„Galbūt iš dalies nacionalinės ir Briuselio politikos atskyrimas susiformavo dėl asmenybių, kurios išrenkamos į EP, bet priimami sprendimai ES lygiu turi didelę įtaką Lietuvos žmonių dabarčiai ir ateičiai. Labai svarbu apie tai kalbėti“, – pabrėžia jis.

V. Sinkevičius sako, kad šiais rinkimų metais neuždarys jokių durų, o iki Seimo rinkimų esą dar daug gali nutikti.

– Šiuo metu esate Lietuvoje, o kokiomis nuotaikomis gyvena Briuselis? Kaip ES sostinėje atrodo politinio ciklo pabaiga?

– Tai intensyvus laikotarpis – kiekvieną dieną skaitai naujienas ir matai, kad vienas ar kitas komisaras dalyvauja prezidento rinkimuose, kandidatuoja į kokias nors tarptautines pozicijas. Bet, kaip ir visuose politiniuose cikluose, esminis mandato pabaigos tikslas yra užbaigti svarbiausius darbus. Dar turiu tris trialogus su Parlamentu ir Taryba: dėl oro taršos, dėl vandentvarkos ir dėl daug dėmesio sulauksiančios pakuočių direktyvos, kad turėtume visoje ES harmonizuotas taisykles, kai kalbame apie perdirbimą ir pakartotinį vartojimą. Iki vasario pabaigos turėtume užbaigti šiuos darbus.

– Kas kadencijos pradžioje, kaip buvusiam Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministrui, buvo sunkiausia, atsidūrus visiškai kitame fronte, kur teko greitai persiorientuoti į vandenynų ir aplinkosaugos aktualijas?

– Pirmiausia reikėjo aplink save suburti stiprią komandą. Tikiu, kad politikoje tik su stipria komanda įmanoma pasiekti tikslus, ypač matant savo atsakomybės sritį, kuri buvo labai plati.

Turėjau bendrauti su žmonėmis, kurių ekonominė veikla priklauso nuo ekosistemos būklės. Kartu vyko „Brexit“, derybos dėl žuvininkystės, buvau vienas iš tų žmonių, kurie iki paskutinių minučių derėjosi dėl Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimo iš bloko sutarties. Reikėjo užtikrinti, kas skausmas, kurį, žinojome, po JK pasitraukimo patirs ES šalys, būtų vienodai paskirstytas ir amortizuotas.

Nebuvo laiko adaptuotis, bet džiaugiuosi, kad pavykdavo atrasti kompromisą. Jeigu pasižiūrėtume, ką EK pirmininkė Ursula von der Leyen apibrėžė vadinamajame lūkesčių laiške, kai Komisija pradėjo darbą, visus tikslus pasiekėme ir dar gerokai viršijome lūkesčius.

– Klimato kaita, žaliasis susitarimas buvo šios kadencijos dėmesio centre, bet pastaruoju metu žaliasis kursas sulaukia nemažai kritikos, pradedant automobilių taršos mokesčiu, baigiant ūkininkų protestais nuo Berlyno iki Vilniaus. Kaip, būdamas toje pusėje, kuri priima sprendimus, vertinate tokias visuomenės reakcijas?

– Man tenka diskutuoti tomis temomis. Vienas dalykas yra būti ministru Lietuvoje ir kalbėtis su ūkininkais, ir visai kitas dalykas yra kalbėtis su žmonėmis iš 27 skirtingų valstybių. Bet aš noriu išgirsti ir išklausyti. Mums pavyko išvengti užprogramuoto konflikto, kuris yra mano portfelyje tarp ekonominės veiklos ir mano atsakomybių srities, aplinkosaugos.

Kalbant konkrečiai apie ūkininkus, nesu sutikęs nė vieno, kuris nesuprastų, kad jo derlius ir pelnas priklauso nuo dirvožemio, vandens kokybės. Problema ta, kad šiandien jie turi susirinkti subsidijas, įrodinėti, kad dažo žolę žaliai, kad galėtų išgyventi iš savo veiklos.

Aišku, dėl to atsiranda daug nepasitenkinimo, nes ūkininkai apkraunami biurokratija, privalo pildyti formas, pasėlių deklaravimas nėra paprastas procesas. Aš pats prašiau ūkininkų man atsiųsti tas formas ir pamačiau, kad tai yra keliasdešimt puslapių, kuriuose nėra vietos klaidoms, nes rizikuoji prarasti subsidijas.

– Šie metai svarbūs, laukia ES institucijų perkrovos momentas, pirmiausia EP rinkimai. Apžvalgininkai išskiria, kad kietųjų dešiniųjų partijoms juose turėtų sektis gerai. Kaip jūs, stebėdamas dinamiką Briuselyje, prognozuotumėte?

– Nemanau, kad jėgų balansas iš esmės pasikeis. Tikiu, kad dabartinei koalicijai, kuri yra tarp centro kairės, centro dešinės ir liberalų, galimai dėl karštutinės dešinės stiprėjimo (ji stipriai auga Vokietijoje, Prancūzijoje) reikės papildomo partnerio. Ir kaip tinkantį partnerį didžiųjų trijų europinių šeimų koalicijai matau Europos Žaliųjų partiją.

– Didysis klausimas – ar pats dalyvausite EP rinkimuose?

