– Papasakokite šiek tiek apie save: kas esate, ką veikėte, iki atsidūrėte Toskanoje?
– Pirmiausia aš esu lietuvė Ligita. Jau paskui – visa kita. Šiuo metu gyvenu Italijoje, Toskanos regione. Prieš persikeldama gyventi į Italiją visą aktyvų profesinį laikotarpį dirbau švietimo srityje: nuo mokytojos iki mokyklos direktorės. Pagal išsilavinimą esu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Keletą metų skrebinau plunksną dirbdama žurnaliste, bet paskui ir vėl sugrįžau į švietimą. Kai aplanko Ponas Įkvėpimas, rašau eilėraščius (o, kaip norėtųsi tam skirti daug daugiau laiko!), kuriu fraktalus ir praktikuoju neurografiją. Be galo mėgstu fotografuoti gamtą. Iš esmės esu absoliutus gamtos vaikas.
Kita mano aistra – teatras ir režisūra. Čia būta visokios patirties: nuo bendradarbiavimo tarptautiniuose projektuose, mokyklos Forumo teatro studijos iki dalyvavimo Joniškio miesto, iš kurio esu kilusi, balso teatre. Štai šito ilgiuosi labiausiai. Tačiau juk visi žinome, kad kiekvienam dalykui, kuris nutinka ar laukia mūsų kur nors už kampo, – savas laikas ir sava vieta. Groseto mieste, kuriame gyvenu dabar, yra puikių galimybių įsilieti į mėgėjišką teatrą, bet šis pomėgis dar turės pasėdėti ant atsarginių suolelio.
Visada buvau ir dabar esu smalsi ir aktyvi nenuorama. Turbūt tai mane ir padrąsino keisti šalį ir galvoti, ką dar įdomaus, vertingo sau ir kitiems šiame gyvenime galiu nuveikti. Taigi, dabar esu gidė ir kelionių vadovė Ligita, gyvenanti gražiausioje, mano manymu, Toskanos srityje Maremoje. Organizuoju keliones mažoms grupėms ir stengiuosi parodyti tokią Toskaną, kuri mažai kam žinoma. Kad nereikėtų daug ir ilgai italams pasakoti apie Lietuvą, kuri jiems beveik nepažįstama, taip pat kviečiu juos keliauti ir pamatyti mūsų gražią šalį patiems.
– Kada, kodėl ir kaip gyvenimas nuvedė Jus į Toskaną? Kodėl būtent ten?
– Kodėl būtent Toskana? Pusiau juokais, pusiau rimtai galiu atsakyti, kad ne aš ją pasirinkau, o ji mane. Taip jau nutiko, kad mano žmogus – italas, gyvenantis būtent šiame regione, tad jis ir yra didžiausias kaltininkas, lėmęs sprendimą persikelti gyventi į Toskaną. Kaip beveik visos čia atvykstančios gyventi lietuvaitės, esu meilės emigrantė. Labai ilgai svarsčiau prieš žengdama šį žingsnį, tačiau mano artimas žmogus dėl savo darbo specifikos negali persikelti gyventi į Lietuvą, tad aš atvykau į Italiją.
Ilgai jaukinausi šią šalį, domėjausi, keliavau, pratinausi prie kitokio gyvenimo būdo, ritmo, kultūros, gamtos, maisto, netgi tam tikrų vertybių. Mąsčiau, kaip ir kokiu būdu kursiu gyvenimą, kad išsaugočiau savo tapatumą ir neatitolčiau nuo Lietuvos. Italijoje supratau, kad čia galiu būti netgi daugiau lietuvė nei savo gimtojoje šalyje. Ir turiu laisvę būti savimi. Man tai svarbiausia žmogaus laisvė. Lietuvoje vis dar esame be galo sukaustyti socialinio statuso gniaužtų, svetimų žmonių nuomonių, požiūrių, siekio atitikti kitų lūkesčius ir jiems įtikti. Italija nuostabi tuo, kad labai greitai išmoko, jog esi laimingas tik tada, kai esi savimi ir, kad ir kaip nelengva kartais būtų, suteiki sau laimę būti kuo nori.
