Motinystė ir darbas – suderinama

L.Paulėkienė gimė Kaune, ištekėjusi už mylimojo Jono, persikėlė į Vilnių. Porai gimė dukra Greta, o po pustrečių metų – ir sūnus Lukas.

„Norėjau, kad skirtumas tarp abiejų atžalų būtų nedidelis. Vis dėlto toks sprendimas lėmė, kad net penkerius metus išbuvau ištisinėse motinystės atostogose, paskendusi šeimos rūpesčiuose. Iššūkių sukėlė ir problemos dėl darželio. Dukra jame vietą gavo tik sulaukusi ketverių, – savo istorija dalijasi pašnekovė. – Baigiantis motinystės atostogoms, mane pasiekė žinia, kad nebeliko mano darbo vietos Vilniuje. Tad darbdavys pasiūlė kiekvieną dieną važinėti į Alytų. Tačiau mamai su dviem mažais vaikais ir daug dirbančiu vyru tai buvo neįmanoma.“

Svarstant, ką daryti, Linai kilo idėja atidaryti internetinę parduotuvę. Su tekstile anksčiau dirbusi moteris nusprendė pardavinėti rankdarbiams ir siuvimui skirtus audinius, jų priedus.

„Tuo metu pastebėjau, kad mamos labai mėgsta užsiimti rankdarbiais. Kai kurios tai darė savo malonumui, kitos bandė iš šios veiklos pragyventi. Pasidomėjusi, kokių reikmenų joms trūksta, 2012 m. atidariau savo internetinę parduotuvę. Aišku, tam reikėjo investicijų, tad teko patuštinti šeimos santaupas. Buvau labai užsidegusi šia idėja, darbas man patiko. Dirbdama visiškai viena, vos per metus užauginau savo verslą, – pasakoja L.Paulėkienė. – Tačiau 2015 m. įsivedus eurą, ekonominė padėtis pasikeitė. Moterys ėmė kitaip skirstyti savo šeimos biudžetą, o rankdarbiai nebebuvo jų prioritetas. Be to, atsirado nemažai konkurencijos, o aš vis dar neleidau vaikų į darželį. Tad man ėmė trūkti energijos ir laiko. Skaudama širdimi priėmiau sprendimą galutinai uždaryti parduotuvę.“

Subūrė mamų bendruomenę

Nuo pirmagimės dukters gimimo Lina nedirbo samdomo darbo, todėl nusprendė ir toliau ieškoti galimybių savarankiškai dirbti internetu. Juk vaikai dar buvo pakankamai maži ir jiems reikėjo daug mamos dėmesio.

Taip atsirado darbas internetinės tinklinės rinkodaros srityje, kuris leidžia Linai pačiai skirstyti savo laiką ir jaustis savarankiškai. Nemažai iššūkių patyrusi pašnekovė šiandien stengiasi kuo daugiau bendrauti su kitomis mamomis ir jas skatinti ieškoti būdų tapti finansiškai nepriklausomomis. Taip susikūrė verslių ir viena kitą palaikančių mamų bendruomenė.

„Motinystės atostogų metu, ypač jei vaikai gimsta vienas po kito, moterys pasineria į mamos vaidmenį. Neretai visiškai pamirštama apie savo poreikius, tad vėliau tampa labai sunku vėl grįžti į darbą ir socializuotis. Jei darželyje vaikui neatsiranda vietos, kaip nutiko mūsų šeimai, moteris net keleriems metams užsidaro namuose. Pagaliau prisiruošus sugrįžti į darbo rinką, darbdavius atbaido netrumpas tuščias tarpas gyvenimo aprašyme, – dažnai pasitaikančią situaciją nusako pašnekovė. – Taip pat pastebėjau, kad labai sumažėjo motinystės išmokos, tad jaunos šeimos susiduria su vis daugiau iššūkių. Laimei, gyvename interneto amžiuje ir tampa vis paprasčiau surasti papildomą darbą. Raginu moteris nebijoti ieškoti galimybių ir svarbiausia – bendrauti su kitomis dirbančiomis mamomis. Moteriškas palaikymas šiuo atveju yra svarbiausias. Pati visada esu atvira pokalbiams ir noriai dalijuosi asmenine savo patirtimi.“

Karantinas paskatino avantiūrai

Aktyvi mama pasakoja praėjusį rugsėjį išpildžiusi dar vieną seną savo svajonę. Visa jos šeima išvyko gyventi į Ispanijos pietus, įsikūrė netoli Atlanto vandenyno ir sienos su Portugalija esančiame Kartajos mieste. Paulėkai šiuo metu pratinasi prie egzotiško klimato ir svarsto, ar norėtų šioje šalyje įleisti šaknis.