– Kalbant apie tai, pirmiausia noriu padėkoti Demokratų sąjungai „Vardan Lietuvos“, nes dalis skyrių iškėlė mano kandidatūrą vesti juos į EP rinkimus. Manau, tai labai svarbūs rinkimai, jie neatskiriami nuo nacionalinės politikos, todėl, suprasdamas į mane dedamas viltis, vesiu šį sąrašą į rinkimus.

– Ar tai reiškia, kad apie dar vieną kadenciją EK jau nebesvarstote, ar vis dėlto gali būti, kad EP yra tik liftas į kokį nors kitą postą?

– Jokios durys nėra uždaromos. Europos ir nacionalinė politika neturi būti viena nuo kitos nutolusios. Aš ir dabartinė EK pirmininkė esame artimi bendražygiai. Jei atėjus laikui paaiškėtų, kad mano patirtis gali būti pritaikyta naujoje EK, jei dabartinė Komisijos pirmininkė vėl taptų šios institucijos lydere ir man būtų pasiūlyta viceprezidento pareigybė, žinoma, kad neatsisakyčiau.

Jokios durys nėra uždaromos. Europos ir nacionalinė politika neturi būti viena nuo kitos nutolusios.

Bet tai yra hipotetiniai svarstymai. Šiandien esu priėmęs sprendimą grįžti į nacionalinę politiką, dalyvauti EP rinkimuose, norisi kalbėti apie nuveiktus darbus ES, kokią įtaką jie turi kasdieniam žmonių gyvenimui.

– Ar dalyvavimas EP rinkimuose ir vietos jame pelnymas reikštų, kad nedalyvausite Seimo rinkimuose?

– Nenorėčiau atskirti. Šiandien kalbame apie EP rinkimus, bet nesakau „ne“ jokiems rinkimams, kuriuose galiu dalyvauti (yra tokių rinkimų, kuriuose negaliu dalyvauti dėl amžiaus ribojimų). Viskas priklauso nuo žmonių valios. Jei jie manytų, kad mano lyderystė galbūt yra netgi labiau reikalinga nacionaliniame lygmenyje, tikrai nesakyčiau „ne“.

– Tvirtinate, kad grįžtate į nacionalinę politiką. Kaip atrodys tas sugrįžimas realybėje? Juk EP nėra nacionalinė politika, kaip ir komisaro darbas, o praktika rodo, kad iš ES institucijų į nacionalinę politiką grįžę politikai ne visada priimami labai šiltai. Ar nesibaiminate Briuselio biurokrato etiketės?

– Niekada nebijojau žmonių. Mano politinė karjera prasidėjo nuo Vilniaus Šeškinės vienmandatės rinkimų apygardos, tuo pat metu kandidatavo, berods, šeši Seimo nariai, bet žmonės mandatą patikėjo man.

Galbūt iš dalies nacionalinės ir Briuselio politikos atskyrimas susiformavo dėl asmenybių, kurios išrenkamos į EP, bet priimami sprendimai ES lygiu turi didelę įtaką Lietuvos žmonių dabarčiai ir ateičiai. Labai svarbu apie tai kalbėti, tikiu, kad mano pastarųjų metų įdirbis gali tapti labai aiškiu Lietuvos balsu.

Pavyzdžiui, kad ir dabar – kalbamės Kaune ir man atrodo, kad stipraus identiteto ir konkrečius darbus vertinančių kauniečių balsas turi būti labiau girdimas Europos lygiu. Įdomu, ką jie atsakytų, jei mes jų paklaustume, ką konkretaus šios kadencijos metu EP pavyko pasiekti.

– Jūsų dabar jau buvęs kolega, buvęs Komisijos viceprezidentas Fransas Timmermansas, paliko Briuselio politiką dėl rinkimų savo namų arenoje Nyderlanduose, tačiau premjero posto, kurio siekė, taip ir nepelnė, liko parlamento nariu. Ar nenusiviltumėte panašiu scenarijumi, jei vis dėlto dalyvautumėte nacionaliniuose rinkimuose, būtumėte išrinktas į Seimą, bet atsidurtumėte ne valdančiojoje koalicijoje, liktumėte be jokio posto?

– Politikoje nėra amžinos pergalės ir amžino pralaimėjimo. Jokie rinkimai jokiu būdu nėra paskutiniai. Kalbėti apie džiaugsmus ir nusivylimus beprasmiška, pirmiausia reikia susikoncentruoti į darbą, sprendimų paiešką. Jeigu žmonės pasirinks ką nors kitą, kas geriau užtikrins jų lūkesčių išpildymą, tikrai gerbsiu rinkėjų valią.

– Artimiausi rinkimai šiemet vis dėlto yra LR Prezidento rinkimai. Kiek įtakos jų baigtis gali turėti Seimo rinkimams?

– Nenustebčiau, kad Ignas Vėgėlė dalyvautų Seimo rinkimuose, kandidatuodamas su viena ar kita politine jėga, ir tai gali turėti įtakos rezultatams. Bet iki Seimo rinkimų dar tikrai labai toli, pirmiausia vyks Prezidento rinkimai, iškart po jų – EP rinkimai ir tik tada prasidės reali Seimo rinkimų kampanija. Tai, aišku, ir bus svarbiausi šių metų rinkimai. O iki to laiko dar daug įvyks.