Prieš dvejus metus rezoliucija net nebuvo svarstyta, o pernai atmesta, šią savaitę tik vienas Petras Gražulis nepritarė rezoliucijai. Jos iniciatorius, buvęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, pasidalino savo mintimis LRT televizijos laidoje „Savaitė“.

– Norėjau kreiptis „ministre“, ir iš tiesų, kai buvote užsienio reikalų ministras, gal būtų buvę paprasčiau, tada turėjote daugumą, tada tą rezoliuciją būtų buvę lengviau priimti, nei dabar, kai esate opozicija. Kodėl mintis kilo tuo metu, kai buvote opozicijoje?

– Na, tikriausiai, politinės valios stoka buvo ir mūsų vyriausybėje. Kita vertus, 2010 metais su 5 kolegomis užsienio reikalų ministrais organizavau kreipimąsi į Europos Komisiją, kad būtų priimtas europinis teisės aktas, kuriame ir už komunizmo nusikaltimų neigimą būtų tokia pati atsakomybė, kaip dabar yra Europoje už nacistinių nusikaltimų neigimą. Tai po didžiausių mūšių ir diskusijų baigėsi tuo, kad dar ne laikas, nėra bendro konsensuso, o iš tikrųjų buvo pasakyta netiesiogiai: „Klausykite, o jūs pas save, kaip, susitvarkę? Štai jūs einate teikiate tokią iniciatyvą, o kaip Lietuvoje yra?“

– Bet mes nuo 2000-ųjų turime įstatymą, kad tos sovietinės saugumo represinės struktūros pripažintos nusikalstamomis.

– Tai yra tarnai, įrankiai pripažinti nusikalstamais, o šeimininkas? Kas davė nurodymus visus? Kas organizuodavo visus trėmimus? Kas padėdavo parašą po visais trėmimais ir taip toliau? Komunistų partija arba, sakyčiau, Maskvos vietininkai Lietuvoje. Šitą reikia pripažinti, ir tam, kad būtų atstatyta istorinė teisybė, įvertinę parankinius ir vykdytojus, mes turime įvertinti ir organizatorius. Ir šiuo atveju, aš manau, Seimas pasielgė labai teisingai.

– Jūs užsiminėte, kad tada 2010-aisiais, kai jūs mėginote kažką daryti, ir jūsų partijoje buvo nepalaikančių. Tai dabar jie liko jūsų partijoje, tie nepalaikantys?

– Aš nenoriu personalijomis kalbėti, bet aš galiu pasakyti, kad 1998 metais, kai inicijavome represinių struktūrų pasmerkimą, pasipriešinimas buvo labai didelis.

– Aš galvoju apie Lietuvos prezidentus. Ne visi, tikrai ne visi, bet dauguma buvo tos partijos nariai. Tai kaip jiems dabar jaustis? Ar nuo to jų atlikti darbai, tarnavimas valstybei kaip nors pasikeitė? Arba signatarai? Irgi buvę tos partijos nariai, kaip jiems jaustis? Ar nuo to jų darbas menkesnis?

– Aš manau, kad kalbama apie 1940–1990 periodą, su Vokietijos okupacijos periodo išėmimu ir birželio sukilimo savaite, kalbame apie tą periodą, ir žmonės yra atsakingi, už tai, ką darė. Gerai ar blogai darė, bet jie pirmiausia yra atsakingi patys prieš save, prieš savo artimuosius. Aš manau, šitas dalykas yra būtinas kiekvienai valstybei, kuri išgyveno panašius sukrėtimus.

– O ką daryti tiems, kurie buvo tos partijos nariais, bet neužėmė kažkokių aukštų pareigų, tikrai nedalyvavo trėmimuose, dabar jie, ko gero, yra Lietuvos piliečiai? Ar jūs nebijote, kad kažkuria prasme atstumsite juos?

– Todėl rezoliucijos pabaiga labai aiškiai ir sako, kad čia „sprendžiama Lietuvos komunistų partijos, kaip juridinio asmens, nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o ne konkrečių asmenų“. Konkrečių asmenų, jeigu tokių dar yra Lietuvoje, jeigu jie dar neišmirė, tai jų atsakomybės problema, klausimas galėtų būti sprendžiamas inicijuojant baudžiamąją bylą, jeigu kas turi tam faktų, duomenų, įrodymų. Šiuo metu su buvusiais KGB, MGB, NKVD darbuotojais, kurie neprisipažino (dabar yra apie 1330 jų), kad bendradarbiavo, jie skelbiami internete. Daugiau jokių sankcijų jiems niekas netaiko. Tiesiog jie yra viešumoje. Jie yra mūsų istorijos dalis paviešinta. Nepaslėpta, neužrakinta.

– Tai šita rezoliucija yra daugiau politinis veiksmas?

– Absoliučiai.

– Ir žmonėms tai yra daugiau moralės klausimas, tai nėra baudžiamoji atsakomybė arba priekaištas, kad tu ten buvai?

– Jokiu būdu. Aš pažįstu žmonių ir netgi yra man pakankamai artimų, kurie buvo tos partijos nariais, po to, žinoma, išstojo iš jos. Jiems irgi kyla panašūs klausimai. Man kai kas skambino. Sakau, klausyk, čia tavo reikalai, aš niekada tau nepriekaištaudavau ir nesakiau, kad tu buvai toks, pasirinkai tokį kelią, tai tavo kelias ir tik tu už jį atsakai. Jeigu nepadarei jokių nusikaltimų... na, ką gali pasakyti.

– Ar mes šiuo atveju kalbame apie Lietuvos komunistų partija, tą, kuri buvo dukterinė TSKP? O kai ji po nepriklausomybės atkūrimo pasiskelbė išeinanti iš tos sudėties, tai tuos žmones liečia?

– Ne, čia jau kita organizacija. Galima, žinoma, kalbėti, kiek jie nuoširdžiai, kodėl tą darė, bet čia istorikų ginčas, politologų ginčas, pagaliau tų asmenų, kurie atsiskyrė nuo tos M. Burokevičiaus ar Kremliaus partijos. Tai čia jau visai kiti dalykai, ir čia tų žmonių neliečia. Po nepriklausomybės atkūrimo šitie žmonės, kurie buvo šitoje partijoje, jie vienokiu ar kitokiu būdu dirbo ar versle, ar valstybei, bet kas pasakys, kad jie sąmoningai kenkė arba kolaboravo su Rytais? Niekas to nepasakys, tikriausiai.

– Šitoje rezoliucijoje jūs kviečiate vyriausybę kaip galima greičiau parengti ir priimti įstatymą, kuris pripažintų komunistų partija nusikalstama organizacija, o kas tada pasikeistų?

– Rezoliucija yra požiūris, politinis požiūris ir siūlymas vyriausybei, o kad tai būtų teisės aktas, sekant mūsų tradicija, kaip buvo 1998 metais su KGB įstatymu, Seimas priėmė rezoliuciją, kvietė vyriausybė priimti įstatymą, ir iš 5 punktų labai trumpas toks įstatymas buvo parengtas.

– Na, ką, laukiame įstatymo?

– Laukiame.