– Kai prisimenat savo mokyklą, labai laukdavot Rugsėjo 1-osios, Vladai?
Vladimiras: Vienos bjauriausių dienų būdavo rugpjūčio paskutinė savaitė, kai reikėdavo galvoti apie prasidedančius mokslo metus – tiesiog nekenčiau šito laikotarpio. Tiesa, turiu pripažinti, kad tai buvo dar sovietmetis. Mokykla buvo visai kitokia, galima sakyti, nemalonesnė, jeigu tinka tas žodis. Bet ir dabar, kiek žinau, daugelis vaikų, kiek pats atsimenu iš savo dukters patirties, nesidžiaugdavo Rugsėjo 1-ąja ar jos išvakarėse.
– Pauliau, jūs laukdavot mokslo metų pradžios?
Paulius: Aš irgi nelaukdavau ir turbūt net dabar universitete darbuojantis kartais sunku save suintegruoti į Rugsėjo 1-osios kontekstą. Bet viską išteisina, kai susitinki mielus žmones, kurių visą vasarą nematei – bendradarbius, bendraminčius ir panašiai. Tai šiek tiek kompensuoja tą skausmą.
– Kaip sakoma, mokslo vaisiai saldūs, nors šaknys karčios. Prisiminiau pokalbį su švietimo ministre. Buvo pokalbis apie egzaminų sureikšminimą. Ministrė sako – kažkaip labai per daug sureikšminam egzaminus. Vertinimai – nuolatinis stresas. Lauki, drebi – ir ministrai dreba, ir tėvai dreba, ir vaikai dreba. Ir aš pats pagalvojau – gal tikrai persistengiam su tais egzaminais. Jų tarpinių dabar visokių pridėta, ir visos vyriausybės bando tą stresą kažkaip sumažinti. Kaip jums atrodo, Vladai, ar nepervertinam viso to egzaminų maratono?
Vladimiras: Gal dabar mes apskritai kiekvieną įtampą vadinam stresu ir laikom blogiu. Nors yra atvejų, kai tai tikrai blogai – ypač kai švietimo sistema kiekvienais metais būna nepasiruošusi mokslo metams. Kaip kelininkai kasmet nepasiruošia žiemai, nors žiema netikėtai vis tiek ateina. Tai šitas stresas – mažiausiai pelnytas. Reikia sutvarkyti švietimo sistemą, kuri jau ilgą laiką netvarkoma.
– Anksčiau viskas buvo paprasčiau. Egzaminai nebuvo gyvybės ir mirties klausimas.
Vladimiras: Na, stresas egzistavo visada – tiek prieš 10, tiek prieš 30 metų. Žmonės stresuodavo ir dėl stojamųjų, ir dėl mokyklinių egzaminų. Tai nebuvo eilinis įvykis. Bet dėl to niekas nedarė problemų, kad paauglys ar jaunuolis stresuoja, kad jausis nesaugiai. Tiesiog reikia mokytis ir daug dirbti. Reikia vieno dalyko – pasiruošti egzaminams.
– Tai svarbu, bet prisimenu ir Gintaro Serafino žodžius, kad kartais pažvelgus į egzaminų užduotis atrodo, jog žmogų ne patikrinti norima, o sukirsti. Tai irgi problema.
Vladimiras: Tai čia kita problema. Kaip mūsų keliai – vietoj to, kad juos sutvarkytume, dedame kameras ir ženklus. Taip ir su užduotimis – jos formuluojamos taip, kad sukirstų. Be to, pats krūvis, tenkantis mokiniams, mano supratimu, yra per didelis. Krūvis toks, kad vaikas prie vadovėlių praleidžia tiek pat arba net daugiau laiko nei suaugęs žmogus darbe. Tai nėra normalu – vaikas neturėtų dirbti tiek pat ar daugiau nei suaugęs. Apie tai buvo kalbėta dar Sąjūdžio metais – kad krūvį reikia mažinti, nes vaikams reikia pabūti su tėvais, turėti savarankiškų užsiėmimų, su draugais kažkur išvažiuoti. Nereikia, kad nuo ryto iki vakaro sėdėtų prie vadovėlių. Taip, mokytis reikia sunkiai, bet ne kaip vergui visą dieną. Ne taip, kad grįžęs namo iškart sėstum prie namų darbų ir po to tiesiai į lovą. Sovietmečiu dar reikėjo mokytis šeštadieniais. Tai nebuvo normalu. O dabar mes tik pailginom vaikams darbo dieną, metus, sumažinom atostogas – tai, mano supratimu, nėra sveikintina.