Kadangi visada mėgau keliauti, domėjausi istorija, ilgai galvoti nereikėjo – gidės ir kelionių vadovės darbas puikiai tiko. Be to, labai myliu žmones. Man patinka sutikti ir pažinti, susipažinti, dalytis tuo, ką žinau. Matyt, pedagogika jau taip įaugusi į kraują, kad kitaip ir būti nebegali. Esu dar „jauna“ gidė, gyvenu Toskanoje vos pusantrų metų, todėl ir trokštu viskuo, ką atradau ir vis dar atrandu, dalytis iš visos širdies.
Neretai sulaukiu lietuvių, ketinančių atvykti gyventi į Italiją ar norinčių Toskanoje nusipirkti būstą, klausimų ir prašymų patarti. Patariu neskubėti, pakeliauti, pamatyti skirtingus Italijos regionus. Kiekvienas – savitas, vis kitoks. Aš pati tam skyriau ketverius metus, o nepatyriau didelio kultūrinio šoko tik todėl, kad prieš atvykdama gyventi jau daug žinojau ir galėjau įvertinti.
– Kokios buvo pirmosios dienos, savaitės, mėnesiai Toskanoje? Kas labiausiai stebino, žavėjo? Prie ko buvo sunkiausia priprasti? Kiek pasiteisino Jūsų įsivaizdavimas apie šį Italijos regioną? Kaip Jus priėmė vietiniai?
– Pirmi mėnesiai nebuvo lengvi. Kankino žmogiškai normalios abejonės dėl pasirinkto sprendimo, ateities, bet kartu jau žinojau, ko noriu ir apie ką svajoju. Buvo sunku suprasti, kaip veikia institucijos, įstatymai, trikdė netgi paprasti buitiniai dalykai. Kai tik atvažiuoji ir išvažiuoji, jų nepastebi.
Sunkiausia buvo priimti gyvenimo būdo nuostatą, kad niekas nevyksta greitai, o kartais ir ne taip, kaip pažadėta. Kad kainos mažose maitinimo įstaigose gali ne tik kad būti neparašytos, bet ir skirtis: vieną dieną – vienokios, kitą – kitokios. Italai tai toleruoja, supranta ir net palaiko, nes iš esmės vertina ir palaiko mažus šeimų verslus, o man – šokas. Visada klauskite kainų, nes jos gali ir nemaloniai nustebinti.
Ilgai neprisiminiau, kad beveik visos įstaigos nuo 13 iki 16 val. nedirba, o kartais išvis nesuprasi, kaip dirba... Reikėjo pastangų priimti itališką kultūrą, kad visi pokalbiai prasideda ir baigiasi kalbomis apie maistą ir kur geriau nuvažiuoti pavalgyti. Tris valandas plepėti, ir dar apie maistą... Šitiek darbų galima nudirbti! Dabar suprantu ir labai vertinu šią itališkos kultūros dalį. Itališkas maistas vertas tų pokalbių, o toskanietiškas – juo labiau.
Tai ir yra la dolce vita. Gyvenimas puikus tada, kai sugebi juo mėgautis, o ne žiūri pro rakto skylutę, ką veikia tavo kaimynas. Kai kalbame su draugais apie kultūrų skirtumus ir keliones, visada kartoju, kad italai keliaudami pasakoja apie vietas, kuriose skanavo puikaus maisto ir dėl to nori ten sugrįžti, o lietuviai keliauja, kad kuo daugiau pamatytų, kad ir būdami labai alkani, užtat sotūs įspūdžių. Abu požiūriai yra teisingi ir abu gerbtini.
Kuo neatsižaviu? Šypsenomis, lengvumu ir pokalbiais, kurie gimsta tiesiog stovint eilėje prie kasos. Mandagumu ir puikiomis manieromis. Visada tave užkalbins, paklaus, pasidomės. To paties tikėsis ir iš tavęs. Nepaprastai gražu stebėti, kaip italai vertina savo asmeninį laiką, pomėgius ir, ko gero, labiau nei bet kuri kita tauta moka mėgautis gyvenimu. Tiesa, toskaniečiai šmaikštūs, net sarkastiški, jų humoras aštrus ir žinomas visoje Italijoje. Jei kas nors nepatiks, visada pasakys, ir nebūtinai laikydamiesi tų gražiojo etiketo taisyklių.