„Prasidėjus pandemijai, jau buvome grįžę gyventi į Kauną ir užsidarėme bute tarp keturių sienų. Pamąsčiau, kad niekada nesu gyvenusi užsienyje, o gyvenimas bėga pro šalį ir neaišku, ar kada pavyks tai išbandyti. Mane ypač domino karšto klimato šalys, kuriose žiemos būna kitokios nei Lietuvoje. Vis užsimindavau apie tai vyrui, bet jis šią idėją iš pradžių priėmė priešiškai, – prisimena Lina. – Įvykiu, nulėmusiu mūsų pasirinkimą, tapo karantino metu prasidėjęs nuotolinis vaikų mokymasis. Iki tol mane stabdė klausimas, kaip mano paaugliams sektųsi lankyti ispanišką mokyklą? Ar jiems nebūtų per sunku pritapti? Juk šioje šalyje būtina mokėti vietos kalbą. Tačiau pandemijos metu supratau, kad puikia išeitimi galėtų tapti nuotolinis mokymas.“

Pasidomėjusi daugiau, pašnekovė išsiaiškino, kad Lietuvoje egzistuoja sistema, skirta užsienyje gyvenantiems lietuviams moksleiviams. Galima išsirinkti net iš kelių Lietuvoje veikiančių mokyklų, kurios teikia nuotolinio mokymo paslaugas. L.Paulėkienė su vyru pasirinko Šiaulių „Sandoros“ progimnaziją.

Išsprendus vaikų mokymosi klausimą, Paulėkai Kartajoje surado būstą ir darbo vietą šeimos galvai. Pačiai Linai galvos dėl darbo sukti nereikėjo, nes ji galėjo tęsti savo veiklą internetu. 2021 m. rugsėjo pabaigoje šeima išvyko į naujuosius savo namus.

Pamąsčiau, kad niekada nesu gyvenusi užsienyje, o gyvenimas bėga pro šalį ir neaišku, ar kada pavyks tai išbandyti.

„Mąstome, kad čia pagyvensime dar vienus metus, o tada persikelsime į kitą Ispanijos vietą arba grįšime į Lietuvą. Kol niekas iki galo neaišku, vaikai vis dar mokosi nuotoliniu būdu. Daug su jais šnekamės apie tai, ar toks mokymosi būdas jiems patinka, o gal jau norėtųsi lankyti ispanišką mokyklą? Vaikai tikina kol kas esantys patenkinti tokiu mokymosi modeliu, – pasakoja L.Paulėkienė. – Dvylikametis sūnus Lukas ir dukra Greta, kuriai rugsėjo 1-ąją sueis penkiolika, – jau paaugliai. Kompiuteriai ir virtualus bendravimas yra tokio amžiaus vaikų kasdienybė. Nemanau, kad, gyvenant Lietuvoje, jie būtų mažiau paskendę virtualiajame pasaulyje, žaidimuose ir susirašinėjimuose. Tad dėl nuotolinio mokymosi pernelyg nesijaudinu. Žinoma, jie dabar gyvai nebebendrauja su savo bendraamžiais. Tikimės tai išspręsti per ateinančius metus. Su vaikais jau pradėjome mokytis ispanų kalbos, bandome susikalbėti su vietiniais. Tačiau neatmetame ir galimybės ateityje grįžti į Lietuvą.“

Gyvenimas naujomis sąlygomis

Apsigyvenus pačiuose Ispanijos pietuose, lietuvių šeimai teko priprasti prie egzotiškos kasdienybės. Visų pirma, Paulėkus stebina didžiuliai Ispanijos atstumai. Pavyzdžiui, Liną naujuose namuose nutarusi aplankyti Valensijos regione įsikūrusi draugė iki Kartajos važiavo beveik aštuonias valandas. Dėl itin didelių atstumų Ispanijoje gyventi be automobilio tampa nemažu iššūkiu. Pašnekovės šeima jo šiuo metu neturi.

„Jei norime pamatyti ką nors įdomesnio, tarkime, nuvykti iki vandenyno, važiuojame dviračiais. Atstumas nemažas – apie 14 km. Į priekį su vaikais nuvažiuojame be didesnių problemų, o atgal parminti jau būna sunku. Tad teks stiprinti savo fizinį pasirengimą, – juokiasi Lina. – Be abejo, iššūkių kyla ir pratinantis prie klimato. Netgi žiemos metu dieną saulė čia būna gana aktyvi. Vasarą oras įkaista daugiau nei 40 laipsnių. Liepos mėnesį į lauką išeidavau tik ryte, nes vakarais man vis dar būdavo pernelyg karšta. Tad tekdavo visą dieną praleisti namie, įsijungus kondicionierių.“

Pasak L.Paulekienės, dėl oro sąlygų ir ispanų namų statybos ypatumų iššūkių kilo ir žiemą. Nors šaltuoju metų periodu dienomis būna šilta, naktį temperatūra gali nukristi iki vos 5 laipsnių šilumos. O ispanų būstai – kitokie nei Lietuvoje. Sienos čia plonos, nėra jokių šildymo sistemų. Tad žiemą namuose kaupiasi drėgmė, kyla pelėsio rizika. Šaltesnėmis dienomis ispanai namus šildosi kondicionieriais arba elektriniais šildytuvais. Tačiau to neužtenka, kad namuose pakankamai sušiltų ir išnyktų drėgmė.

