– Pirmiausiai, nesu tikras, ar prezidentas V. Zelenskis taip mąsto. Bet jeigu galvotų, kad kitos valstybės gali prievarta taip grąžinti, tai teisiškai jis nelabai supranta situacijos. Nes yra tarptautinė teisė ir turi būti sutartys tarp šalių pasirašytos. Be to, Lietuvos įstatymai turi būti sureguliuoti ir suderinti su Europos Sąjunga, kad kažkas prievarta būtų grąžinamas. Kiekvienas asmuo Lietuvoje, net ir užsienietis, per prievartą grąžinamas gali paduoti į teismą ir sunku įsivaizduoti, kaip čia atitiktų Lietuvos konstituciją, mūsų tarptautines sutartis ir kitus dalykus, jeigu mes sugalvotume prievarta suiminėti Ukrainos vyrus ir juos grąžinti į Ukrainą. Mūsų ketinimai remti Ukrainos kariuomenę ir norą išsilaisvinti nuo Rusijos okupacijos gali būti labai gražūs, tačiau yra konstitucija, tarptautinės sutartys, įstatymai ir daugelis kitų dalykų. Net jeigu mūsų prezidentas ar Seimas norėtų tai padaryti, lengvai to negalėtų įgyvendinti. Tai ilgas procesas, kuris galų gale nuvestų ir į konstitucinį teismą. Net kalbos negali būti šiai dienai apie tai. Tačiau gali būti susitariama dėl kažkokių mobilizacinių punktų atidarymo, kur ne pati mobilizacija vyktų, o kur būtų galima ukrainiečiams vyrams ir moterims savanoriams pasirašyti sutartis, kur jiems būtų išaiškinami informaciniai centrai, kur jie galėtų savanoriškai įsitraukti į tėvynės gynybą arba būtų sudarytos jiems kokios lengvatos, įskaitant ir mokestinius dalykus. Nes tie, kurie išvažiuoja, šį bei tą praranda pačioj Ukrainoj arba gali būti persekiojami baudžiamąja teise. Tai visus tuos dalykus jie galėtų informaciniuose centruose sutvarkyti. Ir tokį projektą Lietuva galėtų palaikyti. Panašius atsiliepimus aš girdėjau ir užsienio šalyse, kur Ukraina kreipėsi ar kur buvo diskutuojamas panašus klausimas, kaip mes svarstome.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Na, Estijos premjerė gana greitai pasakė griežtą „ne“, iš Lietuvos tokio atsakymo mes dar negirdime. Ar mes irgi turėtume sekti estų pavyzdžiu ar vis dėlto bandyti tartis su Ukraina ir, kaip jūs sakote, ieškoti kažkokių kitokių kampų tam, kad nebūtų ištartas griežtas „ne“?
– Aš manau, kad skubėti ir griežtai pasakyti „taip“ ar „ne“ nevertėtų. Vis dėlto, jeigu Ukraina paprašytų greito ir aiškaus atsakymo, tada reikėtų pasakyti „ne“. Jeigu Ukraina bus labiau diplomatiška, ko kartais šiai šaliai trūksta, ir bandys derėtis, tada būtų galima sukurti kažkokius projektus, kurių dėka įvairūs asmenys, net nebūtinai Ukrainos piliečiai, bet ir kiti savanoriai per informacinius centrus galėtų gauti informaciją, sudaryti kažkokias preliminarias sutartis. Ir šioje vietoje vykdyti politiką, kas, mano manymu, būtų pozityvus Ukrainos rėmimas.
– Na, Ukraina kaip tik dabar taiso mobilizaciją numatantį įstatymą, koreguoja šaukiamajį amžių, numato tam tikras atsakomybes jaunuoliams, kurie vengs mobilizacijos. Bet, tarkim, jeigu tie jaunuoliai atsiduria čia, Lietuvoje, ir taip bando išvengti mobilizacijos, kyla klausimas, kaip tas ukrainiečių teisingumas pasiektų tuos, kurie yra Lietuvoje? Ar mes dėl to irgi kažką turėtume daryti?
– Ne, nemanau, kad papildomai be tarimosi diplomatinio ir informavimo reikėtų kažką daryti. Kita vertus, jeigu Ukraina mano, kad yra pažeistas jų įstatymas ir kad piliečiai turėtų būti grąžinami pagal baudžiamąją teisę, tada jie gali kreiptis į tarptautinius nusikalstamumo tyrimus ir įprastine tvarka, kaip visi nusikaltėliai yra grąžinami, jiems būtų grąžinami. Kitas klausimas, ar užsienio šalys pripažintų tokią tvarką. Ir čia iš tiesų yra didelė problema, kad asmenims, kuriems gresia būti persekiojamiems, nužudytiems ar kažkas tokio galėtų atsitikti su jais jų šalyje, paprastai Europos Sąjungos šalys gina tokius piliečius ir jų sprendimus – pavyzdžiui, nedalyvauti karuose. Taigi, labai sudėtinga, man atrodo, iš Europos Sąjungos kažką grąžinti į Ukrainą. Sunku man net įsivaizduoti, kad taip galėtų atsitikti. Tačiau, pavyzdžiui, jeigu jie išsiuntinėtų laiškus savo šaukiamojo amžiaus piliečiams ir paaiškintų jų teisinę atsakomybę, bandytų su jais pasikalbėti, netaikydami prievartos priemonių, bet aiškinamasias priemones, o taip pat priimtų papildomus įstatymus, kurie padėtų jiems išvengti atsakomybės ir paaiškintų galimybes: kad, pavyzdžiui, galbūt jums nereikia iš karto važiuoti į apkasus ir dalyvauti šturmo būriuose, bet galite mokytis kompiuterinės technikos, valdyti bepiločius lėktuvus ar dar kažką, įgyti karinę technologinę specialybę ir važiuoti studijuoti, pavyzdžiui, į Didžiąją Britaniją ar JAV, vietoj to, kad dirbtumėt statybininku Lietuvoje – galbūt tai ir sudomintų.
