Pereiti į pagrindinį turinį

Lietuvė Danijoje išdrįso pradėti nuosavą verslą

LRT nuotr.

Ši „Emigrantų“ istorija – apie svajonę, kuriai įgyvendinti prireikė daugybės metų. „Nesvarbu, kiek laiko tai užtruko, svarbiausia, kad galų gale pavyko“, – sako iš Palangos į Daniją atvykusi Audronė Uosienė. Vos tūkstantį gyventojų turinčiame Bekės miestelyje ji išdrįso pradėti nuosavą verslą – atidarė didžiulę gėlių parduotuvę.

„Gėlės širdyje buvo visą gyvenimą, labai jas mėgstu, myliu. Ir kai jau paprasčiausiai pribrendo, kad dabar arba niekada, tai įvyko. Sakoma, kad sako hobio, svajonės negalima paversti verslu, bet aš tai padariau. Kol kas nieko gero, atlyginimo neturiu, bet jis bus. Dirbu daug, darbą mėgstu, tai tikiu, [kad viskas klostysis gerai]“, – teigia Audronė.

Pynė šiaudinius vainikėlius

Prieš dešimt metų Audronę pasiekė gandas, kad Danijoje lyja pinigais, kad galima kelis mėnesius padirbti ir iš parsivežtos algos gyventi visus likusius metus. Tada ji, kaip ir tūkstančiai kitų tautiečių, manė, jog išvyks tik trumpam. Bet užsiliko iki šiol.

„Danijoje dirbo draugė, pakvietė ir mane, sakė, kad yra geresnių galimybių, galima daugiau uždirbti. Viena auginau dukrą Lietuvoje, reikėjo pinigėlių. Išvykau, patiko“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovė.

Gyventi Palangoje prie jūros Audronei buvo gera, ir ji neslepia: jeigu ne noras dirbti mažiau, o algą gauti didesnę, iš Lietuvos ji niekada nebūtų išvažiavusi.

„Buvau virėja Palangoje, uždirbdavau 1000 Lt, bet dirbdavau 16 valandų per parą, o Danijoje gaudavau nuo 6 tūkst. iki 8 tūkst. Lt. Praktiškai 5–6 kartus daugiau. Nieko čia sau neleisdavau, viską veždavausi namo, kad išgyvenčiau, susimokėčiau už viską į ateitį“, – pasakoja moteris.

Audronė sako gyvenimą Danijoje pradėjusi sunkiai, kaip ir dauguma iš sezoninių darbų užsidirbti bandančių tautiečių. Iš pradžių į Skandinaviją ji išvyko pinti vainikėlių, kuriais danai mėgsta pasipuošti stalą ar per šventes pasikabinti ant laukujų durų.

„Tai yra šiaudiniai vainikėliai, kurie naudojami per adventą. Įvairiausio dydžio, skersmens –  skersmuo būna nuo 15 cm iki 70 cm. Yra speciali mašina ir suki juos. 100 vainikėlių per dieną – vis važiuoja, važiuoja aplinkui, turi sekti, kad atitiktų storį, dydį“, – sako Audronė.

To, ką išgyveno pirmaisiais savo metais svečioje šalyje, dabar laimingai gyvenanti emigrantė nelinkėtų niekam: „Iš pradžių buvo sunku. Kol atsistoji ant kojų, tai nėra patogumų, niekas nelaukia ištiestomis rankomis. Gyvendavome pas šeimininką – jeigu dirbi pas jį, turi kambarėlį ir glaudiesi.“

Tada Audronė tris mėnesius per metus dirbdavo Danijoje, o likusius devynis praleisdavo Lietuvoje. Bet nemanykite, kad Palangoje ji atostogaudavo, ten ji irgi dirbo.

„Grįžusi į Lietuvą dirbdavau virtuvėje. [...] Vėliau Palangoje susipažinau su [būsimu] vyru, jis Danijoje pradėjo dirbti nuolatinį darbą, aš važinėjau tarp dukros ir vyro: Danija – Lietuva. Kaip sakau, gyvenau magistralėje“, – pasakoja Audronė.

Atėjo diena, kai Audronė suprato: daugiau ji šitaip nebegali. Dukra baigė dešimtą klasę ir visa šeima apsigyveno Danijoje.

Po sunkių metų vainikėlių gamykloje anksčiau Palangoje virėja dirbusi moteris pagaliau gavo darbą, atitinkantį jos įgūdžius ir patirtį.

„Kai pradėjau dirbti virėja Danijoje, tada jau buvo 5 savaitės atostogų, kaip priklauso, tada jau gali keliauti, nes pakankamai gerai uždirbi. Turi teisę sirgti, tavęs niekas nekeikia. Dirbau rytine virėja, darbas prasidėdavo 6 val., baigdavosi 14–15 val. Turėdavau vasarą 250 pusryčiaujančių žmonių. Pamaitini juos, tada kolektyvą pamaitini ir vėl ruošiesi rytojui“, – prisimena Audronė.

