Dvidešimt šešerių metų lietuvė baigė Katalonijos muzikos akademiją, neseniai laimėjo svarbų konkursą, kurio pagrindinis prizas – turas po Ispaniją. Jos vardas vis dažniau atsiranda afišose su prierašu „Jaunasis talentas“.

„Albasetės miesto konkurse gali dalyvauti tik ispanai arba Ispanijoje gyvenantys užsieniečiai. Tai vienas iš svarbiausių konkursų, nes jį remia Ispanijos jaunųjų muzikantų fondas – jie duoda ir turą po Ispaniją, ir daug koncertų. Atvažiavau į konkursą po magistro studijų, tikrai nesitikėjau, [kad laimėsiu]. Kai sakė, kad pirma vieta – Paulina Dūmanaitė, aišku, suklydo tardami pavardę, tai galvojau, kad tikrai susimaišė“, – prisimena Paulina.

Didžiausias privalumas – kad nėra ispanė

Kad ir kaip abstrakčiai skambėtų, Pauliną muzikos žinovai giria dėl per muziką atskleidžiamo stipraus charakterio. Vietiniai vien iš skambinimo jaučia, kad ši pianistė – ne ispanė. Anot lietuvės, tai didžiausias jos privalumas.

„Labai mėgstu [Sergejaus] Rachmaninovo muziką, rusišką muziką. Jeigu aš groju S. Rachmaninovo muziką, tai ją jaučiu kažkaip kitaip, gal artimiau, nei ispanas, kuris groja rusišką muziką, nes aš vis tiek truputį arčiau Rusijos. Ispaniškos muzikos groju nedaug, nes čia yra labai daug puikių muzikantų ispanų, kurie puikiai groja ispanišką muziką, tad nieko išskirtinio aš parodyti negaliu“, – teigia pianistė.

„Emigrantų“ kalbinami lietuviai dažniausiai sako norintys pritapti prie naujos šalies kultūros, įsilieti į visuomenę. Jiems paprastai nepatinka, kad yra vadinami atvykėliais. O štai Paulinai faktas, kad ji kilusi iš nedidelės šalies, padeda išsiskirti iš tūkstančių muzikuojančių ispanų.

„Visą laiką pristato, kad esu lietuvė, kuri jau labai pritapusi prie visų Ispanijos ir ypač Katalonijos žmonių. Jiems labai patinka, kad aš galiu šnekėti kataloniškai, jie dėl to mane labai gerbia ir visąlaik mane labai šiltai priima“, – pasakoja Paulina.

Vaikų mokymas leidžia gerai gyventi

Barselonos klasikinės muzikos scenoje užsieniečių – vos vienas kitas. Dažniausiai jie pabūgsta neįprastos katalonų kalbos, be to, ir iškilti sunku. Mieste, kur kas vakarą vyksta net keletas koncertų, ne kiekvienas sugeba išsiskirti iš tūkstančių instrumentus įvaldžiusių menininkų.

„Lietuvių čia nėra daug. Aš turėjau vieną draugę, bet dabar ji jau gyvena Madride. Tad aš vienintelė lietuvė, kuri groja, be „Erasmus“ studentų, kurie kartais atvažiuoja į Barseloną metams ar panašiai. [...] Netrukus grosiu festivalyje, kuris vadinasi „Kylančios jaunosios žvaigždės“ – atvažiuos žmonės iš viso pasaulio, mane irgi pasikvietė kaip Barselonos atstovę“, – „Emigrantams“ sako Paulina, Barselonoje gyventi aštuonerius metus.

Turbūt niekas nejaučia didesnio nerimo dėl savo ateities, kaip menų studijas pasirinkę abiturientai. Neturėsi iš ko gyventi – vis kartoja tėvai ir mokytojai. Tačiau, net kai nebuvo vadinama kylančia žvaigžde, Paulina sako su panašiomis problemomis nesusidūrusi. Juk muzika – ne tik menas, bet ir amatas, kurio mokyti galima kitus: „Galima gyventi gerai ir ramiai. Aišku, vien tik iš koncertų neįmanoma išgyventi – bent jau man. Bet tarp tų koncertų, konkursų aš mokau vaikus, tad įmanoma gyventi gerai.“

Universitetų studentai tokiuose didmiesčiuose kaip Londonas, Frankfurtas ar Barselona dažnai imasi nekvalifikuotų darbų, kad tik galėtų išsilaikyti. Paulina sako, kad jai pasisekė – neteko dirbti nei bare, nei parduotuvėje, mat vaikus pradėjo mokyti nuo antro kurso.

Nedrįso prabilti apie honorarą

Kai „Emigrantai“ susitiko su Paulina, ji buvo ką tik grįžusi iš trumpų atostogų provincijoje. Laisvalaikio emigrantė turi labai mažai. Realiai visą savo laiką praleidžia prie pianino, o savaitgaliais dažniausiai koncertuoja.

„Po pietų beveik kiekvieną dieną dirbu. Tai reikia atsikelti anksti ir pagroti bent 4–5 valandas iš ryto, nes paskui reikia vaikus mokyti ir jau nebegali pagroti“, – pasakoja Paulina.

Iš klasikinės muzikos rinkos iškristi labai lengva. Tik ilgiau paatostogauk ir tavo vietą užims kitas. Be to, šiuolaikiniame vadybos pasaulyje ne visada atsiranda erdvės tylesniam, nemokančiam savęs pasiūlyti artistui.

„Reikia mokėti save parduoti, aš, aišku, nemoku, nes aš mokiausi groti ir niekada negalvojau, kad man reikės skambinti ir ieškoti. Kol kas vadybininko neturiu. Ypač tą popierizmą man labai sunku tvarkyti, bet po truputėlį išmokstu. Pradžioje buvo labai sunku, kelis kartus sutikau nemokamai groti, nes nemokėjau pasakyti, kad man reikia kažkokio honoraro“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ neslepia Paulina.