– Pauliau, paklausiu paties nuomonės – ar per sunku, per lengva, kaip su tais egzaminais, ar tas burbulas neperpūstas? Kaip pats matai visuomenės sujudimą dėl mokyklos? Gal kažkas negerai su tuo perspaudimu švietime?
Paulius: Čia labai plati filosofinė problema. Ką laikom sėkme gyvenime, su kuo egzaminą siejam? Iš dalies egzaminas – statuso, patekimo į tam tikrą klubą simbolis. Kai švietimas suvokiamas ne kaip tęstinis procesas, o kaip momentas: šiandien tu arba laimėtojas, arba pralaimėtojas. Ir kai viskas sudedama į tą akimirką, kyla stresas, įtampa, nepasitenkinimas vertinimo kriterijais. Beje, pati ministrė, kai vyko skandalas dėl dešimtbalės sistemos, kalbėjo, kad vaikams bus sugadintas gyvenimas, jeigu jie neįstos į norimą universitetą. Jei žiūrim tokiom kategorijom – gyvenimas sugriūva, jei neišlaikei vieno egzamino – tai natūralu, kad kyla įtampa. Tai turėtų būti tęstinis procesas, o egzaminas tik apvainikuotų darbą.
Jei žiūrim tokiom kategorijom – gyvenimas sugriūva, jei neišlaikei vieno egzamino – tai natūralu, kad kyla įtampa.
– Pradėkim vis dėlto įvykių ir komentarų narpliojimą nuo rasizmo skandalo „Eurobasket“ rungtynėse tarp Vokietijos ir Lietuvos. Vokietijos rinktinės kapitonas Denisas Šrioderis patyrė rasistinį užgauliojimą. Iš Lietuvos sirgalių sektoriaus buvo girdėti beždžionių garsai, kai žaidėjas ėjo į rūbinę. FIBA patvirtino incidentą, išmetė kaltininkus iš arenos ir uždraudė jiems lankytis rungtynėse. Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris atsiprašė, taip pat atsiprašė ir krepšininkai, ir federacijos prezidentas, pabrėžę, kad toks elgesys visiškai prieštarauja mūsų vertybėms. Kaip, Pauliau, vertinti, kas įvyko ir kaip reaguoti?
Paulius: Galbūt, jei tai būtų dviejų žmonių nuotykis Suomijoje, kur kažkas padaugino ir elgėsi lyg gyvenantis 90-aisiais, tai būtų smulkmena, apie kurią neverta kalbėti. Bet tie komentarai internete, kuriuos matėm, diskusijos aštrumas ir aktyvumas rodo, kad problema vis dar gyva. Be to, kai kuriose visuomenės zonose vis dar laikomasi požiūrio, kad europietis turi būti baltasis, tam tikros kultūros atstovas. Man atrodo, tai mūsų visuomenės problema. Mes priimame tą pačią Vokietijos brigadą, kabiname plakatus, jog „Vokietijos saugumas yra Lietuvos saugumas“, tai Vokietijoje tokios pažiūros yra visiškai nepriimtinos. Todėl visi tie komentarai, kurie Lietuvoje pasirodė, atrodytų būtų atmestini. Man atrodo, kad rasizmo problema Lietuvoje nėra tinkamai aptarta. Mes sau per daug leidžiame, ypač sporto srityje, kalbėdami su rasistinėmis konotacijomis.
– Tai nėra tik marginalus atvejis – jis gali atspindėti platesnę nuomonę bei nuotaikas?
Paulius: Žiūrėdamas komentarus sporto portaluose ar socialiniuose tinkluose, matau, kad tai nėra vienkartinis reiškinys. Kartais atrodo, jog žmonės jaučia pareigą tokią nuomonę išsakyti kaip „legitimią“. Nėra baimės, kad bus pasmerkti. Platesniame kontekste gyvename kintančios Europos sąlygomis, kuri neišvengiamai tampa vis įvairesnė. Lietuvoje jau yra antra, trečia emigrantų karta, žmonių iš skirtingų rasių ar mišrių šeimų. Šis klausimas mus vis tiek pasieks ir teks jį spręsti. Galim bandyti slėptis po kilimu, bet problema egzistuoja.