Man nebuvo sunku su italais sutarti, niekada nepajutau, kad esu emigrantė. Gal todėl, kad Groseto miestas – pajūrio kurortinėje zonoje, daugiakultūris, čia daug kitataučių, poilsiautojų, vietiniai įpratę prie turistų. Deja, lietuvių čia vos keli. Mano draugams ir aplinkiniams kaip tik įdomu, kur toji Lietuva, kokios tradicijos, koks maistas, kultūra, papročiai ir kokios baisiai šaltos pas mus žiemos. Kartais ruošiu jiems cena lituana (lietuvišką vakarienę) ir pasakoju, pasakoju, pasakoju...
– Tai kokia ji – Toskana? Kodėl siūlytumėte tautiečiams čia apsilankyti? Kokio turizmo mėgėjams ji tikrai paliks įspūdį?
– Toskana pripažinta vienu gražiausių (ir brangiausių) Italijos regionų. Tai kiparisai, pušys, alyvuogių laukai, kalvos ir nesibaigiantys vynuogynai. Puikus maistas, išraiškingas vynas ir fantastiški pekorino sūriai. Manau, ji patiks tiems, kurie mėgsta kultūrą, istoriją, gamtą, meną ir maistą. Čia galima keliauti pačiais įvairiausiais būdais: pėsčiomis žymiuoju Via Francigena piligrimų keliu, mėgstantiems aktyvesnį gyvenimo būdą – rinktis keliones dviračiais, automobiliais. Kaip ir visoje Italijoje, taip ir Toskanoje, puikiai išvystytas viešasis transportas. Tiesa, norint pasiekti gražiausias mažiau žinomas vietas ne turistinio sezono metu bus keblu, nes viešojo transporto maršrutai minimalizuojami.
Tai ir yra la dolce vita. Gyvenimas puikus tada, kai sugebi juo mėgautis, o ne žiūri pro rakto skylutę, ką veikia tavo kaimynas.
Be to, Toskanoje rasite įspūdingąją Elbos salą. Šio krašto gamtos grožis švelnus, romantiškas, Tirėnų jūros saulėlydžiai užburiantys. Dar šis regionas garsėja karštosiomis mineralų prisotintomis versmėmis, tad tie, kurie mėgsta terminius vandenis, gali čia keliauti ir ilsėtis žiemą. Man tai visų pirma paslaptingųjų etruskų, gyvenusių dar iki romėnų, išraiškingojo Renesanso, žydros Tirėnų jūros ir žavingos gamtos lopšys. Toskanoje ne tik spaudžiamas ypač tyras alyvuogių aliejus, didžiuojamasi puikiais vynais ar maistu, bet ir auginamas šafranas, žemės riešutai, tabakas, net ryžiai.
O kur dar maži miestukai, tiesiog persismelkę romantiška, jaukia, tikros itališkos kultūros dvasia! Praėjusių metų vasarą Toskanos regiono turizmo konferencijos metu pristatytais duomenimis, kasmet šiame išskirtiniame regione apsilanko daugiau kaip 5 mln. turistų. Skaičiai kalba patys už save. Manau, kad keliautojams patinka Toskanos įvairovė: nuo istorijos iki kraštovaizdžio ir jūros. Tiesiog ilsiesi žiūrėdamas. Sunku būtų atrasti, ko ji neturi ir kam galėtų nepatikti. Gal ekstremalių pojūčių ir pramoginio turizmo mėgėjams...
Į Toskaną geriausia vykti nuo ankstyvo pavasario iki spalio pabaigos. Nepatartina keliauti antroje rugpjūčio pusėje – labai karšta, be to, tuo metu atostogauja patys italai, tad dirba ne visos maitinimo įstaigos, gali kilti ir kitų neplanuotų nesklandumų. Norintiems sujungti pažintines ir poilsines keliones geriausia rinktis datas nuo gegužės vidurio (pradeda veikti paplūdimiai) iki spalio vidurio. Tokiu metu tiems, kurie renkasi viešąjį transportą, irgi lengviau keliauti, nes jau viskas veikia turistinio sezono režimu.
– Kuriam laikui reikėtų vykti į Toskaną, norint bent minimaliai ją pažinti?
– Sunkus klausimas. Bent minimaliai pažinti užtenka savaitės, tačiau kiekvieno poreikiai yra skirtingi. Galbūt vienam keliautojui svarbu pamatyti žinomiausius Toskanos miestus, kitam norisi gamtos, dar kitas renkasi pasyvų poilsį prie jūros, kas nors mėgsta gastronomines keliones. Prieš savarankiškai keliaujant geriausia susidėlioti prioritetus, nes visko pamatyti, paragauti ir dar tingiai pailsėti per savaitę nepavyks.
– Ką būtina čia pamatyti, kur apsilankyti, ką paragauti?
– Toskanos širdis – Florencija. Tačiau šiam miestui pažinti vienos dienos mažai. Reikia bent trijų. Todėl į Florenciją reikėtų keliauti atskirai ir skirti laiko tik jai. Kiti miestai – Piza, Siena, San Džiminjanas, Voltera, Luka, Pjenca. Tai daugiausia turistų dėmesio sulaukiantys miestai. Kiekviename jų verta apsilankyti, kiekviename gausu kultūrinio ir istorinio palikimo. Susipažinti su kiekvienu iš jų užtenka skirti po dieną. Atskiro dėmesio verta Marema. Tiems, kuriems patinka archeologija, verta patyrinėti žymiausius senovės etruskų miestus: Populoniją, Volterą, Kortoną, Rozelę.
Paragauti, be abejo, reikėtų jautienos kepsnio (bistecca alle fiorentina), pusiau brandintų ir ilgai brandintų avių sūrių (pekorino), skrudintos duonos su vištienos kepenėlėmis (crostini toscani), tirštos žuvies sriubos (cacciucco), specifinių makaronų (picci), laukinių kiaulių / šernų mėsos patiekalų (cinghiale), toskanietiškos baltos duonos (pane toscano), kuri kitokia nei kituose Italijos regionuose, ir sodraus raudojo vyno. Derėtų prisiminti, kad mažesnėse arba kiek rečiau turistų lankomose vietose pateikiamas tik itališkas meniu, kurį ne visada lengva suprasti.
Klauskite, visada klauskite. Tačiau taip pat prisiminkite, kad italai šiek tiek pritingi mokytis kitų kalbų ir toli gražu ne visi kalba angliškai. Tad savarankiškai keliaujantiems kelionių žodynėlis pravers.
– Ar tai regionas, kurį puikiai galima pažinti savarankiškai, ar vis dėlto geriau ieškoti ją pažįstančio pagalbos? Ką Jūs pati galite pasiūlyti atvykstantiems?
– Kiekvienas keliautojas renkasi sau priimtiną kelionės būdą. Jaunimas ir šeimos su mažais vaikais dažniau keliauja savarankiškai. Dalis keliautojų stengiasi susirinkti informaciją, ypač keliaujantys čia pirmą kartą, rašo ir klausia, yra kas elgiasi ir nelabai sąžiningai. Toskana, kaip ir bet kuri kita kelionių kryptis, tinka tiek keliauti savarankiškai, tiek kartu su gidu ir kelionės vadovu. Vis dėlto lengviau keliauti, kai šalia – regioną pažįstantis žmogus.
Mano kelionės kitokios. Bandau sujungti istoriją, kultūrą, gamtą ir jūrą turistinio sezono metu. Keliaujame mažomis – septynių aštuonių žmonių – grupėmis, nes taip komfortiškiau, lengviau grupėje susitarti, jei ko nors nenori ar ką nors papildomai arba kitaip nori daryti, nei esu numačiusi kelionės programoje. Man svarbu, kad žmogus atsipalaiduotų, pailsėtų keliaudamas ir galėtų mėgautis kelione.
