikrieji tikslai ir vertybės. Postas, pareigos tampa tik dar vienu tarpsniu gyvenime. Santykiai su žmonėmis yra daug svarbiau. Tavo atrama tampa šeima, santykiai su draugais“, - kalbėjo A.Keserauskas. Krizės, sakė jis, priverčia apie gyvenimą mąstyti filosofiškai - pergalvoti vertybes, kuriomis gyveni.

Nekaltina išdavyste

A.Keserauskas du kartus buvo Kauno savivaldybės administracijos direktorius ir du kartus dėl savivaldybėje vykusių politinių peripetijų turėjo palikti šį postą.

Pirmąjį kartą dėl nesutarimų tarp partijų konservatorius A.Keserauskas pasidavė buvusio mero liberalcentristo Arvydo Garbaravičiaus spaudimui. Šį kartą trauktis iš posto turėjo šią savaitę pareikalavus partijos kolegoms. Bet politikas vengia svaidytis kaltinimais. A.Keserauskas neištarė žodžio „išdavystė“.

„Žinoma, skaudu. Ėjau į savivaldybę dirbti ir maniau, kad galima nuveikti daug dalykų. Bet tikriausiai per daug greitai norėjau viską padaryti. Tai sukėlė pasipriešinimą“, - kalbėjo buvęs administracijos direktorius.

Pasak A.Keserausko, skaudžiausias buvo kolegų spaudimas atsistatydinti. Grįžti į politiką, bent artimiausiu laiku, jis neketina. „Aš labai pavargau nuo intrigų“, - prisipažino A.Keserauskas.

Ranką tiesė šeima ir draugai

Šeima A.Keserauskui buvo pirmasis pagalbos ramstis. Šalia buvo ir draugai. Jie tiesiog užvertė pasiūlymais kartu praleisti laiką.

„Iš pradžių žmona žinias apie mano galimą pasitraukimą iš savivaldybės sutiko piktai, sakė - ko tu ten lindai, ar aš nesakiau, kad šito daryti nereikia. Bet iš tiesų šeima mano tikslą suprato ir palaikė. Labai apsidžiaugiau, kad turiu draugų, nes tomis dienomis jie nuolat skambino ir kvietė ką nors nuveikti“, - pasakojo A.Keserauskas.

„Pirmą kartą po 20 metų žaidžiau ledo ritulį, - šyptelėjo jis. - Jei ne bendravimas, būtų buvę sunku, nes mintys suktųsi apie darbą, o tai labai neigiamai veikė. Užtekdavo vakare atsigulti į lovą, ir įkyrios mintys apie užgriuvusias problemas neleisdavo užmigti.“

„Aš vyrą ir anksčiau perspėjau, kad jis nebesikištų į tą politiką, bet jis neklausė. Tokio jau jis būdo, apsisuka ir vėl daro savaip, aš paskui jį nespėju. Jei reikia ką nors daryti namuose, tik susitarei, kad dirbsime abu, apsisukai, žiūrėk, jis jau tą darbą padaręs. Tikriausiai su juo nespėdavo ir kartu dirbę žmonės“, - svarstė A.Keserauskienė.

Keserauskai nusprendė pailsėti nuo psichologinės įtampos, sukausčiusios šeimą. Todėl jie pasirinko atostogas vienoje Viduržemio jūros baseino valstybių.

„Savaitė su šeima, saulė, šiltas vanduo, teniso kortai leis išsilaižyti žaizdas. Noriu užmiršti tai, kas buvo. Nežinau, kaip man seksis, bet po atostogų norėčiau pradėti naują gyvenimą“, – dėstė savo planus A.Keserauskas.

Buvo užsikrėtęs didybe

A.Keserauskas prieš septynerius metus darbo „Lietuvos energijoje“, kai ši buvo skaidoma į kelias įmones. Tuomet, sako jis, reikėjo dirbti greitai ir efektyviai. „Tai buvo vienas įdomiausių mano darbų“, - prisimena A.Keserauskas.

Buvęs Kauno administracijos direktorius prisipažįsta, kad ne visada jis išlaikė išbandymą valdžia.

„Buvo akimirkų, kai didybe užsikrėčiau ir aš. Kai tu vadovas, labai sunku atskirti, kur tu kalbi su teisybę sakančiu pavaldiniu, o kur su pataikūnu, kuris pasakoja, koks tu protingas ir kaip šauniai sumanei vieną ar kitą dalyką, nors iš tikrųjų jis taip kalba todėl, kad jam taip paranku“, - kalbėjo A.Keserauskas.

„Neišvengiau nei puikybės, nei pasipūtimo - visos tos žmogiškos silpnybės manęs neaplenkė, - prisipažino jis. - Maniau, kad esu stipriausias ir geriausias, nors iš tiesų buvo ne taip. Bet ateina metas, kai supranti, kad nebuvai nei toks stiprus, nei toks protingas. Valdžia gadina žmones ir stabdo jų tobulėjimą“, – netikėtai atviras buvo A.Keserauskas.

Pradžia - sunki

Pasak Keserauskų, jų šeimos gyvenimo pradžia buvo nelengva, tik nežinantieji gali sakyti, kad jie nuolat gyveno pasiturimai. Sukosi, kaip sugebėjo, kad galėtų pradėti normalų gyvenimą.

Prieš 20 metų Neveronyse sodino bulves. Jas A.Keserauskas kasė pats, padedant neseniai pagimdžiusiai žmonai. Keserausko tėvas bulves parduodavo turguje. Užsidirbo 1500 rublių. Po to Kaune, A.Baranausko gatvėje, kur tuo metu gyveno su žmonos tėvais, pasistatė šiltnamį ir bandė auginti agurkus, pomidorus, gvazdikus.

Vėliau uošviai pardavė namą ir kartu su jauna Keserauskų šeima persikėlė gyventi į Dovainonis. Augino braškes. Braškes keitė tulpės, kurių verslas nepasisekė. Labiausiai pavyko auginti kardelius - uždarbis pasiekė tais laikais milžinišką 12 tūkstančių rublių sumą.

„Gauti pinigai tada buvo didžiulis turtas, lobis, tačiau tie laikai ėjo į pabaigą. Vėliau, prasidėjus Sąjūdžiui, pradėjo kurtis kooperatyvai. Su draugais įkūrėme įmonę, kuri bene pirmoji buvusioje Sovietų Sąjungoje gamino palydovinės televizijos įrangą. Ši bendrovė gyvuoja iki šiol, o aš esu vienas jos akcininkų“, – paaiškino A.Keserauskas.