–Vladimirai, klausimas dėl Šrioderio rasistinio išpuolio. Kaip jį vertinti? Rimvydas Valatka savo komentare skyrė nemažai dėmesio šiam įvykiui, pabrėždamas, kad Lietuvos valdžia sureagavo per silpnai, per mažai pasmerkė. Ar jums taip atrodo?
Vladimiras: Aš dabar nesiimu vertinti, kas yra per mažai ar per daug, bet pritariu, kad reiškinys yra sisteminis. Rasizmo apraiškas matome ir socialiniuose tinkluose. Tai nenauja problema. Šiuo metu vyksta procesai, kurie griauna nusistovėjusią socialinę stratifikaciją. Švietimo epocha nulėmė naują sluoksnių sistemą – žmogaus išsilavinimas tapo pagrindiniu statuso rodikliu. Dabar situacija pakitusi – išsilavinimas dažnai nuvertintas, diplomai devalvuoti. Net aukštus laipsnius turintys žmonės kartais kalba keistus, net analfabetiškus dalykus. Šiandien pagrindiniu sėkmės rodikliu tapo materialinė gerovė. Kaip sakė Anthony Giddensas: rinkos ekonomika – gerai, bet nereikia kurti rinkos visuomenės. O mes turim būtent tokią. Žmogus save vertina tik pagal tai, ką turi ar ko neturi. Atsiranda savivertės problemų ir tada jis ieško sričių, kur gali pasijusti pranašesnis. Dažnai – per odos spalvą ar tautybę. Rasistinis požiūris, deja, vis dar gyvas. Kartais net girdisi mintys, kad, pavyzdžiui, slavai yra „žemesni“. Apie tai socialiniuose tinkluose tenka nemažai perskaityti, bet valdžia ar institucijos į tai nereaguoja.
– Dažnai girdžiu tokį memą – „visuomenė bukėja“. Bet ar tikrai?
Paulius: Visuomenė nebūtinai bukėja, bet pakito viešoji erdvė. Anksčiau girdėdavom tik autoritetų nuomones, dabar – visų. Tai kuria įspūdį, kad aplink daugiau kvailumo. Taigi, skandalas, kuris kilo, ir jo viešumas susijęs su mūsų laikais – viskas transliuojama, komentuojama, matoma. Net dviejų žmonių netinkamas elgesys pilnoje salėje tampa visiems žinomas, išryškinamas ir eskaluojamas. Ir taip, tai nėra visuomenės bukėjimas, bet tai yra naujosios viešosios erdvės tendencijos, naujos proto išsipildymo sąlygos, kuriose mums tenka gyventi. Čia didesnis iššūkis, aišku, žmonėms, kurie labiau mano, kad protas susijęs su kažkokia distancija nuo įvykio, nori apmąstyti dalykus, nori patikrinti, įvertinti. Jiems sudėtingiau – jie gyvena toje visuomenėje, kuri reikalauja greitos reakcijos, greitų įvykių, greito pasmerkimo. Ta prasme, visuomenė ne bukėja, o greitėja. O greitoje visuomenėje tie, kurie bukesni, jie turi geresnes sąlygas – ta prasme, kad greitis labai dažnai susijęs su neteisingu sprendimu. Tai va, to mes matome labai nemažai.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Pakalbėkim apie Vyriausybę – Ingos Ruginienės kabinetą. Formuojasi dideli pokyčiai, gal net 8–9 ministrai keisis. Didžiausias ažiotažas – Šarūno Biručio ir Rimanto Šadžiaus klausimas, ypač finansų ministro. Savaitgalį kalbėjusiam patyrusiam ministrui atrodo, kad sprendimas jį keisti gali būti klaida – jis gerai pažįsta Briuselį, laiko finansinį tvarumą rankose. I. Ruginienė daug nekalba, sako, kad finansų ministras turi būti premjerės dešinioji ranka, labiau bendradarbiaujantis. Bet, atrodo, chemijos tarp jų nebuvo – kartais ministras „statė į vietą“ I. Ruginienę. Dabar situacija pasikeitė: „džiunglių karalienė“ stato į vietą savo ministrus. Pauliau, kaip jūs perskaitot šitą situaciją ir ką rodo šita visa ministrų atranka?
