– Kokia vis dėlto buvo ta naktis Estijoje?
Vaidas: Taip sutapo, kad šiomis dienomis esu Vilniuje, bet viską sekiau. Reikia pasakyti, kad šį kartą, skirtingai nei 2025 m. kovo incidento metu, buvo siunčiami teisingi, savalaikiai ir net prevenciniai pranešimai. Jie taip ir vadinami – prevenciniai pranešimai. Jų paskirtis – informuoti apie galimą grėsmę ir tam tikra prasme edukuoti, kadangi kiekvieną kartą buvo raginama nueiti į specialią paskyrą ir pasižiūrėti, ką reikia daryti tokiais atvejais. Ten pateikta labai konkreti, trumpa instrukcija, susidedanti iš trijų dalių: pirma – ką daryti gavus tokį pranešimą, antra – ką daryti pamačius nukritusį arba sprogusį droną, trečia – ką daryti, jei dronas yra ore. Šį kartą pranešimai taip pat buvo segmentuoti pagal teritorijas.
Didžiausias pavojus, pirmasis signalas, buvo paskelbtas pusę pirmos nakties šiaurės rytų regione, prie pat Rusijos sienos. Vėliau sekė dar trys pranešimai apie pavojų. Jie turiniu buvo vienodi, tik plėtėsi geografija. Jei pirmasis buvo skirtas vienam regionui, tai paskutinis, apie penktą ryto, jau apėmė dvylika Estijos apskričių. Ryte buvo paskelbtas paskutinis pranešimas, kuris atšaukė pavojų ir informavo, kad galima grįžti į įprastas sąlygas.
– Be kita ko, gyventojai girdėjo naikintuvus. Tai buvo sąjungininkų naikintuvai, kurie stebėjo situaciją. Jokie dronai nebuvo numušti, nors jie pažeidė Estijos oro erdvę. Kodėl?
Vaidas: Kariuomenės atstovai sureagavo, pasakydami, kad stebėsena buvo padidinta. Ji buvo sustiprinta dar po kovo 25 d. incidento, nes ten buvo nemažai pamokų, ypač komunikacinių. Estijos gynybos pajėgų vadas yra pasakęs tiesiai, kad kalbant apie tą incidentą, kai dronas, kaip juokaujama, „susidūrė“ su elektrinės kaminu, reikia suprasti, jog tas objektas yra vos maždaug 2 km nuo Rusijos sienos. Tai minučių klausimas, kada jis įskrido, todėl sureaguoti praktiškai nebuvo įmanoma.
Jis taip pat pabrėžė, kad tokioje situacijoje nebūtų naudojami ginklai ir dronai nebūtų numušinėjami dėl dviejų priežasčių. Pirma – nežinoma, kur nukristų nuolaužos, o aplink yra civiliai gyventojai, kaimai, gyvenvietės, vienkiemiai. Antra, turbūt svarbiausia – vengiama eskalacijos, kad šaudmenys iš Estijos teritorijos neatsidurtų Rusijos teritorijoje, kas galėtų ją sukelti. Jis net pavartojo išsireiškimą, kad reikia veikti „juvelyriškai“.
– Praėjusią savaitę visi sakė, kad tai buvo ukrainietiški dronai. O šiuo atveju ar yra informacijos, kieno jie buvo?
Vaidas: Atvirai taip nėra įvardyta. Bent jau aš iki šiol nemačiau nė vieno patvirtinimo, kad tai tikrai ukrainietiški dronai. Tačiau iš konteksto tiek kariuomenės atstovai, tiek valstybės pareigūnai leidžia suprasti, kad tai galėjo būti nuo maršruto nukrypę dronai iš tų spiečių, kurie atakavo Šiaurės vakarų Rusijos regioną, Leningrado sritį. Vis dėlto tokio aiškaus patvirtinimo, koks buvo prieš savaitę, kai Estijos saugumo policijos vadovė pasakė, kad tai ukrainietiški dronai, šį kartą nebuvo.
