Kad ir kiek mėnesių iki Kyjivo pergalės dar liko, kuo stipresnis optimizmas Ukrainos fronte, tuo daugiau klausimų kyla dėl Rusijos ateities. Jos vieta globalioje saugumo struktūroje, tarptautinėse organizacijos – visa tai kol kas antrojo plano klausimai. Su brolišku pavydu į 2020-ųjų protestus Minske žiūrėję vadinamieji rusų liberalai šiandien ir vėl žvelgia į baltarusius. Kad ir kiek dienų Aliaksandro Lukašenkos režimui gegutė iškukuotų, baltarusiai jau turi žmogų, kuris ne tik atstovauja egzilio interesams, bet yra pirmasis eilėje prie sosto. Išaušus dienai X, į Minską Sviatlana Cichanouskaja grįžtų ne tik ant balto žirgo, bet dar ir su demokratinei šaliai būtinu atributu – lydima būrelio jos atvirai ne(be)mėgstančių oponentų.

Kas galėtų atstovauti tai Rusijos visuomenei, kuri sako gulanti ir kelianti su atgaila dėl karo, tiems 15 mln., balsavusių prieš lemiamas RF konstitucijos pataisas? Kas vestų ją kurti šalies, Aleksejaus Navalno pavadintos Šviesia Ateities Rusija? Kas bent teoriškai būtų tas trečiasis, galintis pačiupti valdžios vadeles, kai tarpusavyje galutinai susipeš Kremliaus bokštai? Tas naujasis gorbačiovas, kuris gumines sėdynes apdainuojančio diktatoriaus akivaizdoje rusų šviesuomenei atrodo it pusdievis?

Kas galėtų atstovauti tai Rusijos visuomenei, kuri sako gulanti ir kelianti su atgaila dėl karo?

Vietoje bent kiek aiškesnio atsakymo – tik variantai. Yra A.Navalno bendražygiai, nešini Kovos su korupcija fondo vėliava. Vilniaus konferencijose intelektualus suburiantys emigracijos senbuviai su Michailu Chodorkovskiu, Leonidu Nevzlinu ir Gariu Kasparovu priešakyje. Yra Ilja Panomariovas su mistine Nacionaline respublikonų armija ir Valstybės Dūmos nario mandatu, dėl kurio įėjo į istoriją kaip vienintelis prieš Krymo aneksiją balsavęs Rusijos parlamentaras. Dar yra Rusijoje sąmoningai likę virš represijų bedugnės balansuojantys Leonidas Gozmanas ir Jevgenijus Roizmanas. Yra javlinskininkai – gerokai apkremlėjusi vadinamoji sisteminė opozicija. Kiekvienas jų vienaip ar kitaip vieniems ar kitiems savaip patrauklus, kad galėtų atsidurti, pvz., artimiausių tikrų rinkimų biuletenyje. Tačiau nė vienas jų nėra žmogus ne tik turintis mandatą kalbėti kitokios Rusijos vardu, galintis suvienyti bent jau egzilio bendruomenę, bet ir žinantis, ko gi iš tikrųjų šiandien nori ta kitokia Rusija.