Pereiti į pagrindinį turinį

Į Čikagoje esantį lietuvišką archyvą užsuka net penktos kartos lietuviai

Yra toks posakis, kad vaikai bando atsiminti tai, ką jų tėvai norėjo pamiršti. Tai įrodo ketvirtos ar penktos kartos lietuvių apsilankymas Čikagoje esančiame lietuviškame archyve, LRT RADIJUI sako Lituanistikos tyrimų ir studijų centro, didžiausio išeivijos archyvo tarybos pirmininkas Robertas Vitas.

Robertas Vitas
Robertas Vitas / R. Kupetytės nuotr.

Kaip teigia jis, dalis apie amerikiečius sklandančių mitų yra tiesa, ypač jiems derėtų daugiau ilsėtis ir pamąstyti apie gyvenimo prasmę.

– Neseniai Lietuvoje pasirodė straipsnis apie tai, kad išeivijos archyvuose slepiasi tikri lobiai. Ar tai galima pasakyti ir apie archyvą Čikagoje?

– Taip, čia nemažai lobių. Lituanistikos tyrimų ir studijų centras – didžiausias lietuvių mokslinis archyvas ir knygų leidėjas už Lietuvos ribų. Čia yra apie 100 tūkst. knygų, pustrečio tūkstančio periodikos pavadinimų, įvairių asmenų ir organizacijų archyvų, bylų ir eksponatų.

– Šiame archyve yra ne tik dokumentų, nuotraukų, bet ir vaizdo juostų, paveikslų, įvairių daiktų.

– Taip, kai manęs žmogus klausia, ar noriu kokio nors eksponato, medžio drožinio, juostos ar seno bilieto į koncertą, sakau, kad noriu, mes renkame viską, kas lietuviška.

– Kaip tie dokumentai ir įvairūs daiktai atkeliauja?

– Kai buvau studentas, dėdavome skelbimus į išeivijos lietuvių spaudą. Ten paskelbdavome, kad renkame senas knygas, archyvus, eksponatus. Žmonės skambindavo, aš nuvažiuodavau ir išgelbėdavau daiktus. Tai dažnai būdavo ateivių vaikai ir anūkai, gal jiems tie dalykai buvo neįdomūs. O mums labai įdomūs. Net ir šiandien mums atsiunčia elektroninių laiškų, net prieina asmeniškai ir pasako, kad turi kažkokį archyvą.

Čia ateina trečios, ketvirtos, penktos kartos lietuviai, jau nebemokantys lietuviškai, bet norintys sužinoti apie savo šaknis, lietuvių kultūrą ir istoriją.

– Kaip išlaikomas šis archyvas?

– Iš pinigų. Čia mums brangus kiekvienas doleris. Negauname jokios valdžios paramos, visos pajamos – lietuvių visuomenės ir organizacijų. Dosnus lietuvių fondas, yra ir kitų, mažesnių fondų ir šiaip geradarių asmenų.

– Kiek čia apsilanko vietos lietuvių?

– Yra toks senas posakis – vaikai bando atsiminti, ką jų tėvai norėjo pamiršti. Čia ateina trečios, ketvirtos, penktos kartos lietuviai, jau nebemokantys lietuviškai, bet norintys sužinoti apie savo šaknis, lietuvių kultūrą ir istoriją.

– Kokia jūsų šeimos istorija?

– Abu mano tėvai su savo šeimomis iš Lietuvos pabėgo po Antrojo pasaulinio karo ir atsidūrė vakarų Vokietijoje, pabėgėlių stovyklose. Mes jas vadiname dipukų stovyklomis.1950 m. Amerika išleido įstatymą įsileisti pabėgėlius, todėl mano mamytės ir tėvelio šeimos emigravo į JAV, abi jos atsidūrė Detroite. Jame ir susipažino mano tėvai, susituokė jie Čikagoje. Vėliau pasirodžiau aš ir mano sesuo.

R. Kupetytės nuotr.

– Tobulai kalbate lietuviškai. Kaip tėvai jus to išmokė?

– Labai paprastai. Jei aš ir mano sesuo namuose ištardavome anglišką žodį, tučtuojau išgirsdavome – kalbėk lietuviškai. Mokykloje ir už namo visuomet kalbėdavome tik angliškai, namuose – tik lietuviškai. Mano tėvelis iš Vilkaviškio, suvalkietis, todėl labai norėjo, kad ir aš gražiai suvalkietiškai kalbėčiau.

– Ar tas kalbėjimas lietuviškai jūsų neerzindavo?

– Man tai tikrai nepatiko. Ir kai namuose būdavome tik su sesute, tarpusavy kalbėdavome angliškai. Man baisiai nepatiko lankyti šeštadieninę mokyklą. Tačiau dabar esu labai dėkingas tėveliams, kad jie taip elgėsi.

– Kokį lietuvių gyvenimą prisimenate vaikystėje?

– Bent iš dipukų pusės galiu pasakyti, kad jie sunkiai dirbo ir Vokietijoje, ir atvykę į JAV. Mano tėvelis Detroite atsidūrė būdamas 19 metų. Jis pradėjo dirbti automobilių fabrike. Mano tėčio mama nebuvo įgijusi formalaus mokslo, bet žinojo, kaip tai svarbu. Žinau, kad mano tėvelis būtų buvęs patenkintas darbu fabrike, tačiau jo mama sakė – ne, tu eisi į mokyklą. Taip jis išlaikė egzaminą, įstojo į universitetą Detroite, dirbo ir studijavo, įgijo inžinieriaus laipsnį. Taip ir išlaikė šeimą.

Mūsų šeima gyveno gana patogiai, bet buvo akivaizdu, kad mes – nepasiturintys žmonės, mums brangus kiekvienas doleris. Tėvai vis tiek mus su seserimi išleido į aukštuosius mokslus. Mano paties gyvenimas – pakankamai lengvas.

R. Kupetytės nuotr.

– Lituanistikos tyrimų ir studijų centras – ne vienintelė jūsų veikla?

– Lietuviškame pasaulyje mano žmona sakytų, kad darau per daug. Dar prisidedu prie Lietuvių dailės muziejaus Lemonte, nuo mažens esu skautas, įsivėlęs į skautų tunto veiklą Čikagoje. Taigi padedu ir jiems.

– O nelietuviška veikla?

– Kad kasdieniniame gyvenime užsidirbčiau duonos ir išlaikyčiau šeimą, vadovauju vienam stomatologų fondui. Mes renkame lėšas, skiriame stipendijas stomatologams, padedame jiems.

– Lietuvoje girdime daug stereotipų apie Ameriką, neva tai svajonių šalis, visi ten turi darbą, tačiau maistas nesveikas ir pan. Ar tai mitai?

– Yra ir ne mitų. Man regis, kad amerikiečiai tikrai galėtų  sveikiau gyventi ir valgyti. Per dažnai tiesiog greitai užkandama, bėgama kitur, nepakankamai mankštinamasi. Manau, kad yra daug tinginių amerikiečių. Tačiau tie, su kuriais dirbu aš, dirba per daug. Jie net per atostogas negali atsitraukti nuo kompiuterio.

Manau, kad amerikiečiai galėtų daugiau pailsėti, pamąstyti apie gyvenimo prasmę. Tačiau taip įvyks su laiku. Visgi Amerika – jaunas kraštas, o Europa jau turi tam tikrą istorinę pasaulėžiūrą. Todėl europiečiai ir bando sveikiau gyventi.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų