Ar dažnai ukrainiečiai patenka į nusikaltėlių bei sukčių rankas Lietuvoje, LNK žurnalistas teiravosi Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovės Lukos Lesauskaitės.
– Prieš keletą dienų iš ukrainiečio pagrobta suma – įspūdinga. Ar tai – pavienis atvejis, kai ukrainiečiai vežasi tiek daug pinigų, ar dažnai pabėgėliai bando vežtis visą savo turtą?
– Deja, tokios informacijos, kokias sumas vežasi nuo karo bėgdami ukrainiečiai, neturime. Tokie žmonės bent iš pradžių į mus nesikreipia, nes tos paramos nelabai jiems ir reikia. Na, o didžioji dalis, su kuriais mes bendraujame, kuriuos mes priimame į registracijos centrus, tokių sumų tikrai neturi. Jie arba nespėjo pinigų pasiimti su savimi, arba jau išleido santaupas ir jų nebeturi.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Nukentėję ukrainiečiai dėl apiplėšimo kreipėsi į mūsų teisėsaugą. Vadinasi, pinigai buvo legalūs, tačiau gali būti, kad kai kada tokie atvejai yra nutylimi, ukrainiečiai nesikreipia į policiją. Ar neteko iš jų pačių girdėti panašių istorijų?
– Tokia informacija iki šiol niekas nesidalino. Tačiau jau keletą savaičių stebime, kad padaugėjo sukčiavimo atvejų. Ukrainiečiai vis dažniau sulaukia žinučių, kuriose prašoma pateikti asmeninius duomenis ir neva juos parems finansiškai. Dėl to į mus kreipėsi nemažai ukrainiečių, kurie supranta, kad svarbu apie tai pranešti atitinkamoms institucijoms, nes tai nėra noras padėti, o mėginimas išvilioti pinigus ar kitaip apgauti. Turime keletą atvejų, kai sukčiai kreipėsi mūsų vardu ar kolegų „Carito“ vardu, neva jie gali padėti ir prašė įvairių asmens duomenų. Svarbu pabrėžti, kad nė viena nevyriausybinė organizacija tokių dalykų nedaro ir tokių žinučių nesiunčia. Ir kad visos rengiamos akcijos būna viešos. Tos telefoninės žinutės dabar yra populiariausias būdas pasinaudoti ir karo pabėgėliais iš Ukrainos.
Ukrainiečiai vis dažniau sulaukia žinučių, kuriose prašoma pateikti asmeninius duomenis ir neva juos parems finansiškai.
– Kokių imatės priemonių, kaip informuojate apie tai ukrainiečius, kurie lietuviškai nesupranta ir turbūt mūsų žinių nežiūri?
– Informaciją platiname visais įmanomais kanalais. Esame pastebėję tokį faktą, kad daugelis atvykusių ukrainiečių nepasitiki valstybinėmis institucijomis. Matome, kad geriausiai informacija plinta jų vidinėse grupėse – instagrame, feisbuke ir kt. Esame tose grupėse, turime koordinatorių, kuratorių, kurie taip pat bendrauja. Keletas ukrainiečių dirba pas mus. Be abejo, mes, kaip organizacija, dalinamės šia informacija ir savo puslapiuose, ir socialiuose tinkluose. Deja, dezinformacijos ukrainiečiai taip pat sulaukia. Kadangi daugelis jų jau senokai apsistoję Lietuvoje, jie turėtų kreiptis dėl galimybės pratęsti leidimą čia gyventi. Tačiau juos baugina pastaruoju metu plintanti informacija, raginimai, ypač vyrams, nepratęsti ir nesikreipti dėl tų dokumentų, nes bus neva mobilizuoti ir pasiųsti atgal į Ukrainą kariauti. Noriu pasakyti, kad Lietuva tikrai neturi tokių įrankių, kurie priverstų žmones grįžti ir kariauti.
– Nesunku atspėti, kad tokią dezinformaciją skleidžia kaimynai iš Rytų. Na, bet dabar klausimas apie lietuvių darbdavius. Teko girdėti, kad kai kurie ukrainiečiai buvo įdarbinti ne visai taip, kaip turėtų būti. Ir galbūt net ne visiems buvo sumokėti atlyginimai. Ar jums apie tai yra žinoma?
– Atvejų tikrai yra įvairių, bet iki mūsų kažkokių šiurpių istorijų neatėjo. Dažniausiai į mus kreipiasi moterys, kurios netenka darbo, nes joms nepavyksta suderinti darbo grafikų dėl pamaininio, naktinio darbo. O kai moterys atvyksta su vaikais, joms tikrai sudėtinga išlaviruoti. Bet dėl nesumokėto atlyginimo, bandymo išnaudoti ir panašių dalykų girdime.
– Ar tokie įvykiai nenuteiks ukrainiečių prieš lietuvius? Kokias tendencijas pastebite: ukrainiečiai nusiteikę likti Lietuvoje ar keliauti toliau į Vakarų Europą, o galbūt grįžti į Ukrainą?
– Nepaisant to, kas vyksta šiuo metu Ukrainoje, kad ir žiema, ir bombardavimai nesiliauja, bet į Lietuvą atvykstančių ukrainiečių skaičius neauga. Kartais net stebina, kur tie žmonės yra. Dabar labiau stebime čia jau gyvenančių ukrainiečių norą parsivežti Ukrainoje likusius giminaičius, kurie nespėjo ar negalėjo tuomet kartu pabėgti, nes yra su negalia, vyresnio amžiaus. Mūsų klausia, kaip juos būtų galima parsigabenti. Apie jų tolimesnius planus, vėlgi – labai skirtingos istorijos. Tačiau yra nemažai mamų, atvykusių su vaikais. Ir nemažai jų galvoja apie gyvenimą čia, nes atžalos pradėjo lankyti darželius, mokyklas. Mamos dirba, yra tokių, kurios vienu metu turi net kelis darbus. Jos mato, kad čia tų galimybių yra daugiau. Nepaisant to, jų balsuose jaučiasi ir nostalgija, ir tas tėvynės šauksmas. Vis dėlto daugelis teigia, kad čia patinka ir buvo šiltai sutikti. Kad lietuviai draugiški ir Lietuva labai graži.