– Arūnai, ką jums sako ši situacija? Kaip vertinate Estijos pasirinkimą nenumušinėti įskridusių objektų? Ar tai logiška? Ir ar tikimybė, kad tai ukrainietiški dronai, jūsų manymu, yra didžiausia?
Arūnas: Pasirinkta taktika manęs nestebina ir yra logiška. Kaip jau minėta, nelogiška būtų pradėti į juos šaudyti. Lygiai taip pat ir mūsų atveju – jei pastebėtume dronus, kertančius mūsų ir Baltarusijos sieną ir pakeltume naikintuvus, jie galėtų pradėti šaudyti raketomis „oras–oras“ ar kita amunicija į Baltarusijos pusę. Tokiu atveju neaišku, kur nukristų nuolaužos ar amunicijos fragmentai – gal net į Astravą. To daryti negalima, todėl taikos metu turi būti taikomos kitokios procedūros.
Kita vertus, jei dronai įskrenda su sprogmenimis, vien tik juos palydėti iki vietos, kur jie nukris ir gali kažką sugriauti ar sužeisti, irgi balansuoja ant logikos ribos. Dėl to aš iš karto įvardijau, kad tie dronai, kurie čia įskrido, kaip ir anksčiau vasarą, yra ne diversijos ar sąmoningi bandymai, o paprasčiausiai pasiklydę dronai. Jei tai būtų diversija, jie tikrai pasiektų tikslą ir kažką sunaikintų ar sužeistų.
Koviniai dronai yra labai tiksli ginkluotė. Net su mažais dronais reikia pataikyti į labai mažą plotą – maždaug 40 x 40 cm. Kalbant apie šarvuotą techniką ar tankus, reikia pataikyti ne bet kur, o, pavyzdžiui, į liuką ar kitą pažeidžiamą vietą. Tai reikalauja itin didelės precizikos. Todėl scenarijai, kad kažkas sąmoningai rengia provokaciją, o dronas nukrenta laukuose, kaip buvo Latvijoje ar mūsų atveju, kai jis praskrido beveik visą Vilnių ir nukrito netoli Jonavos, yra mažai tikėtini.
– O ar įmanoma, kad Rusija bando paveikti ukrainietiškus dronus, juos nuklaidinti ir taip jie patenka į mūsų teritoriją?
Arūnas: Teoriškai įmanoma viskas, tačiau tam reikėtų labai daug pastangų. Įsivaizduokite, norint surengti provokaciją, reikėtų laukti, kol pro šalį skris dronų spiečiai, tada perimti jų valdymą ir dar nukreipti juos reikiama kryptimi. Tai labiau primena fantastiką nei realybę. Jei norima surengti provokaciją, daug paprasčiau pasiųsti savo droną ten, kur reikia. Tačiau grįžtant prie esmės – svarbiausia ne kieno tie dronai ir ne kur jie skrido.
Esmė yra, ar mes juos galime pastebėti, identifikuoti, klasifikuoti, sekti ir neutralizuoti. Šie pavyzdžiai parodė, kad Latvija ir Estija bent jau sugebėjo juos identifikuoti ir net išsiųsti pranešimus gyventojams. Mes gi savo ruožtu to nepadarėme nei vasarą, kai buvo įskridimai, nei dabar. Tai sako, kad Lietuva, kalbant apie oro gynybą nuo dronų, yra stipriai atsilikusi net nuo savo kaimynų latvių ir estų, nes dar net nesugebame jų pastebėti.
Kalbant apie poveikio priemones, galiu oponuoti tiems, kurie sako, kad nepradėsime šaudyti į kairę ir į dešinę – yra poveikio priemonių ir be šaudymo. Ukrainoje apie 50 proc. dronų neutralizuojama elektroninės kovos poveikio priemonėmis. Jie, paveikti trikdžių, kažkur nukrenta, tačiau bent jau nenukrenta į tą taikinį, į kurį buvo nukreipti.
– Vaidai, kaip yra su estų pasirengimu? Ar tikrai Lietuva šiuo atveju stipriai atsilieka? Kiek pažengusios oro gynybos sistemos – tiek aptikti dronus, tiek juos neutralizuoti?
