LRT RADIJUI moteris pasakoja, kad Austrija tebuvo laikinas prieglobstis – jos namais tapo Amerika.

– Lituanistinėje mokykloje mokote lietuvių liaudies šokių, nors dar vaikystėje iš Lietuvos išvykote. Iš kur išmokote šokti tautinius šokius?

– Mano šokių karjera prasidėjo labai seniai. Būdama vaikas su tėvais iš Lietuvos išvykau į Austriją, kur mes gyvenome trejus metus. Šioje šalyje ir pašokau pirmąjį lietuvių tautinį šokį. Vėliau išvykome į Ameriką. Čia baigiau mokyklą ir studijas universitete. Šokti man sekėsi geriau nei mano mokslo draugams, tad pradėjau juos mokyti. Aš pati mokiausi iš mokytojų, kurios šokių mokyklas buvo baigusios Lietuvoje ir gimtinėje mokė jaunimą.

– Jūsų tėvai iš Lietuvos pasitraukė su dipukų banga?

– Ne visai. Mano tėvelis buvo karininkas, tad kai pradėjo tremti į Sibirą, tėvai nutarė pasitraukti į Austriją. Iš tėvų pasakojimų žinau, kad jie vylėsi greitai sugrįžti namo. Kai išvykome Lietuvoje buvo vasara. Žieminių drabužių tėvai nepasiėmė, tikėdami, kad jie sugrįš, kai tėvynėje vis dar bus šilta. Deja, viskas susiklostė kitaip, pasilikome išeivijoje, toli nuo namų. Mano tėvai visada buvo patriotai ir namuose visuomet kalbėjome lietuviškai. Gimtosios kalbos išmokiau ir savo dukrą. Gaila, anūkai lietuviškai nebemoka, nors tautinius šokius šoka. Žinoma, mano šeima važiuoja į Lietuvą ir visuomet domisi, kas ten vyksta. Jie laiko save lietuviais.

– Koks gyvenimas jūsų laukė Austrijoje?

– Mūsų šeimą priglaudė austrų ūkininkas, gyvenęs miško apsuptyje. Jis buvo geras žmogus, manau, gerai supratęs sunkią pabėgėlių dalią. Pamenu, tėvas pasakojo, kad mudu eidavome į mišką grybauti. Austrams tai kėlė nuostabą – jų manymu, visi grybai buvo nuodingi. Kartą parsinešiau namo pilną krepšį baravykų, o mama juos iškepė. Kitą dieną kaimynai susirinko pasižiūrėti ar mes visi gyvi. (Juokiasi.) Austrijoje baigiau tris klases. Teko greitai išmokti vokiečių kalbą. Gerai, kad vaikai greitai mokosi.

Kadangi iš gimtinės išvykau vaikystėje, ilgesio nejutau, tačiau buvo labai malonu būti apsuptai lietuvių. Nepaprastas jausmas eiti gatve ir girdėti lietuvių kalbą, matyti lietuviškus užrašus.

– Vėliau laivu išplaukėte į Ameriką?

– Tuo metu Amerikoje jau gyveno mano močiutė, tėvo brolis ir sesuo, tad išvykome pas artimuosius. Žinoma, ne viskas taip parasta – mums teko pildyti dokumentus, patvirtinančius, kad nebūsime našta Amerikos valdžiai. Vis dėlto, tai, kad už Atlanto gyveno mūsų giminės, visą procesą palengvino.

– Vadinasi, JAV įsikurti buvo lengviau?

– Visi stengėsi padėti. Giminės tėvams surado darbus, mane užrašė į mokyklą. Be jų būtų buvę daug sunkiau. Po ilgo laiko, pirmą kartą į Lietuvą atvykau tik 1994 m. Tuo metu, kaip tik vyko Dainų šventė. Kadangi iš gimtinės išvykau vaikystėje, ilgesio nejutau, tačiau buvo labai malonu būti apsuptai lietuvių. Nepaprastas jausmas eiti gatve ir girdėti lietuvių kalbą, matyti lietuviškus užrašus...

– Kai kurie lietuviai atvykę į užsienį atsiriboja nuo lietuvių bendruomenės. Kaip manote, kodėl?

– Veikiausiai tai priklauso nuo šeimos. Tie, kurie Lietuvoje paliko kažką brangaus (artimuosius, gimines, prisiminimus ar panašiai),  būti bendruomenės dalimi yra svarbu.

– Ar nuvykstate į Lietuvą?

– Nuvykstu. Ten man labai gera. Tik manau daugiau į gimtinę nuvažiuoti nebeteks. Mano amžiuje keliauti nelengva.

– Kas džiugina ir liūdina Lietuvoje?

– Kiek kartų ten lankiausi, buvo tikrai smagu ir gera, tačiau buvau tik svečias. Liūdina galbūt tai, kad ten gyventi nėra taip lengva.