Paulina kilusi iš gražiųjų Anykščių. Barselonoje ji atsidūrė keistokomis aplinkybėmis. Dabar, kai atsigręžia atgal, ji ir pati sunkiai supranta, kaip drįso šitaip rizikuoti.

Jiems labai patinka, kad aš galiu šnekėti kataloniškai, jie dėl to mane labai gerbia ir visąlaik mane labai šiltai priima.

„Susipažinau su dėstytoju prancūzu, kai man buvo 16 metų, kai mokiausi Čiurlionio menų mokykloje. Ir tuomet nuo 16 metų svajojau mokytis pas tą dėstytoją. Pasirodo, kad jis dėstė čia, Barselonoje, ir aš tiesiog atvažiavau į stojamuosius, sugrojau, įstojau ir nusprendžiau važiuoti į Barseloną gyventi“, – prisimena Paulina.

Aplinkiniai – pasirengę padėti

Prieš atvykdama jauna mergina nė sykio nebuvo lankiusis Barselonoje. Ji sako, kad baimę greičiausiai nugalėjo jaunystė. Taigi šitaip, per daug nesitikėdama, ji tapo Barselonos muzikos akademijos studente.

„[Stojamieji] egzaminai buvo sunkūs, nes aš nemokėjau ispanų kalbos, o jie buvo tik ispaniškai, tai kažką ten užpildžiau – tuos teorinius [klausimus]. O grojimo egzaminas, manau, lygiai toks pat, kaip ir bet kokioje vietoje – kaip ir Lietuvoje. Tik, aišku, gal stojančiųjų skaičius skiriasi“, – sako pianistė.

Mokytis, anot Paulinos, buvo ne ką lengviau: „Sunku, bet įdomu. Visi žmonės visą laiką buvo malonūs, nors [...] kalbėdavome taip: aš – angliškai, jie – ispaniškai. Kai blogai, kai kas nors neišeina, jie visą laiką padeda.“

Prestižinę muzikos mokyklą kasmet baigia šimtai studentų, o išgarsėja vos vienas kitas. Kai kurie nusprendžia iš esmės keisti specialybę, kiti vis stengiasi ir bando prasimušti.

„Kadangi aš čia mokiausi visas bakalauro studijas ir paskui magistrą Šveicarijoje, bet čionai visą laiką gyvenau, nes nenorėjau prarasti kontaktų, pažįstamų, tai po truputėlį, žingsnelis po žingsnelio, kažkaip pradėjo sektis“, – sako emigrantė.

Teko mokytis katalonų kalbos

Pergalė svarbiame Albasetės miesto pianistų konkurse – tai didžiulis indėlis į Paulinos karjerą. Gyvenimas iš esmės pasikeitė vos atsiėmus nugalėtojos diplomą: „Tai buvo tikrai didelis žingsnis. Dabar turiu tikrai daug koncertų, ir svarbiausiose salėse turėsiu koncertų, netgi turėsiu turą po Ispaniją rugsėjo mėnesį. Labai dėl to džiaugiuosi.“

Tačiau sėkmės reikėjo palaukti. Į Barseloną Paulina atvyko neturėdama nieko – nei draugų, nei pinigų. Be to, ji nemokėjo kalbos. Bėda ta, kad ispanų mokėti neužtenka. Juk vietiniai Barselonos gyventojai save suvokia ne kaip ispanus, o kaip katalonus, vadinasi, mokytis teko ir katalonų kalbos.

„Aš truputėlį mokiausi ispanų kalbos Lietuvoje, bet kadangi nebuvau užtikrinta, jog įstosiu, tai nelabai rimtai jos mokiausi. Kai įstojau, čia viskas buvo ispanų arba katalonų kalbomis. Galvojau, kad katalonų kalba labai panaši [į ispanų], bet ji visiškai skirtinga. Aš visas knygas turėjau skaityti katalonų kalba, visiškai nieko nesuprasdama, verstis kiekvieną žodį. [...] Katalonų kalba man atrodo kaip ispanų, prancūzų ir italų kalbų mišinys“, – pasakoja Paulina.

Cepelinų niekas nepakeis

Nors Barselona – tai saulė ir jūra, Paulina nemano, kad jos gyvenimas – lengvas. Ji prisipažįsta ne sykį norėjusi apsisukti ir grįžti į Lietuvą: „Norėjosi apsisukti daug kartų. Ir labai pasiilgstu Lietuvos, atrodo, net iki ašarų kartais, bet praeina. Labai pripratau prie gero oro, tai dar nenoriu išvažiuoti. [Labiausiai pasiilgstu] šeimos, gamtos ir, aišku, maisto – cepelinų man niekas nepakeis.“

Pauliną galima išgirsti ir Lietuvoje, tačiau labai retai. Mergina sako, kad ją Lietuvoje jau pamiršo. Juk kam įdomi muzikantė, kurios pavardė afišose niekam nieko nesako. Be to, muzikantų Lietuvoje yra labai daug. Anot pašnekovės, mes turime labai stiprią klasikinės muzikos sceną, į kurią įsibrauti irgi nelengva.

„Atvažiuoju, bent vieną kartą metuose pavyksta. Sunku man, nes manęs nelabai Lietuvoje pažįsta, kadangi išvažiavau labai jauna. Bet man vis labai padeda Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas. Jie mane parėmė ir tada, kai važiavau į Barseloną, ir vis man suranda kokį koncertą. Tad šią vasarą koncertuosiu Kristupo vasaros festivalyje Vilniuje“, – pokalbį su „Emigrantais“ užbaigia Paulina.