Vaidas: Iš technologinės pusės galbūt sunku pasakyti. Manau, kad ir patys estai ne viską skelbia, ne viską mes žinome. Tačiau Estijos pareigūnai sulaukė didelės kritikos iš visuomenės dėl komunikacinės painiavos, kai dalis žmonių buvo išgąsdinti neteisingiems adresatams išsiųstų žinučių.
Naujausia informacija tokia, kad prieš kelias dienas įvyko specialus vyriausybės posėdis – saugumo komitetas, kuriam vadovavo Estijos premjeras, kartu dalyvavo ir prezidentas. Nuspręsta skirti papildomai 200 mln. eurų oro gynybai stiprinti, ypač antidroninėms sistemoms. Planuojama kurti daugiasluoksnę, ešelonuotą gynybos sistemą – savotišką „mini kupolą“, taip pat formuoti oro gynybos brigadą. Geografiškai ypatingas dėmesys bus skiriamas šiaurės rytų regionui, besiribojančiam su Rusija – Narvos apylinkėms. Taip pat keturiems didžiausiems Estijos miestams: Talinui, Tartu, Narvai ir Pernu.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Kalbant apie tai, ar svarbu, kieno yra dronai – viena vertus, jie bet kuriuo atveju gali padaryti žalą, nesvarbu, kieno jie būtų. Tačiau jei, kaip buvo praėjusią savaitę, kalbama apie ukrainietiškus dronus, ar tai sukelia ažiotažą Estijoje? Ar matote grėsmę paramai Ukrainai dėl tokių incidentų?
Vaidas: Be abejo, taip. Viskas, kas sukelia įtampą ir sumaištį visuomenėje, daro įtaką. Juolab kad tokie įvykiai vystosi labai greitai. Šios naujienos nustelbia visa kita – kalbame apie saugumo, taikos ir karo, gyvybės ir mirties klausimus. Tokiose situacijose labai patogu veikti tiems, kurie siekia skleisti propagandą ar kurstyti sumaištį. Informacija keičiasi kas minutę ar valandą, socialiniuose tinkluose mirga įvairūs pranešimai. Tai labai palanki terpė tiems, kurie nori skleisti propagandą, provokacijas ar vykdyti psichologines atakas. Žmonės yra susijaudinę, visi ieško naujienų, naršo socialinius tinklus, kur informacijos gausa tik dar labiau didina chaosą.
Reikia nepamiršti, kad Estija yra nevienalytė visuomenė. Nors šalis maža, ji labai skirtinga. Yra estakalbiai ir rusakalbiai gyventojai. Didelė rusakalbių dalis gyvena šiaurės rytų Estijoje, aplink Narvą, kur apie 95 proc. gyventojų yra rusakalbiai. Ten vis dar vartojama Rusijos žiniasklaida, naudojami rusiški socialiniai tinklai. Ten veikia kitokie naratyvai. Nepamirškime, kad ir Taline rusakalbiai sudaro daugiau nei 40 proc. gyventojų. Todėl šiose informacinėse erdvėse formuojasi savotiški „burbulai“, kurie iš tiesų yra gana dideli. Juose vyksta paralelus informacinis gyvenimas, dažnai nesutampantis su Estijos nacionaliniais interesais ar oficialia žiniasklaida.
Estakalbiai gyventojai jau seniai kalba apie pasikeitusią realybę. Tiek vyriausybė, tiek kariuomenė, tiek „Kaitseliit“ – savanoriška gynybos organizacija, panaši į mūsų šaulius – dar karo pradžioje sakė, kad situacija tik blogės. Jie pabrėžė, kad nereikia tikėtis grįžimo į ankstesnę būseną. Realybė pasikeitė, ir ją reikia priimti bei galvoti, kaip veikti toliau. Suomiai tai suprato jau seniai, todėl yra šiek tiek kitokioje situacijoje. Estai taip pat tai supranta ir į situaciją žiūri gana ramiai. Buvo sakoma, kad provokacijų tik daugės, jos taps vis sudėtingesnės ir didesnio masto.
Pavyzdžiui, kalbama apie galimus didelius kibernetinius išpuolius – bandymus nulaužti bankines sistemas, sutrikdyti bankomatų veiklą ar panašiai. Tokiems scenarijams Estijos visuomenė yra ruošiama. „Kaitseliit“ čia atlieka svarbų vaidmenį. Per jų mokymus – ne tik karinius, bet ir kibernetinius, medicininius, savivaldos – stiprinamas visuomenės pasirengimas. Yra įvairūs dalyvavimo lygiai: aktyvūs ir pasyvūs rėmėjai. Iš esmės estai turi gana gerai išvystytą visuotinės gynybos modelį. Jei ateitų diena X ir reikėtų trauktis į miškus, savanorių būriai žinotų, į kurį vienkiemį galima užeiti, kur gaus prieglobstį ir pagalbą, o kur geriau nesirodyti.
– Arūnai, dar norėčiau grįžti prie to, kad nuklysta ukrainiečių dronai. Lietuvos krašto apsaugos viceministras sakė, kad Ukraina turėtų informuoti, jei mato, kad dronai nuklysta. Bet ar, kai dronai yra nukreipiami, dar įmanoma matyti, kur jie skrenda? Ar ryšys visiškai prarandamas ir net patys ukrainiečiai nebežino, kur jie atsiduria?
Arūnas: Man tai skamba šiek tiek mistiškai – kad kariaujanti šalis turėtų informuoti trečią, nekariaujančią šalį apie savo vykdomas operacijas. Niekada kariaujanti šalis nekariaujančios neinformuos nei kur skrenda, nei kokiu tikslu skrenda, nei ar kažkas nuklydo, ar ne. Jei kalbėtume apie kažkokius mandagumus, atsiprašymus ar panašius dalykus – galbūt tik tokiame lygyje. Viceministro pasisakymą vertinu kaip savotišką viešųjų ryšių akciją – kad pasireklamuotume, jog kalbame, kažką darome, kažkas atsiprašė ir viską išspręsime.
Mano manymu, pas mus dėmesys nukreiptas ne ten, kur reikia. Turėtume daryti tai, ką galime padaryti patys, ir mažiau tikėtis, kad kiti kažką padarys, nepadarys, atsiprašys ar neatsiprašys. Viskas gana paprasta – mes turime kontroliuoti situaciją, o ne situacija mūsų. Kai nesugebame užfiksuoti mūsų oro erdvę pažeidžiančių bepiločių orlaivių ar kitų objektų, tai ne ukrainiečiai nepadarė savo namų darbų, o mes jų nepadarėme. Ieškoti problemų pas ukrainiečius, rusus ar baltarusius nematau jokios logikos.
Kita vertus, suprantu valdžios logiką – jie turi didžiausią gynybos biudžetą Lietuvos istorijoje, bet jau penktais karo Ukrainoje metais nesugeba sutvarkyti elementarių dalykų. Kam tada kalbėti apie Ukrainą? Vėl pradedame spekuliuoti – esą kalti ukrainiečiai. O gal kaltinti baltarusius? Gal pasiųskime dar vieną notą ir laukime rezultatų, bet patys nieko nedarykime? Man tai atrodo suprantama iš valdininkų pusės, bet visiškai nelogiška apskritai – kuo čia dėtos kitos šalys?
Mes gyvename naujoje realybėje. Jau anksčiau, kalbėdamas su žurnalistais praėjusių metų vasarą, sakiau, kad po kurio laiko vėl susitiksime ir kalbėsime apie tą patį, identišką atvejį. Taip ir įvyko. Ir dabar sakau – po kokių trijų mėnesių vėl kalbėsime apie tą patį. Atvejų daugės, intensyvumas augs, o mes liksime toje pačioje vietoje. Valdininkai visada randa, kaip pasiteisinti, kodėl kažkas nepadaryta. Krašto apsaugos ministras ateina į televizijos laidą ir kalba lozungais, o galiausiai pasako, kad 100 dienų yra per mažai, kad būtų galima kažką padaryti.