Šalia žinomiausių Toskanos objektų stengiuosi parodyti mažiau žinomų, ne tokių populiarių, bet užtat dar tikresnių itališka dvasia ir gražesnių mažų miestelių. Tai vadinu mažų miestelių magija. Beveik visada vieną dieną skiriu gamtai ir jūrai. Be to, apsigyvenusi Toskanoje supratau ir patyriau, kad pačios piečiausios, gražiausius paplūdimius turinčios šio regiono dalies lietuviai visai nežino. Todėl mano kelionės pirmiausia skirtos Maremai, išskirtinei Toskanos daliai, pažinti. Ilsėtis Maremoje plūsta patys italai iš kitų regionų ir Toskanos vietų dėl jūros ir gamtos grožio, o lietuviai kartu su manimi čia pradėjo keliauti tik šią vasarą.
Nė vienas mano kelionių paketas nėra sukaltas pagal tą patį šabloną. Vis ieškau, kas lietuviams labiau patinka, ką dar galiu įtraukti ir parodyti. Juk parodyti čia tikrai yra ką! Būna, kad kartu su keliautojais sudarome jų pageidavimų maršrutą ir tuomet keliaujame kartu ten ir taip, kaip grupei norisi. Į mano organizuojamas keliones neįtraukta Florencija, nes manau, kad šiam miestui pažinti reikia atskiros dviejų trijų dienų kelionės, o ne perbėgti paskubomis. „Toskanos istorijų“ kelionės skirtos nuostabiai Toskanos regiono gamtai, jūrai, istorijai ir kultūrai.
Esu įsitikinusi, kad pažinti kraštą gali tik tada, kai kuo arčiau gali prisiliesti prie vietinių gyvenimo tuose jų mažuose miestukuose, paragauti maisto ne tik turistams skirtose restoranuose ar osterijose, bet ten, kur valgyti atkeliauja patys italai. Ieškau tokių vietų ir siūlau ne tik kelių dienų keliones, bet ir vienos dienos turus po Maremą. Galima kartu su manimi nekeliauti, o tik užsisakyti vyno, sūrių, alyvuogių aliejaus ar garsiosios fiorentinos kepsnio degustacijų. Lydžiu į tokias autentiškas vietas ir verčiu į lietuvių kalbą, nes dažnai čia kalbama tik itališkai. Taip pat organizuoju vyno, pekorino ir ypač tyro alyvuogių aliejaus degustacijas ir Lietuvoje. Tad, jei neatvykote į Toskaną, Toskana gali atvykti pas jus. Tokiose degustacijose ne tik ragaujame itališko maisto, bet ir papasakoju, supažindinu, kas toji Toskana ir ko galima joje tikėtis atostogaujant. Kaip tik šiuo metu planuojamos kovo mėnesio degustacijos Lietuvoje. Kas žino, gal Kovo 8-ąją ar Kovo 11-ąją galėsime atšvęsti kartu lietuviškai su itališku dolce vita prieskoniu.
– Ar yra tam tikrų stereotipų apie šį regioną, su kuriais susidūrėte ir kuriuos gyvenimas joje paneigė?
– Toskanoje kaip niekur kitur pajusite, kaip kiekvienas miestas ar kaimelis vertina savo išskirtinumą ir kaip atvirai išreiškiamas nesutarimas tarp vieno miesto gyventojų ir kito to paties regiono miestelėnų. Todėl būkite atsargūs keliaudami po Toskaną ir girdami kokį kitą aplankytą šio regiono miestą – niekada nežinote, ar tarp tų vietovių nevyksta netiesioginis mūšis. Toskaniečiai apie kitus turi prikūrę šmaikščių juokelių, palyginimų, tiesą sakant, labai panašiai kaip ir mes apie aukštaičius, žemaičius ar suvalkiečius. Istoriškai taip jau susiklostė, kad miestuose lyg mažose valstybėse gyvenę italai, viduramžiais nepasidaliję įtakos zonomis, yra prikrėtę vieni kitiems šunybių ir tai prisimenama iki šių dienų. Tokia pusiau rimta, pusiau juokais išsakoma šios nesantaikos priežastis. Kol kas gyvenimas šio stereotipo dar nepaneigė.
(be temos)
(be temos)
(be temos)