„Dėl ispaniško požiūrio mus ištiko šioks toks kultūrinis šokas. Pirmoji žiema Kartajoje man buvo išties šalta, tad nuolat šildžiau namus. Ispanai į viską žvelgia atsipalaidavę. Toks požiūris man keistas, nes jų namuose naudojami elektriniai šildytuvai ir kondicionieriai sunaudoja nemažai elektros energijos. Tačiau storesnės pastatų sienos ir radiatoriai čia nepopuliarūs“, – stebisi pašnekovė.

Glumina darbo laikas

Prie ilgai dirbančių parduotuvių pripratusiems lietuviams taip pat buvo sunkoka priimti ispanų prekybininkų požiūrį. Šioje šalyje populiari vidurdienio pertrauka – siesta. Tad apie antrą valandą dienos užsidaro visos mažos parduotuvėlės, dauguma kavinių, bankai ir kiti paslaugų teikėjai. Dirbti pasilieka tik didieji prekybos centrai.

Parduotuvės vakarop vėl atveria klientams duris, o štai kai kurie bankai viduryje dienos darbą baigia. Todėl tampa sudėtinga spėti susitvarkyti reikalus prieš užsidarant bankui.

„Prie to sunkiai pripratome. Juk Lietuvoje dauguma parduotuvių ir paslaugų teikimo vietų atviros iki pat vėlyvo vakaro. Beje, Ispanijoje parduotuvės taip pat nedirba sekmadieniais. Tik vasaros sezonu mūsų miestelyje ši taisyklė buvo pakeista. Greičiausiai tai susiję su turistų antplūdžiu“, – svarsto L.Paulėkienė.

Pašnekovės šeima vis dar pratinasi prie atsipūtusio ispanų požiūrio į kone viską. Anot Linos, net atvykęs susitvarkyti svarbių dokumentų, niekada negali žinoti, kada tiksliai jie bus parengti. Manjana (rytoj) čia gali reikšti tiek kitą dieną, tiek kitą mėnesį.

Glaudi lietuvių bendruomenė

Šypsotis mėgstančiai L.Paulėkienei patinka, kad šiltojoje Ispanijoje ji jaučiasi sava. Lietuvoje dėl savo plačios šypsenos ji neretai sulaukdavo kreivokų žvilgsnių, o ispanų besišypsanti praeivė nė kiek nestebina.

„Apsigyvenus Kartajoje, mums taip pat buvo netikėta tai, kaip smarkiai ispanai mėgsta švęsti, ypač religines šventes. Visi miestelio gyventojai išeina į gatves ir linksminasi net kelias dienas. Tad karantino laikotarpis, kai buvo draudžiami bet kokie sambūriai, vietiniams buvo labai sunkus. Šiuo metu visas miestas ruošiasi rugsėjį laukiančiai naujai masinei šventei. Tad visur jaučiamas džiugesys ir susijaudinimas“, – atskleidžia pašnekovė.

Lina pasakoja, kad Kartaja yra gana mažas, bet labai daugiakultūris miestas. Čia gyvena daug atvykėlių iš netoliese esančio Maroko, taip pat gausu latvių, baltarusių, čekų, lenkų, ukrainiečių. Yra įsikūrusi ir palyginti nemaža lietuvių bendruomenė, kurią L.Paulėkienė jau neblogai pažįsta.

„Džiugu, kad emigrantų bendruomenė yra labai artima. Gerai sutariame tiek su vietiniais lietuviais, tiek ukrainiečiais, latviais ir lenkais. Kartajoje puikiai išvystytas žemės ūkis, čia auginama apelsinų, mandarinų ir daug uogų: šilauogių, aviečių, braškių. Ūkiuose dirbantys mūsų bendruomenės nariai nevengia pasidalyti šiomis gėrybėmis, vienas kitam yra draugiški ir atidūs, – tikina pašnekovė. – Nors Ispanijoje gyvename jau metus, dar neturėjome laiko atidžiai ištyrinėti Kartajos apylinkių ir kultūrinio paveldo. Tad ateityje mūsų lauks dar ne vienas netikėtumas.“

Lina nė kiek nesigaili savo sprendimo išbandyti gyvenimą svečioje šalyje. Nors pokyčiai buvo ekstremalūs, ji jaučiasi laiminga gavusi galimybę išpildyti seną svajonę ir patirti kitokią kasdienybę. Tad visus dvejojančius pašnekovė ragina nustumti baimes šalin ir pabandyti. „Kartais baimė ir nerimas mus sulaiko nuo labai smagių ir unikalių patirčių“, – tiki L.Paulėkienė.