– Kada susidomėjote žvejyba?

– Žvejoju nuo vaikystės, tėvukas man įskiepijo šį hobį, jis buvo žvejas ir medžiotojas. Žvejodavom kartu, pamokydavo, kaip ką daryti, buvo man pavyzdys.

– Ar greitai išmokote žvejybos subtilybių?

– Mokausi iki šiol. Kiek žvejoju, tiek ir mokausi.

– Kokiose vietose smagiausia žvejoti?

– Labai mėgstu žvejoti Nemune, Neryje, o vasarą – ežeruose. Rugpjūtį žadu dešimt dienų praleisti prie ežero Molėtų rajone. Visur gera žvejoti, nes būni gamtoje, tyloje.

– Gal yra svajonių šalį, į kurią norėtumėte nuvykti pažvejoti?

– Teko žvejoti Suomijoje ir Kaukaze. Daug ir didelių žuvų pagavau. Suomijoje gaudėme starkius, ešerius, lydekas. Buvo labai smagu buvo, nes kimba daugiau nei Lietuvoje. Užmeti, nespėji apsisukti, o jau užkibo – labai didelis malonumas. Svajonės neturiu. Ir mūsų Baltija irgi nebloga žvejoti.

– Koks didžiausias jūsų laimikis?

– Didžiausia mano ištraukta vienuolikos kilogramų lydeka, kurią pagavau Nemune. Labai smagu traukti, įdomi kova, adrenalino daug.

Žvejyba yra ne kiekvienam ir ne nuo lyties priklauso. Tai – ne tik pomėgis, tai kartu ir neapsakomas pojūtis, kai jauti žuvį ją traukdamas ir kai žinai, kad tikrai pagausi.

– Ar dalyvaujate varžybose? Kaip joms pasiruošiate?

– Taip, žinoma, ir prizinių vietų esu laimėjusi. Kartais smagu ir prieš vyrus laimėti, nes jų daug daugiau. Pas mus klube tik trys moterys, dvi iš kitų miestų, aš iš Kauno, tai kadangi čia vietoj, tai stengiuosi dažniau dalyvauti. Prieš ketverius metus „Kauno dienų“ šventėje žvejojome Neryje, tai aš buvau pirma. Malonu buvo, laikraštyje rašė. O dėl pasiruošimo... Žūklę lemia ne tik technika ir žuvies kibimas, bet ir vieta, tad ne visada gali pasiruošti varžyboms.

– Ar ši veikla neatrodo vyriška?

– Ne, ši veikla nėra skirta tik vyrams. Vyrai džiaugiasi, kad kompanijoje yra moterų, gerai sutariam. Iš laimikių ir žuvienę verdame – vyrai paruošia, moterys gražiai paserviruoja.

– Kaip manote, vyrai ar moterys geresni žvejai?

– Na, žvejyba yra ne kiekvienam ir ne nuo lyties priklauso. Tai – ne tik pomėgis, tai kartu ir neapsakomas pojūtis, kai jauti žuvį ją traukdamas ir kai žinai, kad tikrai pagausi. Intuicija ir moterų nebloga. Prieš 10-15 metų Lietuvoje buvo daugiau moterų, kurios gaudydavo žuvį, tai mes įkrėsdavom vyrams.

– Kodėl dabar mažai žvejojančių moterų?

– Neatsiranda entuziasčių, jaunimo trūksta. Gal mes nesugebėjome išugdyti jaunimui tą norą gamtoje laiką leisti. O dabar ir tas kompiuterių amžius labai trukdo mūsų veikla susidomėti.

– Kokių savybių reikia žvejui? Ar visi gali juo būti?

– Mano nuomone, tai kraujyje – genetiškai paveldėti reikia. O iš savybių svarbiausia – kantrybė. Aš ir pati visada sakau, kad žvejį apdovanoja kantrybė. Dar reikia žingeidumo, kad atrastum kaip kur ką geriausia daryti. Aišku, užima daug laiko šie dalykai. Aš dabar jau močiutė, tai ir laiko sumažėjo, bet kai tik laisva diena – lekiu visur viską išbandyti.

– Gal yra buvę linksmų nutikimų?

– Linksmų istorijų pas žvejus daug. Tai į vandenį kas nors netyčia įkrenta, tai žuvis ką nors įtraukia. Ypač per varžybas, kai stovime ant betoninio pagrindo ir lyja – jis slidus pasidaro, tai pasitaiko ir nuslydimų siekiant žuvies. Būna, atsisuki, o kolega jau plaukia. Nieko baisaus, kai vasara, ir išsimaudyti.

– Kokios artimiausios varžybos jūsų laukia?

– Mūsų klubas šį savaitgalį organizuoja varžybas Vaitiekūnų tvenkinyje. Čia dar neteko žvejoti, bus pirmas kartas.

– Kada galima sakyti, kad gerai kimba?

– Sportinėje žūklėje gerai kimba, kai tavo jaukas geresnis, nei tavo kaimynų iš abiejų pusių. Na, o jei gaudai savo malonumui, kad gerai kibtų, reikia pasiruošti. Labai mėgstu gaudyti karšius naktį, tad kai važiuoju pažvejoti, visų pirma, susirandu gerą vietą. Būna, net jauti, kurioje vietoje geriau kibs, tuomet porą dienų reikia jaukinti žuvį maistu. Po poros dienų išplauki toje vietoje žvejoti, ir jeigu bent 5-6 karšiai užkimba, galima sakyti, kad visai gerai kimba.