Paulius: Tai galima įvairiai vertinti, bet turbūt faktas toks, kad dabartinėmis sąlygomis I. Ruginienės vienintelė pozicija, kuri turi stipresnį žodį, yra finansų ministro pozicija. Iš esmės, atmetus įvairius vertinimus – sakoma, kad kandidatė galbūt nepatyrusi, trūksta kažkokių kompetencijų – bet mes negalim šito pasakyti patys. Mes turime jai suteikti šansą dirbti. Problema turbūt ta, kad pačios aplinkybės ją labai silpnina. Visi kiti kandidatai į ministerijas buvo arba prezidentūros, arba partijos, arba koalicijos partnerių pasiūlyti. Su kai kuriais ji net nebuvo pažįstama – pati prisipažino. Tai ministrei pirmininkei turėti bent jau savo finansų ministrą, kuriuo ji pasitikėtų, man atrodo yra minimumas.
– Pats pateisini, Pauliau, kad tiesiog pakeičia ministrą dėl to, kad jis būtų asmeniškai lojalesnis?
Paulius: Politiškai, privalom pateisinti, man atrodo, vien dėl to, kokioje pozicijoje yra I. Ruginienė. Jeigu ji negautų net ir šito, tai apskritai reikėtų kalbėti, kieno tas kabinetas yra. Nes dabar, kaip su krepšinio analogijom – treneris turės treniruoti komandą, kurią ne jis pats surinko. Tai bent jau turėt savo įžaidėją šitoj komandai yra būtina. Tai čia – mažiausias dalykas, ką galėjo gauti I. Ruginienė, nevertinant pačių kandidatūrų. Bet politiškai čia buvo būtinas žingsnis. Be jo ji viešumoje būtų pademonstravusi absoliutų silpnumą. O dabar atrodo, kad ji turi bent jau įtaką šituose klausimuose, biudžeto formavime jos žodis bus paskutinis.
– Sutinkat, Vladai? Politiškai pateisinamas sprendimas, nors yra kritikos dėl to, kad pozicija gali būti silpnesnė?
Vladimiras: Bet čia nėra dėl ko teisinti – tai absoliučiai natūralus dalykas.
– Bet kompetencijos klausimas. Mes norim, kad Lietuvos aukščiausi vadovai – finansų ministras – būtų superkompetentingas žmogus, kuris žinotų, kaip suvesti galus, kuris išmanytų daugybę klausimų.
Vladimiras: Labai paprastas atsakymas – stabdykim rinkimus, skelbkime konkursus finansų ministro pareigoms. Konkursus, kur būtų vertinama kompetencija, o ne politinis priklausymas. Bet kol Lietuvoje yra demokratija, vyksta rinkimai ir vykdomąją valdžią formuoja išrinktieji politikai, tol finansų ministras pirmiausia yra politikas. Politikas, o ne biurokratas.
– Aš nesuprantu, Vladai, kodėl lojalumas yra svarbiau negu kompetencija?
Vladimiras: O kas sakė, kad čia lojalumas yra svarbiau? Tai nėra vien lojalumo dalykas. Kaip gali premjeras dirbti su finansų ministru, su kuriuo net nesutaria? Su kuriuo skiriasi požiūriai, prieigos, gal net asmeniškai neišeina kalbėtis? Tai absoliutus absurdas. Neįsivaizduojama, kad žmogus pasirinktų pavaduotoją, su kuriuo nesusikalba.
– Jeigu jis kompetentingas, išmano dalyką, kodėl negaliu turėti protingesnio už save?
Vladimiras: Šitas ministras neišmano. Šitas ministras net nesugeba nueiti ir atsakyti žmonėms į klausimus, kurie kyla savaitę, dvi, mėnesį. Net neina į žiniasklaidą paaiškinti, ką daro. Ruošiama mokesčių reforma – finansų ministro nematome.
– Manai, kad R. Šadžius yra silpnas ministras?