Kiek metų – tiek rožių

Tačiau mintis apie svajonės įgyvendinimą jos niekada neapleido. Moteris sako žinojusi, kad anksčiau ar vėliau turės nuosavą gėlių parduotuvę.

„Į šitą parduotuvėlę atėjau dirbti savu noru prieš metus laiko, padėti senai moterytei susitvarkyti su gėlėmis be jokio atlygio. Ėjau dėl gėlių, spalvų. Niūriais žiemos vakarais atlėkdavau, kai neturėjau ką veikti“, – „Emigrantams“ pasakoja Audronė.

Senyvo amžiaus danė galiausiai pasiūlė Audronei perleisti savo parduotuvę, o pati išėjo į pensiją. Tada lietuvei teko pasidomėti ne tik floristika, bet ir daniško verslo subtilybėmis: „Ištisas naktis skaičiau internete, kiek reikia pinigėlių turėti, kaip daryti, kur patalpas gauti, kiek tai kainuoja ir visa kita. Buvo parašyta, kad reikia 100 tūkst. daniškų kronų. Turėjau 50 tūkst., galvojau – pradėsiu, jeigu ką – rems šeima. Taip ir atsitiko: išleidau savus 50 tūkst., rėmė šeima.“

Anot Audronės, Danijoje pradėti verslą – nesunku. Jauniems verslininkams taikomos įvairios mokesčių lengvatos, kad pradžia būtų kuo sklandesnė ir sėkmingesnė.

„Mokesčiai manęs dar neaplankė, laukiu, ruošiuosi. Viskas gerai, visa buhalterija – balta, nieko nebijau, nieko neslepiu. Pasiskolinti irgi visada gali, nors šitą verslą pradėjome tik iš šeimos pinigų, paskolos neėmėme“, – neslepia Audronė.

Moteris sako, kad prie jos sėkmės daug prisidėjo šeima. Jeigu ne vyro pagalba, kažin ar būtų pavykę parduotuvę atidaryti taip greitai.

„Viską renovavome, perdažėme. Tam vyras aukojo savo atostogas. Šita vieta labai dėkinga, pastato stogas – šiaudinis, senoviškas, idealiai tinka gėlėms. Vasarą labai vėsu čia, gal kokie 17 laipsnių per karščius, tai mano gėlytės gerai jaučiasi“, – teigia lietuvė.

Vos pusę metų verslaujanti moteris netveria džiaugsmu. Ji net neabejoja, kad verslas seksis. Juk kai taip stengiesi ir myli savo darbą, nepasisekti tiesiog negali. Audronė puikiai atsimena geriausią savo prekybos dieną, kai padarė puokštę, kurią net buvo sunku nulaikyti rankose: „Dariau didžiausią puokštę iš 62 raudonų rožių. Man pačiai buvo sunku ją nulaikyti, padėjo vyras. Kainavo, jeigu litais, – 600. Brangu, bet taip daroma Danijoje: kiek metų – tiek raudonų rožių.“

Kai pasens, grįš į Lietuvą

Audronė sako, jog tokios dienos, kad neparduotų nieko, dar niekada nebuvo. Nors miestelyje vos 1000 gyventojų, pirkėjų netrūksta. Danai gėles dovanoja daug dažniau nei lietuviai, o tradicija dovanoti tiek rožių, kiek žmogui metų, čia itin paplitusi ir vis pildo Audronės piniginę. Tačiau kol kas moteris sako sau dar neišsimokėjusi nė vieno atlyginimo.

„Viską toliau investuoju. Noriu plėstis, noriu, kad būtų kuo daugiau, kuo gražesnių, įvairesnių gėlių, vazonėlių. Kad turėčiau visko, ko žmogus pageidauja, kad nė vienas neišeitų tuščiomis“, – atskleidžia pašnekovė.

Nors gėlių parduotuvė veikia dar tik pusmetį, Audronė tikina, kad kompetencijos ir kūrybinių galių jai tikrai netrūksta. Viskas čia sukurta jos rankomis. Jeigu reikia, į pagalbą skuba vyras ir dukra.

„Visą gyvenimą skaičiau apie gėles, turiu begalę knygų, mėgstu, domiuosi, galiu į visus klausimus atsakyti. Mano namuose ant stalo visada yra puokštė ar dekoracija“, – sako Audronė.

Iš to, kaip entuziastingai kalba Danijoje parduotuvę atidariusi moteris, atrodo, jog nieko keisti ji nesiruošia. Bet iš tiesų yra priešingai. Audronės planuose – ne tik klestintis verslas, bet ir grįžimas į gimtąją Palangą.

„Mes grįšime. Kai pasensime, grįšime į savo šalį. Kai jau gausime pensijas, turėsime pakankamai iš ko gyventi, tada būsime Lietuvoje. Pensijas gausime daniškas. Pati mažiausia [daniška pensija] – 2500, jeigu litais. Tai pati mažiausia, kurią gausime, jeigu patys nekaupsim. Mano vyras kaupiasi, aš – ne. Aš iš vyro [pinigų] gyvensiu“, – juokiasi Audronė.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų