Šią savaitę žuvęs lakūnas V.Lapėnas seniai jautė, kaip ilgai skraidant stipriai ima traukti žemė 

Sausio 18-ąją į paskutinę kelionę draugai palydėjo vieną talentingiausių visų laikų Lietuvos lakūnų Vytautą Lapėną. Žmogų-paukštį, kartą jau patyrusį žiaurų likimo smūgį, kai daugkartinio Lietuvos, SSRS ir Europos čempiono, Pasaulio vicečempiono titulus iškovojusio sportininko pilotuojamas akrobatinis lėktuvas JAK-55 sudužo Kyviškių aerodrome.

Per stebuklą visiškai nesudegęs kūnas, kojų protezai, invalido vežimėlis, ramentai, užuojautos, ašaros draugų akyse ir juodžiausia neviltis. Kai atrodė, kad viskas baigta, Vytautas sugebėjo pakilti, vėl prasibrauti į pasaulio akrobatinio skraidymo elitą, tapti Mokytoju iš didžiosios raidės.

Net ir prieš 10 metų įrašytas pokalbis su Vytautu atskleidžia, kad jam erdvės ir skrydžio trauka buvo ne pomėgis – visas gyvenimas.

– Kai 1989-aisiais įvyko jūsų likimą pakoregavusi avarija, buvote vienas labiausiai patyrusių akrobatinio skraidymo meistrų Lietuvoje. Kodėl vis dėlto nutiko nelaimė?

– Ilgai skraidant beveik visus lakūnus pradeda stipriai traukti žemė. Figūras nevalingai norisi atlikti arčiau horizonto linijos, o ir pats lėktuvas niekada nepamiršta, kur yra žemė. Toks skrydis gerokai efektyvesnis, bet ir pavojingesnis. Tačiau jei kurdamas programą įveli klaidą ar nuvilia technika - su žeme tenka pasibučiuoti. Mano klaida buvo ta, kad skrisdamas žemai pakeičiau programą ir vietoj vienos figūros atlikau kitą. Kadangi kaip tik toje vietoje kažkas prisodino medžių, aš juos ir kliudžiau...

– Nuo ko jums prasidėjo lakūno karjera?

– Nuo lėktuvų. Netoli mūsų kaimo glaudėsi aerodromas, kuriame retkarčiais leisdavosi „kukurūzninkai“ ir iš Bauskės atklydę sklandytuvai. Kaimo vaiko akimis, jie buvo tikras stebuklas – vienu metu nepasiekiamai tolimi ir kartu viliojančiai arti, ranka pasiekiami. Kelis kartus užvertęs galvą juos vijausi, buvau net iš namų pabėgęs, tačiau vietos, kur galėčiau fantastiškus aparatus pačiupinėti, taip ir neradau. Paaugęs Biržuose susiradau sklandytojus ir nuo dešimtos klasės pradėjau skraidyti. Sekdavosi ir kilti, ir leistis. Vėliau įstojau į tuometinį VISI ir pradėjau skraidyti Vilniaus aeroklube. Čia susipažinau su tikru lėktuvu, ir visi kiti reikalai buvo nustumti į šeštą vietą – norėjau net mokslus mesti ir gyventi prie lėktuvų. Anuomet „noriu“ reiškė „skraidau“. Skirtingai nuo šių laikų, praktiškai nieko nekainavo nei kuras, nei lėktuvai, nei skraidymo laukas. Tavo indėlis – tavo paties išlietas prakaitas. Man ir šiandien atrodo, kad sportinės karjeros pradžioje nebuvo nieko sunkaus - visos vidinės spyruoklės nuolat buvo maksimaliai prisuktos, jokių kitų rūpesčių neturėjau, buvau velniškai laimingas.

– O Ispanijoje (čia Vytautas treniravo geriausius vietinius aukštojo pilotažo meistrus, - R.G.) jums tenka velniškai daug dirbti?

– Ispanai išgyveno savotišką krizę, kai pabandė persėsti iš paprastesnių konstrukcijų lėktuvų į šiuolaikines aukštojo pilotažo mašinas. Dabar atsirado žmonių, norinčių įveikti pasiektus rezultatus, todėl tikiuosi, kad mano patirtis jiems padės. Įsijausti į ore besivartančio piloto būseną, pastebėti jo klaidas ir įvardyti tų klaidų priežastis gali tik pats išgyvenęs analogiškus pojūčius. Ačiū Dievui, kai trenkiausi į žemę, tie pojūčiai ir skrydžio suvokimas neišdulkėjo.

– Ar neketinate treneriu padirbėti Lietuvoje?

– Kol kas čia to niekam nereikia. Dauguma žmonių galvoja apie save, ir manau, kad tai visiškai natūralu: gerai kiekvienam - gerai visiems. Tik abejoju, ar tai kada nors praeis, ar atsiras tokių žmonių, kurių dėka Lietuvoje buvo pastatytos aviacijos gamyklos, įrengti aerodromai, atgabenti lėktuvai, parengtos komandos.

– O Vytautas Lapėnas?

– Aš tam netinku. Neturiu pakankamai kantrybės klausytis beprasmių diskusijų ar stebėti beprasmių, mano galva, veiksmų. Jei dirbčiau tik Lietuvoje, ko gero, išprotėčiau.

– Nepaisant visko, jūs pats vėl labai daug laiko praleidžiate ore.

– Kai atsigavau, niekas kategoriškai nesakė, kad į lėktuvą daugiau nelipsi, bet niekas ir nesiūlė. Teko ilgokai įrodinėti, kad esu lakūnas, kad pajėgiu būti savarankiškas, o galiausiai sėsti į lėktuvą ir nuskristi velniop. Kita vertus, mane dažnai apninka abejonės, ar reikia grįžti į aukštąjį pilotažą. Visų atsakymų nežinau lig šiol. Jei skraidyti, tai tik gerai. Tam reikia ir didelių pinigų, ir daug laiko, ir geros sveikatos. Su viena koja valdyti lėktuvą atliekant rimtas programas labai sunku. Ispanijoje šiek tiek paskraidau su SU-29, yra galimybė perdirbti stabdžių sistemą ir dalyvauti viename kitame čempionate. Gal tai būtų šiokia tokia sensacija, gal pakiltų mano, kaip trenerio, akcijos. Nežinau, ar to reikia.

– Netoli Panevėžio įrengėte aerodromą, pastatėte svečių namelį. Ar pavyko aviaciją paversti verslu?

– Vaikystėje esu pareiškęs, kad užaugęs atskrisiu lėktuvu ir mamos darže numesiu maišą pinigų. Užaugęs išsiaiškinau, kad pinigai didelės laimės neatneša.

– Ar nesigailite normalų gyvenimą iškeitęs į aviaciją?

– Sunku pasakyti. Atsidėjęs vienam dalykui, kitus prarandi. Smegenys savotiškai atrofuojasi ir aplinką suvokia kitaip. Daug ko nepažįstu, bet keisti vargu ar norėčiau. Likimas mane dosniai apdovanojo: tai, ką dariau, buvo jėga... Avarija privertė suprasti, koks turtas yra sveikata, kiek daug aplink gerų žmonių, išmokė džiaugtis gyvenimu. Manau, normaliomis sąlygomis tokios išvados subręsta gilioje senatvėje. Aš šias pamokas išmokau ir vis dar turiu jėgų gyventi.

– Kaip lakūnai linki vieni kitiems sėkmės?

– Kad kažkokių ypatingų ritualų lyg ir nėra. Geriant degtinę paprastai linkima, kad pakilimų ir nusileidimų skaičius sutaptų...