Vladimiras: O tai kas sakė, kad jis stiprus? Aš nelabai suprantu, kodėl mes darom prielaidą, kad jis buvo geras. Aš nematau jokių išskirtinių požymių, kad tai buvo kažin koks labai stiprus ministras. Kitas dalykas, ką Paulius teisingai sakė – pats šitas postas finansų ministro yra bendras darbas su premjeru, kur premjeras, pagal mūsų politinę gradaciją, yra truputį svarbesnis. Akivaizdu, kad pirmiausia finansų ministras yra premjero pavaduotojas finansams. Šitas tandemas tai labai aiškiai parodė, tarkim, praėjusioje kadencijoje, kai tikrai buvo neįsivaizduojama, kad Ingrida Šimonytė būtų nenorėjusi kokio nors finansų ministro kandidato, kurio pati norėtų. Visiškai neįsivaizduojama. Taip pat lygiai – Gintarė Skaistė buvo žmogus, su kuriuo I. Šimonytė sutarė ir kaip su žmogumi, ir kaip su savo srities specialiste. Čia dažnai vertinama politiškai – geras ar blogas specialistas. Bet aš nesuprantu, iš kur dabar atsirado ta mintis, kad turime kažkokį fantastišką finansų ministrą. Gal yra ir kitų nuomonių, bet iš kur mes ištraukėme, kad jis fantastiškas?
I. Ruginienės Vyriausybė yra pastatyta ant daugybės minų – didžiulis iššūkių laukas.
– Pauliau, darbingas bus kabinetas? Žiūrint į tas visuomenės įtampas ir visą šios vyriausybės pradžią, akivaizdu, kad socdemai dabar prisiima didelę reputacinę riziką. Matome ir protestus, opozicijos suaktyvėjimą. Atrodo, kad gali būti sunku su darbais – ar aš klystu?
Paulius: Turbūt viską labiausiai apsunkina pačios koalicijos klausimas: kiek partneriai bus nusiteikę geranoriškai vykdyti socialdemokratų programą. Situacija tikrai sudėtinga. Kaip sakiau, I. Ruginienės Vyriausybė yra pastatyta ant daugybės minų – didžiulis iššūkių laukas. Pagrindinė problema ta, kad ministrų kabinetą ji formavo ne pati. Prezidentūros vaidmuo čia buvo labai stiprus. Pakako vieno prezidento pareiškimo apie kultūros ministrą, ir viskas – situacija pasikeitė. Anksčiau, Dalios Grybauskaitės laikais, buvo tradicija, kad kai kuriuos ministrus – krašto apsaugos ar užsienio reikalų – deleguoja prezidentūra. Dabar turime ir kultūros ministrą, ir dar kitų.
– Tai jau beveik prezidentinė valstybė, nors Konstitucija aiškiai sako – Lietuva yra parlamentinė valstybė su kai kuriais prezidentinės valstybės bruožais. Atrodo, kad viskas apsivertė.
Paulius: Kai socialdemokratai atleido Sauliaus Skvernelio partiją iš koalicijos, jie patys tapo savotiškais įkaitais. Prezidentūra užėmė tą galią, kurios nebeliko pas socdemus. Todėl ministrė pirmininkė neturi visiškos laisvės pasirinkti savo komandą. Kalbant apie patirtį – akivaizdu, kad daliai ministrų jos trūksta. Pavyzdžiui, naujam finansų ministrui bus sunku įsitvirtinti tiek Lietuvoje, tiek Europoje, kur reikės derėtis dėl mūsų interesų. Tai yra papildomi iššūkiai, kurių nebūtų, jeigu turėtume labiau pripažintą kandidatą.
– Andriaus Tapino protestas, mitingas: 8 tūkst. prie Seimo, prezidentūrai įteikta peticija, beveik 80 tūkst. parašų. Ką atspindi, Pauliau, šitas protestas? Ką jis rodo? Ar žurnalistams tinka tokius protestus organizuoti? Ar tai nėra tik partinės konkurencijos išraiška? Ar žurnalistai turėtų sakyti, kokiai koalicijai būt, kokiai nebūt? Kas čia vis dėlto įvyko? Ar šitas protestas atspindi mažumos poziciją, ar daugumos?
Paulius: Na, sunku pasakyti. Žiūrint į kiekius, turbūt reikėtų sakyti, kad mažumos. Bet kita vertus, čia yra tęstinis procesas, kurį mes matom nuo pat socialdemokratų sprendimo eiti į koaliciją su „Nemuno aušra“. Tas sprendimas jau tada nepatiko daliai visuomenės. Reikia pripažinti, kad ta visuomenės dalis buvo ne patys socialdemokratai, o rinkėjai kitų partijų, kurios šiaip pačios neitų į tokią koaliciją. Bet procesas tęstinis. Aš, kritiškai žiūrėdamas į tą protestą, ir Andriui pats norėjau pasakyti…
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
Protesto „Gėdos diena“ dalyviai prie Seimo
– Nebuvai, Pauliau?