– Vieni paskutinių jo žodžių LRT forume buvo, kad trumpo nuotolio radarai jau užsakyti, dalis jų atvyks balandį. Pasyvūs radarai jau Lietuvoje, su jais dirbama, jie integruojami. Tokia aiškesnė žinutė. Dėl akustinių dronų atpažinimo sistemų likau nesupratusi, nes buvęs ministras Kasčiūnas kalbėjo, kad dar 2024 m. pabaigoje paliko nurodymą juos nupirkti. Vėliau kita buvusi ministrė sakė, kad praėjusią vasarą pirkimas jau patvirtintas, o tada paaiškėjo, kad to dar nėra. Kaip jūs visa tai apibendrintumėte?
Arūnas: Viskas apibendrinama paprastai: perkame, laukiame. Nuolat girdime, kad negalime nueiti į „supermarketą“ ir pasiimti nuo lentynos. Tačiau prieš šią laidą atsiverčiau Krašto apsaugos ministerijos puslapį ir pasižiūrėjau įsigijimų prioritetus. Pamačiau tą patį, ką mačiau prieš trejus metus. Yra 12–13 pagrindinių prioritetų, o dronai yra pačioje pabaigoje.
Net ir kalbant apie radarus, kalbama apie vidutinio nuotolio sistemas, užsakytas anksčiau, o ne apie tuos radarus, kurie skirti antidroninei oro gynybai. Reikėtų kalbėti ne apie atskirus elementus, o apie daugiasluoksnę sistemą, apimančią akustinius, optinius sensorius, radioelektroninės kovos priemones, taip pat pasyvius ir aktyvius artimojo nuotolio radarus. O ne apie pavienius sprendimus, kuriuos galbūt gausime iki 2030 ar įdiegsime iki 2035 m.
Galiu pasakyti paprastai – šios technologijos taip greitai evoliucionuoja, kad tai, ką šiandien užsisakome ir laukiame iki 2030 ar 2035 metų, tuo metu jau gali būti nebeefektyvu. Esu beveik tikras, kad to nebeužteks, nes viskas keičiasi savaitėmis ir mėnesiais. Todėl reikia iš esmės peržiūrėti prioritetus ir įsigijimų procesus, kad viskas vyktų greičiau.
Galima svarstyti kitus modelius – pavyzdžiui, bendradarbiavimą su startuoliais, kaip Ukrainoje veikianti „Brave One“ iniciatyva, kur valstybė remia gynybos technologijų kūrėjus. Negalime tiesiog lėtai pirkti, užsakyti ir ramiai laukti iki 2035 m.
– Vaidai, ar Estija oro gynybą mato kaip prioritetą numeris vienas?
Vaidas: Iš to, ką girdžiu ir žinau, taip pat iš asmeninių pokalbių, šis supratimas Estijoje atsirado ne šiandien ir ne vakar, o maždaug prieš pusantrų metų. Tuomet estai paskelbė, kad keičia savo doktriną ir prioritetus. Jie taip pat stiprina jūrų gynybą – jau įsigyjamos jūrinės raketos. Tačiau oro gynyba yra aiškiai stiprinama.
Kaip sakė Estijos generalinio štabo strateginės komunikacijos vadovas pulkininkas, komentuodamas nakties įvykius, reikia suprasti, kas vyksta – Leningrado srityje vyksta intensyviausi kariniai veiksmai nuo 1944 metų. Tokiose situacijose neišvengiama, kad „skiedros skrenda“. Estai tai supranta, todėl sprendimai priimami gana greitai – stiprinti ir spartinti procesus.
Aš pats taip pat kritikuoju – reikia mažiau kalbų ir daugiau darbų. Žinau, kad vyksta bendri projektai, tačiau viena didžiausių problemų yra ginkluotės įsigijimas – pasaulyje trūksta tiekimo, yra eilės. Kiek žinau, estai ieško partnerių, pavyzdžiui, bendradarbiauja su suomiais dalyvaudami bendruose pirkimuose. Taip pat stipriai vystoma robotika, veikia aktyvūs gynybos technologijų startuoliai.
(be temos)