Paulius: Buvau, labai garsiai nerėkavau. Man atrodo, kad truputį keistas buvo tas reikalavimas. Protestas buvo toks, na, preventyvus – mes negalim nieko padaryti, bet parodom, kad mums nepatinka. Tik jis nesuvedamas iki logiškos išvados. Man atrodė, kad būtų logiška protesto organizatoriams kelti reikalavimus: pirmalaikių rinkimų arba bent jau griežtesnių sąlygų socdemams. Nes dabar – bendras nepasitenkinimas, bet bijoma pasakyti, jog netenkina demokratinių rinkimų rezultatai. Manau, kad taip pat, kaip reikia pripažinti ir gerbti rinkimų rezultatą, galima pasakyti, kad jis nepatinka. Reikėtų aiškiau suformuluoti, ar norime kitokio rezultato, ar ne.
– Sakot, apskritai, reikėtų pasakyti, kad visuomenės daliai rinkimų rezultatai ir viskas, kas įvyko po rinkimų, yra netinkama, ir reikia daryti rinkimus iš naujo?
Paulius: Bent jau tokioje situacijoje, kur visos pusės pripažįsta, net tie, kurie protestavo, kad be „Nemuno aušros“ koalicija sunkiai įmanoma, tiesiog socialdemokratai neis į koaliciją su liberalais arba konservatoriais. Tai kitokie grupavimai yra neįmanomi. Man atrodo, būtų sąžininga, jeigu tu protestuoji ir matai situaciją, pasakyti, kad mes tada jau norim, pirmalaikių rinkimų, mes manom, kad jūs nesusitvarkot su šita valdžios pareiga ir panašiai. Tiesiog, man atrodo, kad kiekvienas protestas turėtų turėti pakankamai aiškų tikslą su kriterijais, kas lems jo sėkmę. Nes šitas protestas buvo sėkmingas savo forma, bet rezultatui jis jokios įtakos neturėjo.
– Kita vertus, rinkimai įvykę, visuomenė pasirinko, rezultatus turim. Ir pagal taisykles – kaip futbole yra du kėliniai, taip politikoje yra ketveri metai. Išlaukim, tada darykim rinkimus. Ar yra prielaidų pirmalaikiams rinkimams dabar, Vladai?
Vladimiras: Ne, nematau. Apie pirmalaikius rinkimus kalbėjo ir ankstesnės kadencijos premjerė, žadėjusi, kad jei nepavyks – bus pirmalaikiai. Nepavyko, bet pažado netesėjo. O I. Šimonytė suformulavo tokią maksimą: jeigu ši valdžia nepatinka, ateisit į rinkimus ir išsirinksite kitą.
– Žmonės susirinkę sako, kad „valstybė pavojuje“...
Vladimiras: Daug ką gali žmonės sakyt. Viešojoje erdvėje dabar turim reiškinį, kurį pavadinčiau „šešėline politika“. Kažkam kažkas nepatinka – jie susiburia, protestuoja, nori pokyčių. Bet jie neformuoja politinės jėgos, nedalyvauja rinkimuose, nekonkuruoja dėl vietų Seime. Jų veikimas – politikos paribiuose. Protestų lyderiai – neaišku, kas jie. Visuomenininkai? Šitas žodis jau viską talpina – mokytoją, gydytoją, vyrą, moterį. Visi yra visuomenininkai. Bet jie elgiasi politiškai, nors neturi politinės atsakomybės. Pavyzdys – šeimų maršas. Kas tas maršas?
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
Protesto „Gėdos diena“ eisena
– Pauliau, ką dar pridėtumėte?
Paulius: Aš tik dar norėjau pasakyti dėl priešlaikinių rinkimų idėjos. Aš jų nesiūlau, tik sakau: jeigu sakai, kad valdžia nesuformuota tinkamai, tai logiška būtų siūlyti naujus rinkimus. Tai toks pat demokratinis procesas, čia nėra demokratijos paneigimas. Jeigu tam tikra valdančioji dauguma nesugeba suformuoti valdžios, vadovauti, pasirenkama tokia idėja. Aš kalbu priimdamas argumentus tų, kurie sako, kad ta koalicija yra antivalstybinė, o kitokios negali susidaryt, tada logiška būtų siūlyti priešlaikinius. Kodėl nesiūloma? Nežinau.
(be temos)
(be temos)
(be temos)